Autobiografija kaip mąstymo istorija

Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. V.: Alma littera, 2015. 304 p.

Knyga „Vartai į abi puses“ turi paantraštę – „Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas“. Taigi tikimės pokalbių knygos, pratęsiančios prieš dešimtmetį „Sambalsiuose“ (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005) jos mokinių parengtus pokalbius su Profesore. Tačiau šiuokart atsivertę pirmuosius puslapius nerasime įprastos klausimų ir atsakymų kaitos, iššifruotų pašnekesių. Tiesioginiai abiejų knygos veikėjų pašnekesiai joje yra prisimenami – užsimenama, kad jie vyko (Vilniaus „Šokoladinėje“, Biržuose ir pan.), geriausiu atveju – trumpai aptariamas jų turinys ar išryškėjusios kalbėjimosi kryptys („Iš pokalbio Biržuose supratau, kad Tave domintų mano kasdienybė“, p. 38), bet iš esmės jie funkcionuoja kaip už knygos ribų pasilikę pokalbio raštu impulsai, būtina, bet neeksponuojama knygos vyksmo sąlyga: „[...] svarbu, kad atvažiuoji. Gal turėsime galimybę nors porą valandų pasikalbėti, būtinai reikia nors lašo gyvo kalbėjimosi“ (p. 67). Skaitytojas kartais net gali pajusti skriaudą, kad pokalbių knygoje taip ir nesužino, apie ką gi pašnekovai toje Pilies gatvės kavinėje kalbėjosi. Bet jis sužino, kaip šie pokalbiai prasitęsė ir kuria linkme pakreipė pagrindinės knygos herojės autobiografinį mąstymą. Šis žodžių junginys bene geriausiai apibūdina tai, iš ko kyla knygos tekstas – iš visą jos radimosi laikotarpį (apytikriai metus) palaikomos autobiografinio mąstymo būsenos: „Laukdama pašnekesio su Tavimi tęsinio, bandau savyje tą šnekėjimosi būseną palaikyti, nes žinau – jei užsiimsiu kitais darbais, viskas tols, blės, formalizuosis į klausimus ir atsakymus“ (p. 136). Knygos rašymas – savito pašnekesio raštu laikas, kai kiti darbai padedami į šalį; taigi kalbinimas čia nėra nuolatinis veiksmas (t. y. klausimo ir atsakymo kaita), bet labiau kas tam tikrą laiką pasikartojantis įvykis, kuris įsuka ir palaiko minėtą autobiografinį mąstymą.

Paprastai pokalbių knygose iniciatyva priklauso kalbintojui, tačiau Marijus Šidlauskas neretai laikosi kone autoredukcinės pozicijos: „[...] spontaniškas kalbos audimas, textum, tiesiog yra jos [Viktorijos Daujotytės – J. Ž. R.] stichija, į kurią brautis su tiesiaeigiais klausimais būtų nesusipratimas“ (p. 111), toliau pridedama: „atsakinėjančioji savęs paklausia tiksliau ir atviriau“ (p. 112). Neretai ir kitose knygos vietose klausiantysis save apibrėžia „negatyviai“, t. y. kaip negalintį, nepataikantį paklausti ar kaip stipriai juntantį kiekvieno klausimo brėžiamas ribas, tarsi kiekvienas klausimas tvertų tvorą („[...] Jūsų atsakymų tūris tiesiog aplenkia ir ištirpdo mano klausimėlių linijas“, p. 227). Tokia kalbintojo pozicija verčia skaitytoją atskirti jo laikyseną savęs paties atžvilgiu (jai neretai būdingas citatoje atsispindintis „susimažinimas“, nors Daujotytė knygos pradžioje ir kviečia „natūraliau šnekėtis“) ir tai, kas išties knygoje įvyksta ir pavyksta. Kalbintojas yra tas, kuris katalizuoja pokalbio būseną ir kuria