Eilėraščiai
Sugrįžk į Ermitažą
Prašau tave sugrįžk į ermitažą kaip grįžta traukiniai į san fransiską kaip didelis dangus aprėpia mažą taip tavo meilė man grąžina viską grįžk ratais grįžulo erdvėj išgręžus ligi nepadorumo gražią skylę kaip didelis dangus aprėpia mažą taip mano balsas į tave prabyla į ermitažą grįžk tau ekipažą surasiu aš ir bilietą nupirksiu pajusi tu kaip meilė mano veža vulkanais griaudžia geizeriais pravirksta kaip graffiti baltų naktų natašos kaip plieno nerūdijančio stelažuos sustingę eksponatai ermitažo taip mūsų meilė žūva ermitažuos pašvaistė šiaurės dažo veidą gražų iš siaubo kaukia požemio garažai petrapily sapnuos natašos rąžos ir sargas užrakina ermitažą
Klotilda
Dovilės Bagdonaitės piešinys
O buona sera
O buona sera buona sera o sinjorita prieš akis lai kabaljero prie voljero labanaktis nepasakys o kiek elektros atmosferoj su švento elmo ugnimis kur jūs kumelės mano bėros prunkštimo kupina naktis kadaise buvo vien homeras dabar tik aš ir netektis ką pasakys man miesto meras geriau jau nieko nesakys tad nelinkėk man viso gero iš viso nieko nelinkėk su kabaljero prie voljero bėros kumelės paliūdėk girdi kaip prunkščia naktį jono paparčio žiedą šlamšdama kartu su erkėm katijonų kadaise buvusi dama ją ėmė velnias ir nujojo nugirdė kupolės rasa dabar tik naktį švento jono man skleidžia žiedą anaša
Krylovas
Štai šitaip į liturgiją išdėta vagilė šarka žvelgia nuo šakos nudžiovusi iš mahometo žiedą ir šiaip gili poetė be pradžios ką tik iš lapės išnešė kudašių palikusi jos snuky plunksnas dvi ir nieks už sūrį nepasakė ačiū o liko nuoskauda gili širdy nuskrido šarkai sūris iš panosės bet ačiū dievui liko pinigai ir žiedas jos lizde arčiausiam uosy ir keikia ji liturgiją už tai ne viskas auksas juk kas auksu žiba ne viskas žiba taip nors pelenai kaip mergina pastojus po piršlybų atšoka vestuves nebūtinai
Taikos sandoris
Aš sudaryčiau sandorį taikos ne su tavim vien afrodiziakai anei soma gyvybės neatstos paklaust tik noriu kaip gyvent tau sekas sekundę atsikvėpk kai aš klumpu alėjoj nugalėtojų kur vėjas smagiai sepuku mėgaujas kvapu o mudviem juk taip meistriškai mylėjos skelbimai interneto nupiešti ir nuplėšti kaip skalbiniai kiemely sparnai drugelių audroje balti mums buvo tie susitikimai meilės dabar tiktai paliaubų sutartis ir nugalėtojas klūpąs ant kelių jo nuogas kardas nuplėšta makštis prašau pasigailėjimo karaliau
O mano naktys
Nuo mėlynųjų vandenų nirvanos ligi žaliųjų vandenų tylos toks ilgesys sapnuojančiam vaidenas ir balsas kuris šaukia nuo uolos tik choras dieviškas žuvų šį garsą praskrodžia tartum kardžuvė kardu maža žvaigždė atsiskiria nuo marso ir paskui ją aš kosmosan skrendu skrajoklis be licencijos piloto be bilieto sparnų ir pinigų galiu tik juoktis džiaugtis ir kvailioti kaip viskas čia pigu ir patogu už dyką man dangus vanduo ir oras ir žemės atmatuota du grumstu žuvų už dyką dieviškasis choras ir vandenų žaliųjų déjà vu tačiau kitam sapne kažkas vis žūva ten kaukolės kanuolės pinigai ant virvės pakaruoklio kūnas pūva ir tiedu nesusiveda sapnai kaip ilgesiai ir platumos į vieną nirvaną mėlyną kuri žalia o mano naktys pilnos mėnesienos o mano lojančių šunų tyla
Stradivarijaus burna
Girdėjos mėlyna žalia raudona arba kita nebūtina spalva pakvietus į garsų armagedoną armadomis čia plaukė lavina laivų su armijom karių o gausmas varpų ir varpų varpinių aukštų o tas prakeiktas nuolankumo jausmas sklindąs iš jataganų sulenktų kaip pusmėnulis žalvario kabojo oranžo aranžuotė o diena taip arogantiškai įsiliepsnojo tarytum aragono dykuma ar verta klaust kilikijos neliko anei kiklopų tik viena sala iškilusi iš praeities dalykų tebuvo stradivarijaus burna
Dzin
Kol eifelio žvakutė vis dar dega niekingame pakaušy kol žaibai žodingą žolę prikelia ir regą gali entuziaste rėkt buvai ekleziastui arba bonifacui šnekėt speleologine tema kad viskas ne de jure o de facto kad neatėjo dar žiauri žiema dar galima ir žvengti ir laižytis išbarškint kokią kvailą lėlę suok vis tiek gyvenimas yra mažytis nėr ko varžytis nieko nebijok taip pataria entuziasto raidės o eifelis vis stiepiasi aukštyn tol kol atjos ant žirnio karalaitis nukirsdins bet seniai tau viskas dzin
Šuo ant lovos
Aploti teko šunį su aplombais su aplikacijomis šis šuva nors griaustų dangūs sproginėtų bombos jis guli tavo lovoj nors tu ką kaip padišachas guli be turbano ir urzgia prisiartinus vos vos koks velnias čia jį atitarabanino ant tavo nusipelniusios galvos lok su aplombais ar ieškok sau kito tu buto su apstatymu ar be bet užplombuotos durys nepakito šuo guli lovoje o tu grabe
Naujas ruduo
Ten kur platesnis ir skaistesnis garsas iš žalvario triūbos aukštos išlindus šviesėja protas išsisklaido farsas vėl žaidimus gali žaist pavojingus kur pirštų nenusvilina degtukai guru lazda nedaužo momenėlio kur skraido suktas ir smarsus barsukas ir moterys kada jas čiupinėji taip čiulbuonėli triūbos buvo geros nes leido užsilipti ant tribūnos tam kad atskirtum žalvarį nuo vario šitam pasauly gero vario būna ir triūbos laukia naujos bet skraidyki kaip lapas paskui uodegą barsuko degtukais žaiski moteris ardyki kol reikalas antraip neatsisuko vėl rasi varį ledą ir sidabrą prakalsi juos ir visas auksas tavo ir tai nebus vien atlygis už darbą nes dar ruduo viščiukų neskaičiavo
