Apie laimę rimtai
Sir 20, 9
Žmogus – toks padaras. Ilgai būti laimingas jis negali, tiesiog nepakelia. Todėl ir laimėje gali žmogui glūdėti nelaimė… Tęsti, atrodo, būtų net banalu. Žinia, koks trapus yra gyvenimas ir kokia nelaiminga jo pabaiga, kurios nežinoti būtų net ir nežmogiška. Neatsitiktinai pacitavau Siracido knygos eilutę, nes ši žinia vis dėlto dvelkia viltimi, juolab kad tai Dievo žodis, ir klaidos čia būti negali – laimė yra. Ir net jei visas žmogaus gyvenimas atsivertų kaip iki absurdo sukrečianti nelaimė, kas galėtų paneigti racionalią išvadą, kad laimė tuomet yra mirtis? Tačiau net manęs pačios šis paradoksas neįtikina, prisiminus, kokį kartų skonį pasauliui padovanoja toks tavo artimojo pasirinkimas būti laimingam. Ir vis dėlto pamėginsiu įrodyti, kad būtent žmogiškosios būties paradoksas laimę padaro įmanomą. Padaro ją įmanomą visiems laikams.
Sutikime, žmogus negali pavadinti laimės tikra, jei jis žino ar bent nutuokia, kad ji greitai baigsis, nes net „negreitai“ šiuo atveju prilygsta „greitai“, jei sąlyga – laimė. Ir tik naivūs to nenutuokia. Naivūs… kaip vaikai. Žinau, kad banalybė tikrai nepaguos, net jei XXI amžiuje tariamės nebeabejojantys, jog vaikai – irgi žmonės. Ir nors man pačiai kartais pasivaidena, kad vaikystė – laimės buveinė, net tai, kad esu moteris, nepadeda susitaikyti su prielaida, jog žmogumi tik tada ir buvau. O Kristaus pažadas atverti Dangaus vartus mažutėliams jokiu būdu negali būti suprastas taip, tarsi mirti privalėjau vaikystėje. Prie rojaus dar grįšiu.
„Mano kūriniuose rasi mane“, – nepamenu, kur ir kada prasitarė Dievas. Todėl neabejoju, kad yra žemiška būsena, kurią bent jau aš, tikėjimo dar nepraradusi, pavadinsiu rojumi jau šiame tekste.
Tačiau kol kas…
Apie du lazdos galus
Dažnai regiu vaizduotėje nežinomą močiutę… Sėdi ji kieme ant suoliuko ir prisimena kokią seną bėdą ar liūdi vaikų, kurie toli. Lėtai nuleidžia galvą ir… netikėtai pamato mažutį nariuotakojį iš gausiausio rūšių skaičiumi Coleoptera būrio, ropojantį sijono kloste. Akimirksniu jos siela nutyla, slogios mintys pabyra it karoliukai, nutrūkus siūlui, ir ji tyliai su nuoširdžia šypsena veide, pati to nejausdama, sukužda: „Dievulėliau, vabalėlis!“
Galbūt tai yra kaina? Tyro, paprasto džiaugsmo viso gyvenimo kaina, kuri jau sumokėta, – gana! Lazda turi du galus: nepatirs žmogus laimės, jei nepatirs kančios. Laimė – tai rimta, labai rimta. Nes kuo didesnę kančią patiria žmogus, tuo daugiau jis patiria ir laimės, it kitaip ji visa ir netilptų. Sutinku, nepakeliamos laimės paradoksas labai įtartinas, ir privalau pasiaiškinti…
Viešpats visur nustatė ribas, kad atskirtume dalykus. Ir kaip kiekviena judanti gyvybė atšoka nuo vienokio ar kitokio skausmo, už kurio žengti ji nebegali, nes atras mirtį, taip sąmonė save atranda ant kančios ribos, už kurios ji susitinka Kitą. Kad begalinės patirties kiekybė virstų visai kitos patirties kokybe, reikia juk žengti per slenkstį ir pro siauras duris, nes jokio tiesaus kelio į laimę, kaip amžinosios būties kokybę, čia būti negali. Ir tas slenkstis, sakau, yra pakanka! Mat per daug kažko tarsi ir neturi būti net šioje ašarų pakalnėje, pavyzdžiui, laimės, kaip negali būti ir per mažai, pavyzdžiui, kančios. Juk „per daug“ yra jau nelaimė, o „per mažai“ vis dėlto dar ne kančia, gal… tik jautrumo stoka.