palankų akiratį jam vykti, būna nebūdamas. Tokia pozicija turi motyvaciją – „leisti kuo laisviau ir autentiškiau prabilti Profesorės gyvajam aš nevaržant jo ritualinėmis konvencijomis, pasitikint apglėbiančio mąstymo intuicija ir nesibaidant laisvojo mąstymo properšų“ (p. 10). Šidlauskas skatina pašnekovę atsiverti, bet drauge siekia daryti kuo mažesnį poveikį jos pasakojimui, nepažeisti kalbinamosios autobiografinio mąstymo stiliaus (tai liudija ir pačios Daujotytės vartojamos sąvokos, pasitelkiamos jos mąstymui apibūdinti). Tokio pobūdžio pokalbis nebūtų įmanomas tarp specialiai dėl jo susitikusių kultūros žmonių, jam būtina bendravimo istorija. Kalbėdama visai apie kitus dalykus, Profesorė užsimena: „Palankumo, prielankumo šviesoj lyg ir daugiau matau, jaučiu, suvokiu. Ir netgi darausi savikritiškesnė“ (p. 220). Atrodo, kad Šidlauskas, Daujotytės pavadintas „patikimu pokalbininku“ (p. 14), knygoje kaip tik ir sukuria tokią palankumo šviesą, kurioje autobiografinis mąstymas palaikomas tarsi savaime, be įsipareigojimo parašyti autobiografiją ar atsakyti į tam tikrus klausimus, daugiau kaip būsena, leidžianti pasakoti apie gyvenimą iš bet kurios vietos – pagal Daujotytę – pasitikint pačiu pasakojimu, jo galimybėmis. Veikiausiai todėl perskaičius knygą lieka pojūtis, kad šis kalbėjimosi akiratis susiformuoja už jos, iš tų užsimenamų pokalbių, iš ilgos bendravimo istorijos (įstabus jos pavyzdys garbaus amžiaus Šidlausko tėčio palaikymo laiškas sūnaus disertacijos vadovei), iš bendrų kultūrinių interesų, o pačioje knygoje Šidlausko kalbinimas tarsi įforminamas, „įraštinamas“ jo laiškais Profesorei. Todėl ši autobiografija išvengia pirminio iniciacinio veiksmo – jos apsisprendimas būti remiasi ne sakymu, bet atsakymu, o pats žanro neapibrėžtumas suteikia pasakotojai laisvę – pradėti iš „bet kurio taško“. (Tačiau tai nereiškia, kad ji vengia autobiografijai pasiryžusiosios atsakomybės – „visgi ieškau argumentų, kurie skatintų liestis prie savo gyvenimo, prie biografijos“, p. 16.) Tiesa, vertėtų pridėti, kad kartais kalbintojo prielankumas gali pasirodyti kaip pernelyg pabrėžiamas nuolankumas, veikiantis kaip Profesorės diskurso gryninimas, kuriam pati autorė mėgina pasipriešinti (tai irgi įdomus šio dialogo aspektas). Pavyzdys galėtų būti momentas, kuomet Daujotytė kviečia kalbėtis ir apie jos kritikus, oponentus, kas, be abejonės, turi suteikti pasakojimui svarbų ir neišvengiamą kultūros figūros gyvenimo matmenį, tačiau Šidlauskas šią galimybę eliminuoja, sakydamas, kad „[v]ienas kitas (tikriau, viena kita) ir pasirauko dėl Jūsų „nemokslinio“ stiliaus, nors pačių demonstruojamas „lygis“ tėra moksliškumo karikatūra, provincijos bibliotekininkės ambicijos“ (p. 173). Manytina, kad neverta menkinti Daujotytės oponentų, nes kaip ir kiekviena tokio masto kultūros gyvenimo figūra ji turi ir savęs vertų abiejų lyčių oponentų, bet dar daugiau neverta kaip visokio blogio įsikūnijimą pasitelkti sunkiai ir varganai dirbančią provincijos bibliotekininkę (jei jau būtinai jos reikia, galėtų būti bent kokio didmiesčio…).

