Neatvirukinė egzotika

DALIA ZABIELAITĖ

Nathacha Appanah. Paskutinis brolis. Iš prancūzų k. vertė Asta Dumšienė. V.: Tyto alba, 2010. 168 p.

Ne prancūzės, bet prancūziškai rašančios Nathachos Appanah „Paskutinis brolis“ yra dar viena knyga, apie kurią kalbant, panašiai kaip apie šiemet lietuviškai išleistas iš Alžyro kilusio Yasminos Khadros „Kabulo kregždes“, svarbūs kiti dalykai, ne tik įprastas meninės vertės kriterijus. Ši knyga pirmiausia įdomi kaip šiuolaikinės literatūros tam tikro proceso reprezentantė. Tiksliau, dinamiškai besivystančio trečiojo pasaulio šalių literatūra. Romano autorė gimusi ir augusi Mauricijaus saloje, jos proseneliai XIX amžiuje į šią salą atkeliavo iš Indijos. 1998 metais ji apsigyveno Prancūzijoje ir čia pradėjo kurti romanus. „Paskutinis brolis“ yra ketvirtas ir kol kas naujausias šios jaunos rašytojos romanas, Prancūzijoje išleistas 2007 metais.

Iškalbingas faktas, kad pirmuosius tris Nathachos Appanah romanus Paryžiaus leidykla „Gallimard“ išleido serijoje „Continents noirs“ („Juodieji kontinentai“), sumanytoje 2000 metais. Ja siekiama supažindinti su romanais, parašytais prancūzų kalba tiek Afrikoje, tiek diasporoje gyvenančių afrikiečių rašytojų. Šį, ketvirtą, romaną išleido kita – Paryžiaus „Olivier“ – leidykla. Bet vis tiek „Paskutinis brolis“ yra tos serijos tęsinys. Atrodo, rašytoja nuosekliai laikosi kūrybinės krypties: rašo universaliomis žmogiškomis temomis, romano veiksmo vieta pasirinkdama egzotišką Mauricijaus salą, buvusią prancūzų, vėliau anglų koloniją, o nuo 1968 metų nepriklausomą valstybę. Mauricijaus saloje, beje, dalį laiko praleidžia 2008 metų Nobelio premijos laureatas prancūzų rašytojas Jeanas-Marie Gustave’as Le Clézio, kurio tėvas gimė šiame krašte.

Gilindamasi ne į specifines etnografines vertybes, bet į universalias temas, egzotiką rašytoja vaizduoja subtiliai, nesiekdama demonstratyviai žaisti jai gerai pažįstama korta. Bet atogrąžų salos tikrovės romane yra apsčiai: tai gamtos (devynis mėnesius per metus ore tvyro aitraus kvapo raudonų dulkių debesis; prie miškelio teka upė, kurios vanduo saldaus prieskonio; visus metus vaisius dosniai veda egzotiški medžiai: amerikinės persijos, duonmedžiai, mangai, ličiai, papajos ir kt.), buities (namo sienos apraizgytos lianų, kuriose kirba skruzdėlių ir driežų; po audros stovyklą užlieja purvo upė, pilna nudvėsusių žiurkių ir kt.), socialinio gyvenimo (cukraus fabriko baltaodžių šeimininkų, važinėjančių automobiliais, žmonos vietos gyventojams dovanoja drabužių; mažojo Rajaus brolio Vinodo palaikai nešami kamparmedžio neštuvais, apdengti balta drobule, išpuošti gėlių girliandomis ir kt.) ir istorinės (1945 metais saloje važinėja traukiniai, Rajaus mokykloje kabo Anglijos vėliava, o po šešiasdešimt metų – modernūs namai, telefonai, televizoriai ir kt.) detalės.

Bet visa tai tik fonas romano siužeto, kurio tematinę ašį sudaro universalios temos: atmintis, vaikystė, draugystė. Šių temų sklaidai pajungti kiti romano aspektai. Prieš jas nublanksta netgi istorinė nuo holokausto 1940 metais laivu iš Europos į Palestiną bėgusių žydų įkalinimo Mauricijaus saloje tema. Ir tai turbūt yra romano turinio trūkumas: rašytoja, regis, siekia skaitytoją suintriguoti istoriniu (tikrai nežinomu) Antrojo pasaulinio karo faktu apie deportuotus į Mauricijaus salą žydus. Bet apie šį tik knygos gale trumpai paminėtą faktą sukasi jau grynai fiktyvi ir plačiau, bet dirbtinokai išplėtota dviejų berniukų – gležno, baikštaus tamsiaodžio laukinuko Rajaus ir šviesiaplaukio, smulkaus veidelio žyduko Dovydo – draugystės istorija. Romano turinio istorinis branduolys čia virsta periferija, o fiktyvi šalutinė vaikystės istorija – romano branduoliu. Atrodo, ši reikšminių taškų kaita yra tikras galvosūkis knygos leidėjams kuriant viršelio dizainą: lietuviško leidimo viršelyje matome spygliuotą tvorą, už jos durpingą žemę ir medinį arkliuką, – klaidinančiai europietiškas vaizdas, nors gerai sujungiantis kalinčių žydų ir vaikystės temas. O prancūziško ir angliško leidimų viršeliuose – jau palmės, papūga ar pro skylę aptriušusioje sienoje žvelgiantis juodaodis berniukas – čia labiau akcentuojama egzotiška romano tikrovė ir jo kilmė.

