Du žvilgsniai

KAROLINA LATVYTĖ 

Be pavadinimo

Karolina Latvytė. (Ne)pasiklydęs. 2014

Gavau iššūkį. O gal priėmiau tai kaip iššūkį – išsirinkti darbą, kuris man patinka! Ir dar, be visa ko, reikia jį aprašyti! Širdis ima plakti smarkiau. Mintys šokinėja nuo vienos prie kitos fotografijos. Kuri? Kuri? Galbūt ta su mergaite, bėgančia laiptais. Ne. Galbūt ta su betoninių sienų konstrukcija. Ne, ne, ne. Kompiuterio pele spragsiu nuo vieno aplanko prie kito. Kuri? Kuri nuotrauka slepia istoriją? Giliai įkvepiu. Rodos, atsakymas atėjo su gryno oro gurkšniu.

Panyru į prisiminimus.

Atsiradau laiku ir vietoje. Greitai spusteliu fotoaparato užraktą. Iš kur jis? Ką jis čia veikia? Tokioje negyvenamoje dykynėje. Nebūk kvaiša. Pati stovi šioje dykumoje, bandydama slėptis šešėlyje nuo intensyviai spiginančios saulės, ir kvėpčioji lyg žuvis, ką tik ištraukta iš vandens, nes negali pakęsti karščio pritvinkusio oro. Bet ką jis čia veikia? Tą patį ką ir aš? Turistiškai tenkina savo smalsumą?

– Karolina, žiūrėk, – draugė pirštu beda link mano jau įamžinto objekto.

– Aha, – linkteliu.

Ir toliau akylai žiūriu į tą pačią vietą, nors stebimasis sunkvežimis ir išnyko iš akiračio, vis dar girdžiu jo tolstantį burzgimą, o mintyse lieka neatsakyti klausimai. Saulė kyla vis aukščiau, atverdama daugiau smėlio, ir šešėlis, kuriame stoviu, pradeda nykti. Koja paspiriu sudžiūvusio grumsto gabalėlį ir vėl pažvelgiu į tolumoje matomus kalnus. Bandau perprasti jo netikėtą atsiradimą. Pasimetęs. Atrandu sąsajų su savimi. Iš niekur į niekur. Tarp tamsos ir šviesos. Klaidžioja pasaulio platybėse be tikslo. Ne, su tikslu. Tik dar nežino jo. Burzgimo visiškai nebegirdžiu. Lieku viena tarp kylančios saulės ir nykstančio šešėlio. Pasiklydusi mintyse ir bandydama įsiskverbti į aplinkui tvyrantį vaizdą. Kalnuotai romantiška vietovė. Negyvenamas užkampis. Dar kartą giliai įtraukiu karšto oro gurkšnį. Apsvaigsta galva ir kyla noras kuo greičiau iš čia sprukti, palikti visas mintis. Susilieti su monochrominiu peizažu ir po truputį tyliai išnykti, kaip tai padarė jis.

– Karolina, nufotkink, – mano įsivaizduojamą vienatvę sudrumsčia nerimstančios draugės, kurios jau seniai užmiršo pasirodžiusį sunkvežimį.

Linkteliu.

 AINĖ JACYTĖ

(Pa)stebėti

Pasaulis yra dosni erdvė, kurioje daugybė vietų nuklysti, užklysti ar pasiklysti, atsitiktinai susidurti ar išsiskirti. Būti vienam. Pasimesti ir surasti savo kryptį. Tos kryptys nuolat keičiasi, susipina su kitų, tokių pačių besiblaškančiųjų, kryptimis. Kiekvieno ieškojimo pradžia – stebėjimas; tai procesas, kuris niekada nesibaigia. Nuo to priklauso, koks gilus ar jaudinantis bus atradimas. Kasdienės, neretai atsikartojančios gyvenimo akimirkos tarsi nuskaidrėja, tapdamos meditacijos būsenomis. Kartais atrodo, kad gyvenimas yra pavieniai kadrai toje pačioje fotografijos juostelėje. Tik vieni yra ryškūs, kiti – apšviesti, priklauso nuo to, kokia buvo diena.

Karolinos Latvytės fotografijoje „(Ne)pasiklydęs“, nespalvotoje erdvėje, primenančioje nepažintą lauką, su jį skrodžiančiu ilgu, siauru keliu, kurio nei pradžios, nei pabaigos nematyti, – sustabdytas laikas. Nei praeities, nei ateities nėra. Jos ištirpsta už horizonto. Lieka tik dabartis. Akimirksnis minčių sulėtėjimo.

Pasiklysti menininkės kadre – visiškai paprasta. Nepažįstama vieta, nežinoma kryptis (keliautojo sunkvežimiu), diena taip pat tik numanoma. Nieko aiškaus. Dviejų akių interpretacija, kurios variantų – begalė. Gali būti, kad tai ne kelionė, o įprastinė kasdienybės atkarpa – nereikšminga, nusibodusi, nekelianti emocijų, – ramiai pratekanti pro akis. Apšviestas fotografijos juostelės kadras, kuris blunka į jį bežiūrint. Pauzė, kuri taip reikalinga susivokti, išgirsti mintis ir rasti joms tinkamus pavidalus.