Šidlauskas, kaip įsipareigojęs knygos sudarytojas, vis mėgina įvardyti jos žanrą. Gal ir ne visi įvardijimai pateko į mano tinklą, bet sugavau tokius: „dienoraštinė knyga“ (p. 9), „fenomenologinė autobiografija, kur atsimenama patirtis yra kūryba čia ir dabar“ (p. 10), „intelektualinė biografija-autobiografija turėtų būti savaip pagrindžianti, ritmizuojanti autobiografinę fenomenologiją“ [kursyvas mano – J. Ž. R.] (p. 70). Matyti, kad apibūdinimai sudėtingėja augančia progresija. Dabar, jau žiūrint į išleistos knygos visumą, manau, galima bandyti juos kiek supaprastinti. Knygos struktūra ir pobūdis – saviti, ji sunkiai įspraustina į kokią nors konkrečią žanro apibrėžtį, tačiau, mėgindama kombinuoti įvardijimą iš egzistuojančių sąvokų išteklių, laikyčiau ją vienu iš Daujotytės autobiografijos variantų – situacijų autobiografija. Tai biografija, kuri pasakojama ne kaip istorija, tam tikras asmens sąmonėje susiklojęs jo gyvenimo naratyvas, bet kaip ryškios situacijos, esmingos sąmonės istorijai. Situacijų esmingumas atrandamas grįžtant (kaip teigia Šidlauskas – Profesorei būdinga grįžinėjimo pasija, p. 286) – grįždama sąmonė atranda savo istoriją. Kaip tik dėl tokio šio teksto pobūdžio yra galimas Profesorės kultivuojamas pasakojimas iš bet kurios vietos. Ne kiekvienas gyvenimas leistųsi taip pasakojamas – sąmonėje turi būti susiformavę intensyvieji patirties taškai, iš kurių dar iki teksto jau vyniojasi galimo pasakojimo gijos. Manau, kad toks teksto pobūdis išgelbėja šią biografiją nuo „patirties nykimo“: „Virsdama biografija, patirtis išnyksta, sunyksta. Patirtis nėra faktinė, jos tikrumas palaikomas ir įtikinamo netikrumo, vaizdinių ir įsivaizdavimų, lyg užbėgimų į priekį“ (p. 51). Tam, kas patenka į biografinį pasakojimą, atrodytų, yra taikoma ta pati nuostata, kaip ir skaitant literatūrą, renkantis tyrinėjimų tekstus: „Ieškojau (ir tebeieškau) intensyvumo, savotiško pulsavimo. Ekstensyvūs, išplėsti, išplėtoti tekstai man nėra įdomūs“ (p. 251). Svarbios tokios patirties situacijos, kurios tiek sodrios reikšmių, kad pajėgios produkuoti metaforas – veikia mąstymą kaip kūrybinga jo istorijos dalis (geriausias pavyzdys – knygos pavadinimo atsiradimo skyrius „Vartai į abi puses“).