Laimingi esame tada, kai laimės – gana. Galime sau leisti mąstyti, kad laimė nuskaidrina neišvengiamą kančią, tik tuomet, kai ir kančios yra gana, kai visais atžvilgiais jos yra pakankamai ir niekaip nėra per mažai. Jei per mažai, sąmonė tarsi nebeatpažįsta savęs išsiplėtusių ribų horizontuose ir neberanda artimo Kito, o laimės lengvybė kartais tampa iki nuobodulio nepakeliama ir sekli, kad net norisi įsipjauti. Taigi, kuo didesnę kančią patiria žmogus, tuo daugiau talpaus svorio turi jo laimė, it patogiai ir juntamai jis neštų ją savo krepšy.
Ir visgi suprantu, kad dar nieko neįrodžiau, kol nepasakiau, kad per daug kančios taip pat būti negali… jei, žinoma, gyvename ne tiesiame kelyje į pragarą, kuris visada yra tik išorė, kaip biblinis būties užribis, nors kartais toji išorė, deja, gali virsti demoniškai išvirkščia. Ir jei „per daug kančios“ nesubyrės į neviltį, tą tuščią kevalą, kuris yra mirtis, tai į „pakanka“ ji suduš negrįžtamai. „Pakanka“ yra susitaikymas.
Įdomiausia, kad būtent čia, laimės reikaluose, sutelkę įdėmesnį žvilgsnį atrasime kerinčią tobulą simetriją, kuri neišvengiamai atves mus prie paprastos, bet visgi nuostabios išvados, kad laimingiausias šioje žemėje buvo Kristus. Savaime suprantama, toks yra Dievas, kuris savąją dievišką laimę per amžius žmogiškąja kančia apribojo. Daugiau nieko ir neprireikė, visko pakako. Tikėjimui taip pat galioja „pakanka“ žemiškoje plotmėje, kad gyvenimas įgytų atsimainymo kokybę. Juk tai, ko pakanka žemėje, kukliai tilps ir danguje. Bet jei čia sieksime dangaus kokybės, galime netyčia sukurti komunizmą. O žemiškasis „per daug tikėjimo“ fenomenas gresia išsiskleisti fanatizmu, kuris, žinia, dangun nesutelpa.
Apie rojų
Kalbėti apie dangaus kokybę yra baisu. Bejėgė yra žmogiškoji vaizduotė, gabi sugriauti bet kokią palaimos galimybę, dar net nespėjus jos sukurti. Kai, tariamai persikėlus dangun, pagauna toks žemiškos įvairovės ilgesys, kad pragaras net patrauklus, deja, pasivaidena, ir jo baisybės netrunka pasipuošti it paikos linksmybės, be kurių ir laimė regisi jokia. Jei kas išgelbsti, tai tik – paslaptis. Adomas, regis, nematė vargo iki laiko, todėl visgi tarkime, kad laiką palikę galbūt būsime kažkuo nustebinti.
Jei apie rojų dabar kalbu nerimtai, tai tik todėl, kad laimė – tai rimta. Ir ji, sutikime, net naiviai negali būti palikta, pritrūkus – it vaikui – uždrausto kąsnio, kurio, žinia, pakako… kad, vargui per laiką pasenę, laimei subręstume? Tuomet, sakau, ji telpa kaip vabalėlis net į ilgą gyvenimą…
Kai žinoti kažko neįmanoma, belieka stebėtis. Juk ir vaiką gali nustebinti vabalėlis. Kada nors jis viską pamato pirmą kartą. Pirmasis kartas toks naivus, kad vabalėlį vaikas gali ir sutraiškyti. Ir jei pažinimo skeveldros nevirs karčių praradimo ašarų slenksčiu, tai nusivylimas gali pakuždėti, kad tų padarų net įkyriai daug. Šis kelias neabejotinai tiesesnis. Taip senka naivaus nežinojimo laimė, nes pasaulis tiesiame kely nebestebina.
Todėl metas atpažinti: yra žemiška būsena, kuri be išlygų mus perkelia į rojų. Ta būsena yra ne mūsų valios kūrinys. Joje akimirkai apsigyvename kaip amžinybei – pamiršę skausmą, sau pradingę kūnu ir palikę laiką. Todėl netenka nė suabejoti, kad mus užklupo tikro rojaus dovana. Į ją tarytum iš savęs tiesiog išeiname, lyg sutekėtume į tai, kas netikėtai pastatyta prieš akis – anapus mūsų. Tai būsena, kai nuostabos esi sukrėstas. Ir ji yra neabejotina būtis, joje tiesiog esi. Tai ne vaizduotė, bet abejonių niekam nekelianti realybė, ir įdomiausia, kad ji kaip galimybė padalinta kiekvienam. Net tiems, kurie ir nesvajoja niekada patekti į rojų, tikėjimu anapusybe visai nevargina savęs.
