Degtukų namai

Goran A. Ohldieck ir Osvaldas Vaiska. Degtukų namai su langu meškai. „Liepsnos“ fabriko dokumentų rinkinys. K.: Vandeniliniai skliautai, 2015. 204 p.

Peržvelgęs ir išstudijavęs naujai „Vandenilinių skliautų“ parengtą leidinį tiesiog prisidegiau papirosą ir ratilais išpūčiau dūmus į keturias skirtingas erčias. „Liepsnos“ fabriko dokumentų rinkinys skirtas vieninteliam Lietuvoje degtukų fabrikui, įtrauktam į kultūros paveldo vertingų objektų sąrašą. Lietuvos degtukų akcinė bendrovė – taip vadinosi faktiškai 1927 metais veiklą pradėjęs fabrikas. Knyga skirta iš esmės kultūros paveldo ir jo sklaidos specialistams, istorikams ar šiaip smalsuoliams, gal net degtukų dėžučių kolekcionieriams. Ir visai nebūtinai adoruojantiems meškas ar legendinius saldainius panašiu pavadinimu. Koks jų skonis? Traškūs neabejotinai. Galima manyti, kaip įsižiebianti liepsna.

Tarpukario Kaune buvo gaminami degtukai gan pikantiškais pavadinimais: „Jautis“, „Audra“, „Švyturys“. Norėtųsi pasidalinti viena iš planuotos, tačiau lig šiol neįgyvendintos degtukų linijos „Meška“ („Baltoji meška“, „Juodoji meška“, „Baltoji meška su apykakle“ – atskiri tos linijos rinkodaros sprendimai) reklamų, kurioms sudarytame rinkinyje skirta nemažai dėmesio: „Baltosios meškos“ degtukai dega neįprastai gerai. Būkite atidūs, nepadekite meškos kailio, verčiau degtukais kurkite cigarus ar dujinės viryklės kaitblynius“ (p. 25).

Tad kokį matą pasirinkti atvirumui, kalbant apie dokumentus, – prisimenant Wisławos Szymborskos eilėraštį apie biografiją?.. Gal čia, lyg priartėjus prie zoologijos sodo vartų ir norint įsigyti bilietėlį, derėtų kalbėti apie saiką? Mat jį rainos katės, kaip sakydavo mano močiutė. Būsiu visiškai atviras – neseniai Kauno modernizmo architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas mane labai pradžiugino. Sykiu privertė sekti miesto turizmo plėtros situaciją – kaip šis ženklas bus panaudojamas braižant turistinius maršrutus ir ar bus ieškoma naujų gairių. Na, o „Vandenilinių skliautų“ išleistas dokumentų rinkinys net privertė sukti ūsą, įsivaizduojant tarpukario inteligentijos užkulisius, galvojant apie vietinį kultūrinį turizmą ir gyvai vaizduojantis tuometinį degtukų fabriką ir (tiesiog) liepsną.

1930 metų balandžio 26 dieną „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas degtukų monopolio įstatymas, kuriuo nustatoma, kad „išimtinė teisė degtukus ir jų šiaudelius gaminti, išvežti, įvežti ir pardavinėti visoje šalies teritorijoje priklauso valstybei“, sudrebino Lietuvos degtukų rinką, pavienius rūkalius ir net degtukų dėžučių perpardavinėtojus ar klastotojus. Įstatyme taip pat rašoma, kad „degtukų ir jų šiaudelių gaminimas ir pardavinėjimas urmu perleidžiami pagal sutartį 35 metams švedų degtukų akcinei bendrovei“. Su šia bendrove sudarytoje sutartyje Lietuvos vyriausybė pasižadėjo kovoti su degtukų kontrabanda, nes į Lietuvą įvežti degtukus uždrausta.

Dar pikantiškiau skamba draudimai, tarkim: „Draudžiama rinkti ir laikyti tuščius degtukų pakelius ir tuščias dėžutes parduotuvėse, jų sandėliuose, taip pat ir pardavėjų butuose, jeigu šie butai turi vidaus susisiekimą su parduotuve“ (23B dokumentas iš skyriaus „Uždraudimai“).