Toks pasakojimas sukuria knygoje savitą biografinį laiką, kuriam būdingas ne vien tankių situacijų aprašymas, bet ir tolimos praeities ir dabarties lygiateisis dalyvavimas pasakojime. Biografija nėra pasakojama linijiškai – nuo praeities dabarties linkui, t. y. kaip jau nugyventas ir „sutvarkytas“ laikas, priešingai – dabartis ne vien dalyvauja pasakojime, iš jos kyla tai, kokiu būdu reflektuojama praeitis, jos apmąstymo „metodologija“. Kitaip tariant, mums parodoma, kaip dabarties situacija įtaigauja ir lemia tai, koks autobiografijos variantas sukuriamas šioje knygoje (tikėtina, dar po dešimtmečio biografija įgaus naujas ir kitokias pasakojimo perspektyvas), ir drauge ši knyga (ypač turint galvoje „Sambalsių“ pašnekesius) gerai parodo, kad egzistuoja vienas asmens gyvenimas ir ne viena galimybė apie jį papasakoti. Vienas ryškesnių dabarties poveikio pasakojimui epizodų yra į tekstą įsiterpiantis seminaro apie heterotopijas ir heterochronijas įvadas, rašytas ne šiai knygai, bet seminarui, kuris tarsi savaime sukuria prielaidas biografinių heterotopijų refleksijai: „Bandau pasakyti apie vieną iš savo heterotopijų“ (p. 49). Šis mąstymas nuveda dviem susieinančiais takais – permąstoma Michelio Foucault sąvoka, o pats svarstymas remiasi vienos iš svarbesnių žemaitiškojo Daujotytės gyvenimo laiko vietų – Girgždūtės kalno refleksija. Kalnas aprašomas ir kaip biografinė kita vieta, ir kaip galimas kitos vietos kaip tokios teorinis apmąstymas. Tuo autorė iškart pagrindžia kiek anksčiau išsakytą mintį, kad „[p]ačios patraukliausios, paveikiausios teorijos turi nematomą autentiškos patirties žymę [...]“ (p. 47). Galima sakyti, kad Girgždūtės refleksija išskleidžia tai, kas autorės įvardijama kaip „nematoma žymė“, nes jos tekstas parodo, kaip toks teorizavimo iš biografijos procesas vyksta.

Apskritai šios knygos refleksijose nuolat judama tarp teorijos, literatūros ir biografijos. Regis, kad tai abipusis išbandymas – ar teorija leidžia reflektuoti biografiją ir atvirkščiai. Galima nujausti, kad tai teorijos patikrinimas, drauge – jos modifikavimas, atskleidžiant, kaip pats reflektuojamas turinys nejučia keičia sąvoką: „Dar: manau, kad mano heterotopos nutolsta nuo M. Foucault sąvokos. Foucault heterotopijos išskirtos ir atskirtos; mano – lyg kokios malonės duotos, dovanotos“ (p. 57). Apskritai ši Daujotytės knyga gerai atskleidžia esminį jos mokslo darbams principą, kuomet eilėraštis, biografinė situacija, dabarties aktualija mąstoma drauge, per vieni kitų jiems atveriamas galimybes, todėl pašnekesiuose į vieną pasakojimą darniai sugula gyvenimo, literatūros, kultūros refleksijos. „Kartais pagalvoju, kad jau nebesu literatūros tyrinėtoja. Kalbos kūrinius suvokiu ir jaučiu kaip bendros žmogiškosios misterijos (arba dieviškosios komedijos) dalyvius (p. 138), – teigia autorė ir toliau prideda: – Taip ir vaikštau tarp gyvenimo, literatūros, savo ankstyvosios patirties, persismelkiančios, persirašančios, ir to, ką sužinau iš kitų, ką įgyju dabar“ (p. 143). Gal nesuklysiu sakydama, kad aptariama knyga mums rodo, kaip vyksta toks vaikščiojimas, nes mokslo veikaluose šis procesas yra daugiau mažiau pagal žanro reikalavimus pridengiamas, rodomi jo rezultatai, o ne pats vyksmas.

