Nesu aš medaus šaltinis

Negyvagimiai

 

Šie eilėraščiai yra negyvi: štai liūdna diagnozė.

Jų rankų ir kojų pirščiukai augo gerai,

Jų mažos kaktytės pūtėsi nuo susikaupimo.

O jei jie negebėjo vaikščioti kaip žmonės,

Tai tikrai ne dėl motiniškos meilės stokos.

 

O, negaliu suprasti, kas jiems atsitiko!

Jie normaliai sudėti, visi jų nariai – išsivystę.

Jie taip gražiai atrodo tupėdami marinate!

Jie man šypsosi, šypsosi, šypsosi.

Bet jų plaučiai netraukia oro, ir širdys nesutvaksi.

 

Jie ne paršeliai ir netgi ne žuvys,

Nors turi kažką paršeliška ir žuviška;

Bemeilyčiau, kad jie būtų gyvi ir kuo jau būtų – tebūtų.

Bet jie – mirę, ir jų motina kone miršta iš nevilties,

O jie tik bukai spokso ir jinai jiems – nė motais.

 

 

Sugipsuota

 

Niekados iš šito neišsivaduosiu! Dabar esame dvi aš:

Ši nauja baltutėlė persona ir – senoji, pageltonijusi;

Ir baltoji, žinoma, viršesnė.

Jai nereikia maisto, jinai – tikrutėlė šventoji.

Pradžioje nekenčiau jos, ji nebuvo asmenybė –

Tysojo lovoje su manim kaip negyvas kūnas,

Ir aš jos bijojau, nes jos forma buvo visiškai kaip mano,

 

Tik daug baltesnė ir neduži, be to – nesiskundžianti.

Negalėjau miegoti ištisą savaitę, tokia ji buvo šalta.

Kaltinau ją kuo įmanydama, bet ji tik tylėjo.

Negalėjau suprast tokio idiotiško elgesio!

Kai užvožiau jai, ji neatsakė – šimtaprocentinė pacifistė.

Tuomet supratau, ko jai iš manęs reikia: kad jąją mylėčiau.

Ji pradėjo šilti, pamačiau gerąsias jos savybes.

 

Be manęs josios nebūtų, tad, suprantama, ji buvo man dėkinga.

Aš suteikiau jai sielą, aš skleidžiausi joje nelyg rožės žiedas,

Įmerktas į ne itin aukštos kokybės porceliano vazą;

Ir būtent man buvo skirtas visų dėmesys,

O ne jos baltumui ir grožiui, kaip pradžioj maniau.

Ėmiaus ją šiek tiek globoti: ji su šituo džiugiai sutiko –

Iškart tapo aišku: turi vergės mentalitetą.

 

Neprieštaravau, kad ji man tarnautų, ir ji tatai dievino.

Rytais anksti žadindavo mane, atspindėdama saulę

Savo įstabiai baltu torsu, ir aš negalėjau nepastebėti,

Kokia ji tvarkinga, kokia rami ir kokia kantri:

Ji mane popinte popino, nelyg tobuliausia slaugė:

Laikė mano kaulus vietoj, kad šie teisingai suaugtų.

Laikui bėgant, mūsų santykiai įsitempė.

 

Ji liovėsi man taip labai pataikauti, tapo atsaini.

Jaučiau, kad jinai jau drįsta kritikuoti mane,

Tarsi mano įpročiai būtų jąją žeidę.

Įleidinėjo skersvėjus, darės vis labiau išsiblaškius.

O mano oda niežėjo ir luposi minkštom skiautėm:

Tai todėl, kad ji mane taip blogai prižiūrėjo.

Tuomet supratau visko priežastį: ji pamanė esanti nemirtinga.

 

Ji norėjo mane palikti, tarėsi esanti pranašesnė,

O aš ją laikiau tamsybėje, ir ji baisiai piktinos:

Leisti savo dienas su pusiau lavonu!

Ir slapčia ji ėmė tikėtis, kad aš numirsiu.

Tuomet ji uždengs man burną, akis, uždengs mane visutėlę

Ir dėvės mano dažytą veidą, kaip mumijos karstas

Kad dėvi veidą mirusio faraono, nors pats – iš vandens ir purvo.

 

Nebuvo jokių galimybių josios atsikratyti.