Į rinkinį įtraukta instrukcija „Juodoji meška Nr. 2“, kitaip tariant, beveik įgyvendinta 1930 metų degtukų gamybos firmos reklama, suskambėjo mano sąmonėje lyg riaumojimas. Meškos riaumojimas kalnuose, o gal kur nors Veršvų seniūnijoje, kur viduramžiais buvo veisiamos meškos valdovų pramogoms ir klajojantiems cirkams. Instrukcija parašyta, anot leidinio sudarytojų, pasitelkus Henrio Parlando mintis apie fotografavimą, nuotraukų ryškinimą ir „Velox“ fotografijos popierių. Parlandas, Kaune gyvenęs suomių rašytojas, neatsitiktinai tuometinių „Liepsnos“ valdžios atstovų pasirinktas kaip savotiškas smart choice (cituoju dvidešimt trečiąjį dokumentų pluoštą, p. 114), siekiant „išplėtoti lietuviškosios liepsnos eksportą visų pirma į Šiaurės šalis, į galingąją Švediją bei Finlandiją“.

Žvelgiant iš šiuolaikinio taško (ir perdėm nesukant galvos dėl to, kad net didžiausio teleskopo okuliaras negali būti didesnis už mūsų akį), pasitelkti Parlandą išties buvo išmintinga. Net ir pagalvojus apie galimybę 2016 metais „Ryanair“ lėktuvų reisus užpildyti kultūriniais turistais iš Šiaurės šalių. Su pilnais ir nedegiais lagaminais, be jokios abejonės. Knygos sudarytojai nepasibodėjo įpinti ir prieštaringų „dokumentų“ (rašau kabutėse ir sykiu abejoju sudarytojų kompetencija, juk vargu ar galima rimtai traktuoti Parlando skolos raštelį Kaziui Binkiui už keturis butelius gryno, balto reinvynio, pasirašytą kavinėje „Tulpė“).

Pabaigoje derėtų pasidalinti Gorano A. Ohldiecko senelio, tuomet gyvenusio Kaune, rašytiniu fragmentu. Nuostabą jam sukėlė į rankas patekęs Parlando rankraštis „Sudužo“, ypač tos dalys, kuriose rašoma apie „Velox“ fotografijos popierių. Įžvelgdamas didelį rašytojo talentą, Bankovas Ohldieckas, pasitaręs su savo teta ir galbūt pastūmėtas garsaus tarpukario dėstytojo filosofo Vosyliaus Sezemano bei atšaukęs Rabbės Enckellio kandidatūrą, ir pasiūlė tuometiniam „mažojo Paryžiaus salonų liūtui“ (knygoje atskirame skyriuje publikuojami laiškai) imtis darbo „gaivinant degtukų manufaktūrą“:

„Pirmą kartą atsidaręs „Baltąją mešką su apykakle“, tą kvadratinę dėžutę, užsispoksai į jos viduje glūdinčius mėlynai išpaišytus galiukus. Tai naujoviški degtukai, mėlyna siera. Praveri degtukų dėžutę plačiau, tam gali naudoti abi rankas, o jei esi kairiarankis, tuomet laikai dėžutės apvalkalą kairiąja ranka, o „Baltoji meška su apykakle“ tvirtai laikosi ant tavo delno; pirštu stumteli įvalkalą, praveri jį plačiau, lygiai tiek, kiek užtrunka ištraukti vieną meškos dantį – degtuką, suvilgytą mėlynai nudažytoje sieros masėje. Brauki tuo degtuku-dantimi per dėžutės šoną. Lygiai ir švelniai. Brūkšt, brūkšt. Sudegęs, tačiau niekuomet nenusvilinsiąs pirštų, taip pat ir niekuomet neįkąsiantis degtukas-dantis liepsnoja tik tiek, kiek reikia, paskui savotiškai nupūva. Galima degtuką kišti atgal į dėžutę (rekomenduojama tai daryti atbulai, kad sudegę / nupuvę degtukai nesimaišytų su sveikaisiais) arba tiesiog pakračius blokšti ant Laisvės alėjos grindinio. Mėgaukitės dūmu ir tolygiai degančia liepsna.

Piromanai, šito neskaitykite. „Baltoji meška su apykakle“ lai laikosi nuo jūsų atokiai.“