Eilėraščiai

●

 

kol vaikystėj leisdavau vasaras

mažam Šveicarijos kaime

kaimynų močiutė turėjo

didelį laikrodį su

gegute ir jis visad rodė

laiką klaidingai

mergaitės, kurias mylėjau

visad tiksėjo

ne į tą sekundę

turėjo mažučius plaučius ar

įgimtą širdies ligą

mylėjau jas už

žvilgančius plaukus, kuriuos

perbraukus rodydavos, kad lieti

švelnų šiltą medį

už įsakmų toną

aš nelipsiu šiais laiptais!

ir švelnesnį

juk žinai, kad negaliu…

už tas tuščias, švarias, miegančias įsčias, kurios

mums niekad nepadovanos nei sūnaus, nei

dukros

už vardus, kuriuos

galėdavau suteikti jų naminėm žiurkėm

už trumpus, poetinius, lakoniškus ir

senus kaip pasaulis atsakymus

pakibusius kažkur tiksliai per vidurį tarp

taip ir ne

jų gebėjimą sapnuoti vidurdienį

vėjui taršant mano užrašinės lapus

prieš kelerius metus tas laikrodis buvo parduotas

bagažinių turguj

įkainotas keliais tūkstančiais frankų

meilė yra

mažas kišeninis laikrodis

peilio galiuku ant nugarėlės įrėžta

tavo pirma vardo raidė

sekundė į sekundę

ir meilė yra laikrodis

su gegute

per vidurį

 

 

 

●

 

vienas

mano mergaitė yra

alergija gėlėm

alergija Saulei

alergija katėm ir

alergija pienui

mano mergaitė yra

kaip trys žiurkės narvely –

naminiai gyvūnai

science-fiction herojų vardais

du

mano mergaitė yra

prisiuvamos apykaklės

prisiuvami antpečiai

kamufliažas, netekęs prasmės

betono ir stiklo, ir plytų, varpų

miesto konstrukcijoj

trys

mano mergaitė yra

female

persirengianti vyru

persirengiančiu mergaite

persirengiančia moterim

mano mergaitė yra

juodas perukas

baltas perukas

žilų plaukų perukas

neuždažyta plaukų sruoga

vienas

mano mergaitė yra trijuose asmenyse

du

manyje, tavyje

mūsų niekada negimsiančiam kūdiky

trys

sulig skaičiumi trys supranti, kad

neišmokai žegnotis

 

 

●

 

kažkur yra ta riba tarp

praeities, tarp to, ko

laukei nuo tada, kai

ėmei suprasti, kaip

sukasi pasaulis

nuo tada, kai

ėmei skaityti apie

gyvenimą ir meilę, kuri

ne visada buvo tyra, o kokio velnio jai išvis

tokiai būti

apie meilę, kuri

yra negrabi ir kampuota

nelygi kaip pirmas sluoksnis dažų, kurių dar

neužtepei

riba plona kaip šešėlis tarp

kūno ir tavo šiurkščios medvilninės paklodės

ant kurios gulėsiu

pabudus

Saulei esant zenite, kai

mes abi atsikelsim

riba, siauresnė už tarpą tarp dviejų stipriai suspaustų

knygos puslapių

kažkur

yra ta riba, kur

svajonė atsiskiria nuo tavo rankų ir

įsivelia į mano plaukus

ir ji yra trumpesnė už

mūsų išvirkščią bučinį

 

 

●

 

ugninis saulės kamuolys leidžiasi

lango dešiniajame kampe

vėjas įpučia paskutinę vakaro gaivą pro

mažutį plyšį tarp

miegančio miesto ir juodos

tvirto lino užuolaidos

tavo delnai primena jūros dugną

išgaubtą jūros dugną

sukibdami su mano oda lyg

smėlis su naujagimio pėda

tavo delnai primena jūros dugną

nuo kurio aš godžiai geriu sūrų vandenį

tarsi jis man būtų paskutinis

kaip paskutinis yra akių pabučiavimas

kaip paskutinis yra krumplių pabučiavimas

prieš mirtį

ir aš alsuoju garsiai

į tavo ausies kriauklelę

bandydama prisišaukti tą jūrą

kuria man banguoja tavo

anglies poskonio oda

langas užsitrenkia

saulė šiąnakt užgeso kažkur

tarp mudviejų kūnų

bangų mūšą atkartoja

rytiniai paukščiai

rasa šįryt

druskos

skonio

aš ir tu

nuo šiol vienas

 

 

●

 

ji

žmogaus teisių aktyvistė

ji

myli jo vaikus

šeria benames kates

kokias aštuonias

savo kieme

ir tris

kaimyniniame

ji

glaudžia svetimą kūdikį

priima kiekvieną į savo namus

aukoja ir niekad

nenusigręžia nuo lyg po prekystaliu pabirusių

šilauogių

sutryptų

pamėlusių problemų

jis

kalbėdamas apie savo draugo vos pilnametę

mylimąją sako:

– kai tau atsibos

perleisk ją man

 

 

●

 

vandens temperatūrą matuoti reikia

mažojo pirštelio galiuku ir

viduriu pėdos

ten, kur švelnu ir

nė neįtartum

kiek be tavęs

esu nuėjus

 

vandens gylį matuoti reikia

oro gurkšniais ir

sprindžiais

paliekant paklaidą nuo

mano rodomojo iki

tavo nykščio

paliekant tašką kuriame

susitinkama

nebegrįžti

 

oro temperatūrą

galima matuoti tavo

odos drėgme ir

atodūsio gaivesiu

arba tuo

kiek išdžiūvusios lentos

šiurkščios, rudos, plačios

tvoros lentos

saugančios mus nuo

laukinių, bitėmis aplipusių avietynų

 

tu atsikeli

pasilenki ir

įneri į baseiną

kuriame vaikystėje aš žaidžiau

Ofeliją

 

brėkšta