Knyga ne vien parodo, kaip vyksta šis vaikščiojimas, ji atskleidžia tokio mąstymo ištakas ir prielaidas. „Ten buvo, meldėsi manieji, ten stovėjo maištingieji broliai Stulginskiai, po 1905 metų išbėgę į Ameriką, ten klūpėjo mano mama ir babūnėlė, ten ir aš buvau dar nebūdama ir jau būdama [kursyvas mano – J. Ž. R.]“ (p. 299). Kursyvu paryškinta vieta – savo biografinio laiko imtis. Žmogaus gyvenimas tam tikroje žemėje prasideda iki biografinės pradžios, o savą gyvenimą Daujotytė junta kaip ištekantį iš žemaičių žemės, žemaitiškosios kultūros, todėl ir svarbiausios biografinės atramos išsidėlioja žemaitiškame kultūros kraštovaizdyje. Pasakojama apie sociokultūriškai sodrią gimtąją vietą, į kurią autorė įžengia jos nykimo laikotarpiu (dėl to pasirodo gimtosios vietos kaip Atlantidos motyvas). Jau įgavus gebėjimą atpažinti tam tikrus kultūros ženklus, suvokiama, kad kasdienė buitis, kasdienis gyvenimas buvo susipynę su nykstančia žemaitiškąja dvarų kultūra, nors tie ženklai ir rodo jos pabaigą: namuose tėčio įstatytos dvaro durys, kurias galbūt varstė Šatrijos Ragana, nuostaba – „esu braidžiojusi po visiškai apleistą Žebenkavo sodą“ (p. 127). Savas gyvenimas – žemaitiškosios kultūros dalis, iš čia, pasirodo, kyla pagrindiniai intelektualiniai impulsai, prisitraukimai: „Jau universitete, skaitydama Dionizo Poškos „Mano darželį“, pagalvodavau, kad esu jį mačiusi, kad tai Boleslovo aplinka, dar ir vyšnių sodelis, paties pasisodintas. Bet čia esama ir gilesnio ryšio. Dionizas Poška savo dvarelį buvo įsigijęs iš mano protėvių“ (p. 84). Pasakodama savo biografiją, autorė padalija ją į dvi dalis – žemaitiškasis ir Vilniaus gyvenimas, tačiau atrodo, kad Vilniaus gyvenime žemaitiškasis pasaulis įgauna tarsi kitą matmenį, jis prasitęsia ir yra iš naujo surandamas tyrinėjant literatūrą, kultūrą, prie jo grįžtama turint naujus jo matmenis atveriančią intelektualinę patirtį. Apie vieną svarbiausių savo tyrinėjamų laikotarpių: „XX amžiaus pradžia yra lyg kokia mano sąmonės žemė, traukia į ją grįžti. Mano senelių, mano babūnėlės jaunystės laikas – man atrodo (aišku, tik atrodo), kad aš viską įsivaizduoju, jaučiu, kaip tas gyvenimas buvo ar yra [...]. Muziejuje, Višinskių troboj, aš atpažįstu savo senelių gyvenimus“ (p. 118).

Pabaigoje vertėtų sugrįžti prie pastangos šią knygą suklasifikuoti. Veikiausiai ją vertėtų dėti į intelektualinių autobio-grafijų lentyną, bet – reikėtų tikslinti, kas šiuo konkrečiu atveju yra intelektualinė autobiografija. Daujotytės knygoje nuolat minima svarbioji intelektualinio gyvenimo figūra Vanda Zaborskaitė savo autobiografiją pradeda štai tokiu sakiniu: „Kai pasakiau bičiuliui Aloyzui, kad noriu rašyti autobiografiją, jis įspėjo: „Tik nerašyk taip, kad būtų įdomu tik artimiesiems ir giminaičiams“ (Vanda Zaborskaitė, Autobiografijos bandymas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, p. 24). Daujotytės knyga puikiai atitinka šį kriterijų – smalsuolio akiai joje maža peno, priešingai – artimųjų, šeimos gyvenimai lieka už savotiško saugos rato – nepažeista, neišviešinta tai, kas yra bendra, kas gali pažeisti kitų privatumą. Šeima, artimieji į mus žvelgia iš knygos fotografijų, tačiau jų gyvenimai lieka jų pačių autobiografijoms („[...] reikia saugoti savuosius, kad nepažeistum, kad neįžeistum“, p. 96). O ši knyga parašyta kaip mąstymo istorija, prasidedanti ne mokykloje ar universitete, bet drauge su bundančia, save suvokti pradedančia ir savo suvokimo ištakas atsekančia sąmone: „Mano pirmosios prasmės struktūros susidarė iš gamtos, iš žemės. Niekad jose nebuvo ankšta, nebuvo ankšta ir kalbai“ (p. 26). Mokslinė savivoka, mąstymo būdas autobiografijoje atskleidžiama ne kaip autoritetų ar išeitų mokyklų virtinė, bet kaip čia pat knygoje realizuojama mąstymo veikla.