Įdomus romanas ir tuo, kaip autorė aprašo žmogaus empatinės atminties galią ir jos veikimą. Rašytoja tai daro pasakodama apie Mauricijaus saloje gyvenantį septyniasdešimtmetį mokytoją Rajų, kuris, susapnavęs vaikystės laikų draugą Dovydą, su liūdesiu, besiveržiančiu iš širdies, mintimis grįžta į tuos 1944 metus, kai, būdamas devynerių, sutiko iš Bobaseno kalėjimo pabėgusį dešimtmetį žyduką. Kai, net nemokėdamas jo gimtosios jidiš kalbos, jį pažino kaip tikrą draugą, kurį, per audrą netekęs dviejų brolių, norėjo išgelbėti kaip „paskutinį brolį“ ir atsivedė į namus, užtemdytus kalėjimo prižiūrėtoju dirbančio tėvo agresijos, o paskui per atogrąžų miškus vedė į Mapu kaimą, bet pakeliui mirtis iš jo atėmė ir Dovydą. Tą „netikėtą draugą, kuris buvo dangaus siųsta dovana“ (p. 68), kuri „parodė man teisingą kelią ir visą gyvenimą buvo šviesioji manęs dalis“ (p. 162). Deja, tai, ką senyvas Rajus prisimena, yra perdėm paprasti dalykai: kaip jis slapstydavosi medžių šakose ir tamsiose kertėse, kaip iš ten pamatė Dovydą, kaip Dovydas jam šypsodavosi, kaip jam ant peties padėdavo galvą, kaip mokydavo Dovydą eiti miško takais ir statyti koją ant šakų, kaip saugojo jį, kad nepaslystų ir nepargriūtų į purvą ir kt. Prisimena ir kai ką ypatingesnio: kaip Dovydas giedodavo žydišką giesmę, kaip priskynė puokštę lauko gėlių ir padovanojo Rajaus motinai (tame krašte to niekas nedarydavo), kaip parodė grandinėlę su Dovydo žvaigžde ir kt.

Šie ir kiti Rajaus prisiminimai sugula į nesudėtingą, paprastą, bet ne lėkštai buitinį romaną. Praeitį rekonstruojanti pasakotojo atmintis yra ne giliai analitinė, bet paviršutiniškai ir emotyviai lyriška. Tiksliau sakant, emotyviai empatiška, nukreipta į bandymą suprasti, ką tada pats pasakotojas ir mažasis Dovydas išgyveno, jautė, patyrė. Ši pasakotojo atmintis kuria savitą pasakojimo nuotaiką, bet bėda ta, kad toji emotyvi empatija yra truputį moteriška. Iš čia ir kyla prieštaringas įspūdis, nepaliekantis per visą romaną: romano pasakotojas yra vyras, bet jo empatinė jausena, mąstysena truputį moteriška. Tokia ji išlieka ir tada, kai kalbama apie vaikišką patirtį. Sunku nesutikti su užsienio kritikų vertinimu, kad rašytojai pavyko sukurti gražų, įtaigų pasakojimą vaiko akimis, perteikti vaikišką tikrovės recepciją, ypač vaikišką geraširdiškumą. Bet reikia pridurti ir tai, kad toji vaikiška recepcija yra ne tik truputį moteriška, bet ir estetizuota bei idealizuota, pagražinta. O gal tikrai tokia graži ir geraširdiška yra toji vaikiška tikrovės recepcija tame į rojų panašiame, bet kartu skurdžiame atogrąžų krašte? Krašte, kurio žmonės nieko nežinojo apie karo žiaurumus, holokaustą, dujų kameras.