Ji taip ilgai ramstė mane, kad tapau ištežusi –

Net pamiršau, kaip vaikščioti ir sėdėti;

Tad žiūrėjau, kad kaip nors jos neįskaudinčiau,

Juolab – nepradėčiau girtis, kaip atkeršysiu.

Gyventi su ja buvo tas pat, ką gyventi su savo karstu:

Tebepriklausiau nuo josios, kaip šito bebūtų gaila.

 

Mintydavau: galėtume viską išspręsti drauge –

Šiaip ar taip, toksai artimumas buvo savotiška santuoka.

Dabar matau, kad turime būti tik ta arba ta.

Jinai tebūnie šventoji, o aš tebūsiu bjauri ir plaukuota;

Bet ji greitai suvoks, jog šitai neturi jokios reikšmės.

Kaupiu savo jėgas; vieną dieną išsiversiu be josios,

O ją kamuos tuštuma: tuomet ji pradės ilgėtis manęs.

 

 

Rytmečio daina

 

Meilė tave prisuko kaip riebų auksinį laikrodį.

Akušerė pliaukštelėjo tau per padus, ir tavo narsus klyksmas

Įsiterpė tarp stichijų.

 

Mūsų balsai aidi, šlovindami tavo atvykimą. Nauja statula.

Skersvėjuotam muziejuj tavasis nuogumas

Užgožia mūsų nepažeidžiamumą. Stovim aplinkui nebylūs kaip sienos.

 

Esu tavo motina ne daugiau

Nei tas debesis, kur išgrynina veidrodį, kad šis atspindėtų,

Kaip lėtai aną ištrina vėjas.

 

Visą naktį drugeliškas tavo kvėpavimas

Blėsuoja tarp išsikvėpusių rausvų rožių. Pabundu paklausyti:

Mano ausy gaudžia tolima jūra.

 

Tik surinki, aš ropščiuosi iš lovos sunki kaip karvė ir gėlėta

Su savaisiais Viktorijos stiliaus naktiniais.

Tavo burna išsižioja švarutėlė kaip katės. Lango stačiakampis

 

Išbalina ir praryja savo blyškias žvaigždes. Dabar tu

Išmėgini keletą savo gaidų;

Grynutėliai balsiai kyla aukštyn it balionėliai.

 

 

Bičių dėžė atvyksta

 

Tai aš užsakiau šitą naują medinę dėžę,

Kvadratinę kaip taburetė ir beveik per sunkią pakelti.

Sakyčiau, kad tai –

Neūžaugos ar kvadratinio kūdikio karstas,

Jei ne tas dūzgesys viduje.

 

Dėžė yra užrakinta, jinai pavojinga.

Turėsiu praleisti su jąja naktį,

Nevalia nuo jos pasitraukti.

Ji be langų – negaliu pamatyti, kas jos viduje.

Tėra tik mažos grotelės, jokio išėjimo.

 

Prie grotelių prikišu akį.

Tamsu, o tamsu.

Toks jausmas – kad ten knibždėlynė afrikietiškų rankų,

Smulkučių, sumažintų eksportui,

Juodut juodutėlių, tūžmingai besikabinančių.

 

Kaip galėčiau jąsias išleisti?

Tas ūžimas labiausiai man kelia išgąstį,

Tie neiššifruojami balsiai.

Tai – kaip romėnų minia:

Po vieną – menkučiai, bet dievuliau – drauge!

 

Atstatau ausį tūžmingai lotynų kalbai.

Aš nesu cezaris.

Paprasčiausiai užsisakiau dėžę maniakių.

Galiu jas išsiųsti atgal.

Galiu numarinti badu, neduodama maisto: čia aš šeimininkė!

 

Kažin, ar labai jos išalkę.

Kažin, ar atleistų man,

Jei tiesiog atrakinčiau spynas, pasitraukčiau į šalį ir pavirsčiau medžiu.

Štai jums pupmedis, baltos jo žiedų žvakės,

Štai jums vyšnios žiedlapiai.

 

Jos gal visai nekreiptų dėmesio į mane

Su šiuo blyškiu apdaru ir gedulingu šydu.

Juk nesu aš medaus šaltinis,

Tai kodėl jos turėtų mane pulti?

Rytoj aš būsiu gerasis Dievas, aš jas paleisiu.

 

Dėžė – tiktai laikinai.

 

Iš: Sylvia Plath. Poems. Selected by Diane Wood Middlebrook. New York, Toronto: Alfred A. Knopf, 1998

Vertė Alfonsas Andriuškevičius