Ir jei ko dar trūksta, tai kaip pilnatvės sąlygą pridėsiu gėrėjimąsi ar / ir grožėjimąsi, nes, sutinku, sukrėsti nuostabos juk būti galime ir su siaubu. Šią alternatyvą komentuoti atsisakau, nes subyrėti į nebūties skeveldras bijau net prisiminimuose, nors Viešpats ir čia pažadėjęs galimą sėkmę.
Svarbu, kad tuo dar niekas nesibaigia net žemėje, kai žavaus atsimainymo sukrėsti nevalingai apsidairome, ar šalia nebuvo nustebimo dalyvių, kurių, it stebuklo liudininkų, galime net pasigesti. Suprantama, juk amžinybė yra liudijama Kito džiaugsmu. Ir jei atsitokėjame, tai būtent nuo susvetimėjimo.
Todėl pagaliau paminėsiu ir meilę, kurią kartais lengvai gresia apgyvendinti greta laimės. Žinia, kaip dažnai meilę lydi skausmas, auka ir atlaidi kantrybė, o tai juk daug labiau primena sunkų darbą laimės krepšiui pinti nei patį turinį, kuris krepšy. Nebent sugrįžtume į pradžią, kai minėtas naivaus nežinojimo rojus dar blykčiojo susižavėjimo kerais.
Apie stebuklą neatsitiktinai
Kasdienybė gilios nuostabos akimirkomis mūsų nelepina, nes jose dalyvauja ypatingos aplinkybės, kurioms privalu dar ir sutapti, kad išties nustebintų. Ir jei čia gali kas padėti, tai tikrai ne atsitiktinumo aklybė ir šalta tyla. Kadangi, išnagrinėjus virtinę mus netikėtai ištikusių stebinančių sutapimų ir bent keletui jų radus iš pažiūros įtikinantį paaiškinimą, kuriam logikos vis tiek pritrūks, nes juk tai atsitiktinumas, dar liks ir visiškai protu nesuvokiamų. Teks tiesiog patikėti atsitiktinumu, kurio juk neatšauksi. Ir ačiū Dievui.
Kas netikinčiajam yra atsitiktinumas, tikinčiajam – stebuklas. Atrodytų, koks skirtumas, kaip pavadinsime, jei iš principo abu tiki tuo pačiu įvykiu. Skirtumas iš pažiūros menkas, bet esminis. Stebuklas yra prasminga žinia. O bet kuri žinia turi savo gyvą autorių. Ir jei ji beprasmė, tai tik todėl, kad ta prasmė neapreikšta, o ne todėl, kad įvykio priežastys švieson neišvyniotos. Į priežastis tikintysis nepretenduoja, jos jam išmintingai per aukštai. Pavadinkime tai išmintingu nežinojimu, kai ardyti laimę tiesiog atsisakoma. Galų gale, juk ir laime patartina tikėti, kad jos pakaktų.
Troškimas patikrinti, iš ko susideda laimė, daugiau ar mažiau pažįstamas visiems. Naivi yra viltis jos paragauti. Kadangi, vos atkandus, pasiliekama toli už jos. Visos juk neprarysi, o dalies nepakaks. Ir skonis bus kartus, nors dėl jo ir nesiginčijama. Įmanoma ir priprasti, ir pamėgti…
…ir pamiršti, kad būtis rodo vien savo gražiąją, pasauliui nuostabia paslaptimi kalbančią pusę. Ir jei kas nors negražu, tai tik todėl, kad be gėdos išvertėme į kitą pusę, kuri pasirodė įtartinai slidi ir nepatraukli, kartais – mirtinai. Kaip chirurgai, atliekantys kūno operaciją, apsigauname manydami, kad regime ir pažįstame vidų.
Ne, vidus yra apreiškiamas, sustojus jautriai ties skausminga riba, už kurios prasideda Kito valdos. Kai žengti išdrįstama tik su tikėjimu, kad ir už jos šiukštu neliečiama būtis, kuri yra stebuklas ir žinia. Savęs juk nenustebinsi. Bet kuriai anapusybei atsimerkiama ir į ją žengiama tik tą akimirką, kai ja patikima. Tik tada ji atveria savo siauras duris. Kito rakto nėra, ir tik tokia yra realybė. Antraip melu nuslysi – į tiesų kelią.
Ties riba
„Gera mums čia būti! Padarykime tris palapines“ (Lk 9, 33), – šiuos žodžius mokiniai ištarė, prabudę Kristaus dieviškam spindesiui ant Taboro kalno, kai Atsimainymo grožį lydėjo pokalbis apie „išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Nieko daugiau apie laimę pasakyti tikriausiai ir neįmanoma. Sutikime, pasakyta pakankamai.