Šis vaikišką draugystę vaizduojantis romanas yra per paprastas, per lengvas. Kita vertus, egzotiškas, nes jame nėra to, ką galima vadinti mums įprastu vakarietišku dramatizmu. Suaugusiems vakariečiams šis romanas gal bus įdomus kaip knyga apie vaikystę egzotiškame atogrąžų krašte. „Paskutinis brolis“ tiktų ir paaugliams – savo švelnia pasakojimo emocine jėga mokantis pažinti, kas yra Kito empatija ir ja paremta draugystė. Bet kaip tik dėl to vieniems paaugliams šis romanas pasirodys perdėm nemodernus, kitiems gal bus patrauklus kaip literatūrinių žargonybių apie paauglišką maištą alternatyva.

Paprastas ne tik romano turinys, bet ir forma. Tai linijinis pasakojimas: knygos pradžioje iš silpno ir seno pasakotojo Rajaus dabarties įšokama į 1944–1945 metų vaikystę ir paskui iš tos vaikystės trumpam vis grįžtama į Rajaus senatvės dabartį. Stiliaus požiūriu tai nėra nemeniška knyga. Romano kalba, nors paprasta ir be stilistinių įmantrybių, turtinga ir emociškai konotuota. Kai kurie kritikai rašytojos stilių atsargiai gretina su magiškuoju realizmu. Bet tai tik labai tolimas šio stiliaus aidas. Dialogų, kaip ir magiškajame realizme, romane nedaug. Sakiniai ilgi, besiliejantys emociškai konotuotų žodžių srove. Tačiau šį sakinių ilgumą kuria ne dinamiškas minties srautas, bet, regis, nereikalingi pakartojimai, sinonimiškai ištęstos frazės ar net pastraipos. Dėl tokio daugiažodžiavimo dingsta pasakojimo intensyvumas, randasi vangokas, be žaismingo gyvumo siužetas ir nuobodoka monotonija (pvz., ištęsti ar pasikartojantys yra Rajaus keliavimo mišku aprašymai, tėvo agresijos scenos ir kt.). Jei išbrauktume tuos pakartojimus, iš šio plonyčio romano nekas teliktų. Beje, monotoniška yra ir anksčiau minėta emocinė (melancholiška) pasakojimo tonacija. Jos skalė lygi tarsi tiesė. Bet gal ši monotonija ir atspindi to krašto specifišką jauseną – juk afrikietiškos vuvuzelos skamba ne kitaip, irgi monotoniškai. Jei visa tai gali justi lietuviškame vertime, vadinasi, jis geras, perteikia tai, kuo stiprus ir kuo silpnas šis romanas. Tik vertimo žodis „audra“ gal ir teisingas, bet per menkas nusakyti tam atogrąžų gamtos reiškiniui, kurį rašytoja įtaigiai aprašo romane ir kurio kaip tornado aprašymą vertina užsienio kritikai. Įdomu, kaip yra prancūziškame originale?

Tai tik keli kritiški pastebėjimai apie „Paskutinio brolio“ turinį ir formą. Akivaizdu, kad romanas neprilygsta europinės literatūros šedevrams. Bet gal ypatingo vakarietiško meniškumo ieškojimas šiuo atveju nepagrįstas? Net trimis prancūziškomis premijomis („Prix du Roman FNAC“, „Prix Culture et Bibliothèques Pour Tous“ ir „Prix des Lecteurs de L’Express“) „Paskutinis brolis“ apdovanotas nebūtinai dėl aukštos meninės vertės. Šį tą čia paaiškintų 2007 metais šiam romanui suteikta FNAC premija: šią premiją skirianti federacija, kuri įvairius kultūros produktus (literatūros, muzikos, kino, fotografijos ir kt.) platina ne tik Europoje, bet ir kituose pasaulio kraštuose, savo veiklą apibrėžia devizu Agitateur de curiosité (smalsumo agitatorius / kurstytojas). Vertinant šiuo kriterijumi, t. y. kriterijumi žadinti smalsumą pažinti tai, kas reta ir nepažinta, kas kitoniška, „Paskutinis brolis“ yra ne tokia jau ir prasta knyga. Ją smalsu skaityti, norint pažinti iš kitoniškos šalies kilusios kitoniškos rašytojos savitą kūrybą. Galbūt šio smalsumo vedami „Paskutinį brolį“ kaip tik jau suskubo išsiversti anglai, vokiečiai, italai, ispanai ir kt. Romaną smalsu skaityti, bet ne tiek dėl nuviliančiai neišplėtoto istorinio fakto apie žydų deportaciją, ne tiek dėl dirbtinokai prie šio fakto prikabintų ir vaikiškai plėtojamų vaikystės ir draugystės temų, kiek dėl subtiliai nupieštų egzotiškos Mauricijaus tikrovės detalių, neatvirukinių ir neturistinių.

_______

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“