DŽALALIS AD DIN RUMIS

Pelė ir varlė

Pelė ir varlė susitinka kas rytą prie upės kranto.
Tupėdamos nuošaliam kampelyje jos kalbasi.

Kai jos pasimato kas rytą,
lengvai atsiveria, seka savo pasakas, sapnus ir paslaptis,
nejausdamos baimės, pasitikėdamos viena kita.

Klausydamasis jųjų kalbos,
supranti, kaip teisingai yra pasakyta:
kai susitinka artimos sielos –
Kristus yra tarp jų.

Pelė juokdamasi primena pasaką,
kurią penketą metų buvo pamiršusi,
bet jai pasekti reikėtų dar penkerių metų.
Tačiau neįmanoma sustabdyti kalbos tekėjimo,
kuriame glūdi tokia energija,
toks tikras artumas!

Jokio kartėlio, jokio nepasitikėjimo
nepajusi tarp jų.

Dievo pasiuntinys Chidiras paliečia kepamą žuvį.
Žuvis pašoka nuo keptuvės
ir paneria atgal į vandenį.

Draugas sėdi šalia draugo
ir vienas kito kaktos raukšlėse,
tarsi lentelėse įrašytas,
skaito slapčiausias mintis.
Bet vieną dieną pelė skundžiasi:
Kartais aš trokštu dvasinio ryšio,
o tu vandeny šokinėji ir manęs negirdi.

Gerai – susitinkam sutartu laiku,
bet juk yra pasakyta: mylintieji nuolat meldžiasi.

Sykį per savaitę, per dieną, net penkis sykius per valandą…
Neužtenka? Žuvys, kaip mes,
ilgisi vandenyno.

Ar kupranugarių varpeliai byloja:
susitinkam ketvirtadienio vakarą?
Jie nuolat skamba,
jie kalba kupranugariams žingsniuojant.

Tik pasakyk – ar tu dažnai susimąstai?
Nesiginčyk ir nekalbėk pernelyg išmintingai.

Einame į mirtį –
mirdami atsakysim.

Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė