Plieno audrose

Vokiečių rašytojo Ernsto Jüngerio knyga „Plieno audrose“ (In Stahlgewittern) yra vienas ankstyviausių liudijimų apie Pirmąjį pasaulinį karą, kurio šimtąsias metines dabar minime. Paremta kasdien rašytais dienoraščiais, 1920-aisiais pirmą kartą pasirodžiusi knyga atskleidžia neįtikėtiną autoriaus odisėją. Jüngeris pasakoja ne tiek apie politinį ir tautinį konflikto kontekstą, kiek apie ribinius individo išbandymus ir potyrius. „Plieno audrose“ ypač vertinama dėl to, kad joje pastabiu žvilgsniu užfiksuotas istorijoje iki tol neegzistavęs reiškinys: milžiniškas industriniu būdu vykdomas karas.

Lietuvoje Jüngerio kūryba ir asmenybe labiausiai domėjosi a. a. Jurgis Kunčinas, jis yra išvertęs kelias esė ir romaną „Afrikietiški žaidimai“. „Plieno audrose“ lietuviškai netrukus išleis leidykla „Kitos knygos“. „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams siūlome kelias ištraukas iš knygos pradžios.

 

Kreidiniuose Šampanės apkasuose

 

Traukinys sustojo Bazankūre, nedideliame Šampanės miestelyje. Išlipome. Su nepatiklia pagarba klausėmės lėtų fronto valcavimo staklių taktų – melodijos, kuri per ilgus metus taps mums įprasta. Pilko gruodžio dangaus tolyje ištirpo baltas šrapnelio kamuolys. Kovos dvelksmas pasiekė mus ir privertė keistai sudrebėti. Ar nujautėme, kad beveik visi – vienas anksčiau, kitas vėliau – būsime praryti tomis dienomis, kai tamsus niurnėjimas anapus virs nepaliaujamai dundančiu griaustiniu?

Mes palikome auditorijas, mokyklinius suolus ir darbastalius ir per trumpas mokymų savaites susijungėme į didžiulį entuziastingą kūną. Užaugę saugumo amžiuje, jautėme kažko neįprasto, didelio pavojaus ilgesį. Karas mus apėmė tarsi svaigulys. Išžygiavome lyjant gėlių lietui, įkaušę nuo rožių ir kraujo. Karas turėjo suteikti viską – didybę, jėgą, šventę. Jis rodėsi mums vyriškas poelgis, linksma dvikova gėlėtoje, kraujo rasa nusagstytoje pievoje. „Gražesnės mirties pasaulyje nėra…“¹

Ak, kad tik leistų dalyvauti, kad tik nepasilikus namie!

„Skyriais į koloną rikiuok!“ Įkaitusi fantazija aprimo žygiuojant per klampų Šampanės molį. Kuprinė, šoviniai ir šautuvas slėgė nelyginant švinas. „Sulėtint žingsnį! Gale neatsilikt!“

Galiausiai pasiekėme Orenvilio kaimą, 73-iojo šaulių pulko bazę, vieną iš vargingų apylinkės užkampių, kurį sudarė penkiasdešimt plytinių arba kalkakmenio namelių aplink parko supamą dvarą.

Prie miestų tvarkos pripratusioms akims kaimo gatvės šurmulys pasirodė egzotiškas. Matėsi tik keli baikštūs ir apdriskę civiliai; visur kareiviai su senais, nunešiotais kiteliais ir nugairintais, dažniausiai vešlių barzdų apjuostais veidais, kurie lėtai slampinėjo aplinkui arba grupelėmis stovėjo prie namų durų ir juokeliais pasitiko mus, naujokus. Tarpuvartėje žioravo žirnių sriuba kvepianti lauko virtuvė, apspiesta indus barškinančių maistininkų. Atrodė, kad gyvenimo tėkmė čia kiek lėtesnė ir slogesnė. Šį įspūdį stiprino pradedantis griūti kaimas.

Pirmąją naktį praleidusius milžiniškame kluone, rūmų kieme mus paskirstė pulko adjutantas, vyresnysis leitenantas fon Briksenas. Aš pakliuvau į devintąją kuopą.

Mūsų pirmoji karo diena negalėjo praeiti nepalikusi lemiamo įspūdžio. Sėdėjome mums paskirtame postovyje, mokykloje, ir pusryčiavome. Staiga netoliese sudundėjo virtinė duslių smūgių, ir kareiviai iš visų namų puolė prie kaimo vartų. Pasekėme jų pavyzdžiu, dorai nežinodami, dėl ko. Virš mūsų vėl pasigirdo savotiškas, niekad negirdėtas plazdėjimas ir šniokštimas, po jų – garsus bildesys. Nusistebėjau, kad mano kaimynai beeidami susigūžė lyg išgirdę klaikų grasinimą. Visa tai pasirodė man truputį juokinga; lyg matytumei žmones darant kažką, ko negali suprasti.

Neilgai trukus tuščioje kaimo gatvėje pasirodė tamsios grupelės, palapinsiaustėse ar sukryžiuotose rankose nešdamos juodus ryšulius. Su nepaprastai slogiu netikrumo pojūčiu spoksojau į apsipylusį krauju pavidalą su palei kūną kabalduojančia ir keistai perlaužta koja, jis be perstojo kimiai košė pro dantis: „Gelbėkit!“, tarsi staigi mirtis dar laikytų jį už gerklės. Jį nunešė į namą, prie kurio durų kabojo Raudonojo Kryžiaus vėliava.

Kas čia įvyko? Karas parodė savo nagus ir nusimetė jaukią kaukę. Visa buvo taip mįslinga, taip anonimiška. Beveik negalvojom apie priešą, paslaptingą ir klastingą būtybę kažkur ten, anapus. Visiškai nepanašus į ligšiolinę patirtį įvykis padarė mums tokį stiprų įspūdį, kad buvo sunku suvokti jo priežastis. Tarsi būtų pasivaidenę vidury baltos dienos.

Rūmų portalo viršun trenkęsis sviedinys prie įėjimo sviedė akmenų ir nuolaužų debesį kaip tik tada, kai pirmųjų šūvių išgąsdinti gyventojai iš tarpuvartės pasipylė laukan. Trylika žuvusių, tarp jų karinio orkestro dirigentas Gebhardas, man gerai pažįstamas iš promenados koncertų Hanoveryje. Pririštas arklys pajuto pavojų anksčiau nei žmonės, kelios sekundės prieš sprogimą nutraukė pavadį ir nesužeistas nušuoliavo į rūmų kiemą.

Nors apšaudymas galėjo pasikartoti kiekvieną akimirką, smalsumo jausmas prispyrė mane nueiti ten, kur nutiko nelaimė. Greta vietos, kur pataikė sviedinys, tabalavo lentelė; ant jos juokdario ranka užrašė žodžius „Sviedinių kampelis“. Vadinasi, jau buvo žinoma, kad rūmuose pavojinga. Gatvėje raudonavo dideli kraujo klanai; visur mėtėsi skylėti šalmai ir perpetės. Sunkios metalinės portalo durys buvo suplėšytos į gabalus ir išvarpytos nuolaužų, apsauginis stulpelis aptaškytas krauju. Jaučiau, kaip mano akys prilipo prie šio vaizdo lyg traukiamos magneto; tuo pat metu manyje prasidėjo gilūs pasikeitimai.

Kalbėdamasis su bendražygiais pastebėjau, kad kai kuriems šis incidentas gerokai prislopino susižavėjimą karu. Kad jis stipriai paveikė ir mane, rodė serija klausos haliucinacijų, kurios kiekvieno pravažiuojančio vežimo dardėjimą paversdavo nejaukiu nelaimę nešančio sviedinio plazdesiu.

Beje, krūptelėjimas išgirdus bet kokį staigų ir netikėtą garsą lydės mus per visą karą. Pro šalį pradundėjo traukinys, ant žemės nukrito knyga, naktį pasigirdo riksmas – pajutusi didelį ir nežinomą pavojų, širdis akimirką stabtelėdavo. Tai buvo ženklas, kad ketverius metus praleidome mirties šešėlyje. Šis išgyvenimas taip giliai įsismelkė į tamsų kraštą, plytintį kitapus sąmonės, kad, vos sutrikdžius rutiną, giltinė lyg rūpestingas šveicorius šokdavo prie durų, panašiai kaip tuose bokšto laikrodžiuose, kur ji kas valandą pasirodo virš ciferblato su smėlio laikrodžiu ir dalgiu.

Tos pačios dienos vakarą atėjo išsiilgta akimirka, kai sunkiai apsikrovę patraukėme į kovines pozicijas. Per Betrikūro kaimo griuvėsius, nerealiai dunksančius prieblandoje, mūsų kelias vedė į vienišą eglyne pasislėpusią girininkiją, „fazanyną“, kur buvo apsistojęs pulko rezervas – jam iki šiol buvo priskirta ir devintoji kuopa. Rezervui vadovavo leitenantas Bramsas.

Mus pasitiko, paskirstė į skyrius, ir netrukus atsidūrėme tarp barzdotų, molio pluta apėjusių vaikinų, kurie pasveikino mus su ironišku prielankumu. Paklausė, kas gero Hanoveryje ir ar karas nesiruošia greit baigtis. Paskui lakoniškas pašnekesys, kurio godžiai klausėmės, pasuko prie brustverų, lauko virtuvės, apkasų ruožų, apšaudymo sviediniais ir kitų pozicinio karo reikalų.

Po kurio laiko už mūsų į lūšnelę panašios buveinės durų pasigirdo šūksnis: „Lauke rikiuot!“ Prisijungėme prie savo skyrių ir, išgirdę komandą „Ginklą užtaisyk!“, su nebyliu pasimėgavimu į dėtuvę įspraudėme kovinių šovinių apkabą.

Toliau žygis link fronto naktiniu kraštu, nusėtu tamsiais miškeliais, tyloje, vyras už vyro. Kartkartėmis nuaidėdavo vienišas šūvis, šnypšdama į viršų šaudavo raketa – trumpai, pamėkliškai jos nušviesta tamsa paskui tapdavo dar tamsesnė. Vienodas ginklų ir apkasų kasimo įrankių tarškėjimas, pertraukiamas perspėjimo „Atsargiai, viela!“

Staiga kažkas žvangėdamas nuvirsta ir nusikeikia: „Velnias, ar gali prasižiot, kai prieky duobė?“ Įsikiša kapralas: „Tyliai, po perkūnais, – ar manot, kad prancūzas ausis mėšlu užsikimšęs?!“ Vėl judame greičiau. Nakties nežinia, mirgančios šviečiamosios raketos ir lėtai blėsčiojanti pabūklų ugnis kelia susijaudinimą, kuris keistai palaiko budrumą. Kartais pro šalį šaltai ir laibai pradūzgia aklomis iššautas sviedinys ir išnyksta tolumoje. Kaip dažnai po šio pirmojo karto pusiau melancholiškai, pusiau neramiai nusiteikęs žygiavau išmirusiu kraštu į priekinę liniją!

Galų gale pranykome vienoje iš tranšėjų, tarsi baltos gyvatės vinguriuojančių naktimi link pozicijų. Atsipeikėjau vienišas ir sužvarbęs tarp dviejų traversų, atidžiai įsistebeilijęs į eglių eilę priešais apkasą, kur mano vaizduotė tarėsi esant visokiausių pamėklių. Retsykiais šakose suteškendavo pasiklydusi kulka ir švilpdama nusirisdavo žemyn. Vienintelis paįvairinimas šiame bemaž begaliniame laike buvo tas, kad, pakviestas vyresnio bendražygio, kartu su juo ilga siaura eiga nukiūtinau į priešakinio posto nišą, kur mudu vėl užsiėmėme tuo, kad stebėjome neutralią zoną. Visiškai nusiplūkęs gavau dvi valandas plikoje kreidos skylėje, per kurias galėjau pabandyti užmigti. Pradėjus švisti, buvau išblyškęs ir išsitepęs moliu kaip ir kiti; man atrodė, kad šitą kurmio gyvenimą gyvenu jau mėnesių mėnesius.

Pulko pozicijos vingiavo kalkiniais Šampanės laukais priešais Le Goda kaimą. Dešinėje jos rėmėsi į sumaltą miškelį, „sviedinių giraitę“, paskui zigzagu ėjo per milžiniškus cukrinių runkelių laukus, kuriuose švietė raudonos per ataką nukautų priešininkų kelnės, ir baigėsi ties upelio vaga, kuria naktiniai patruliai palaikydavo ryšį su 74-uoju pulku. Upelis šniokštė per sugriauto, tamsių medžių apsupto malūno užtvanką. Jau keli mėnesiai jo vandenys plovė prancūzų kolonijų pulko žuvusiuosius veidais nelyginant iš juodo pergamento. Nejauki vieta, kai naktį pro suplėšytus debesis mėnulis mesdavo besimainančius šešėlius ir prie vandens murmėjimo ir meldų šlamėjimo, rodėsi, prisidėdavo keisti garsai.

Tarnyba buvo nelengva. Gyvenimas prasidėdavo ėmus temti: tuo metu visa sudėtis turėjo būti apkasuose. Nuo dešimtos vakaro iki šešių ryto miegoti galėdavo po du vyrus iš kiekvieno skyriaus, taigi kiekvienas gaudavo dvi valandas naktinio miego, kuris dėl pakėlimo anksčiau, apsirūpinimo šiaudais ir kitos veiklos dažniausiai sutrumpėdavo iki keliolikos minučių.

Sargyba budėdavo arba apkase, arba vienoje iš daugelio postų nišų, su pozicijomis sujungtų ilgais kastiniais pasažais; dėl pavojingos postų padėties poziciniame kare šio tipo apsaugos netrukus atsisakyta.

Nesibaigiančios, varginančios naktinės sargybos buvo dar pakenčiamos giedru oru ir net pašalus, tačiau lyjant, kaip kad didžiumą sausio, jos tapdavo tikra kančia. Kai drėgmė prasiskverbdavo iš pradžių pro virš galvos ištemptą palapinsiaustę, paskui pro milinę ir uniformą ir valandų valandas srovendavo kūnu, apimdavo tokia nuotaika, kurios praskaidrinti neįstengdavo netgi link tavęs brendančios pamainos šiurenimas. Aušra nušviesdavo išsekusias, kalkėmis išsiterliojusias figūras išblyškusiais veidais, kurios drėgnuose blindažuose kalendamos dantimis griūdavo ant papuvusių šiaudų.

Tie blindažai! Tai buvo išeinančios į apkasus, kreidoje išraustos duobės, uždengtos lentų sluoksniu ir keliais kastuvais žemės. Nustojus lyti, nuo jų kapsėdavo dar ištisas dienas, todėl juodojo humoro mėgėjai pažymėjo juos iškabomis „Stalaktitų grota“, „Vyrų pirtis“ ir pan. Jei tuo pat metu ilsėtis norėdavo daugiau karių, jie būdavo priversti į apkasus iškišti kojas – neišvengiamus spąstus kiekvienam praeinančiam. Tokiomis sąlygomis ir dieną apie miegą negalėjo būti nė kalbos. Be to, dieną turėjome dvi valandas budėti, valyti apkasus, atgabenti valgį, kavą, vandenį ir atlikti daug kitų darbų.

Suprantama, kad šis neįprastas gyvenimas mums ėjosi labai sunkiai, juo labiau kad dauguma iki šiol tiktai teoriškai žinojo, kas yra tikras darbas. Be to, mūsų čia niekas džiaugsmingai nesutiko, kaip tikėjomės. Priešingai, seni kariai naudojosi kiekviena proga mus kaip reikiant apmauti, o kiekviena nemaloni arba netikėta užduotis, žinoma, tekdavo naujokams savanoriams. Beje, šis iš kareivinių į karą atsineštas paprotys, neprisidėjęs prie mūsų nuotaikų pagerėjimo, dingo po pirmojo drauge atlaikyto mūšio, po kurio mes ir patys ėmėme laikyti save „seniais“.

Nedaug malonesnis buvo laikas, kurį kuopa praleisdavo rezerve. Apsistodavome „fazanyne“ arba Hilerio miškelyje, eglių šakų dengiamose žeminėse, kurių mėšlina žemė bent jau skleidė jaukią rūgimo šilumą. Kartais atsibusdavai kelių colių gilumo vandens klane. Nors „sausgėla“ man buvo pažįstama tik kaip žodis, jau po kelių nuolatinio peršlapimo dienų jaučiau skausmą visuose sąnariuose. Sapnuodavau, kad galūnėmis aukštyn žemyn ritinėjasi geležiniai rutuliai. Ir čia naktys nebuvo skirtos miegui, o gausioms prisiartinimo eigoms gilinti. Jei tik prancūzas nepašviesdavo, turėjome visiškoje tamsoje su lunatiko tikrumu sekti paskui priešakinį karį, nes praradus kontaktą būtų reikėję valandomis klaidžioti apkasų labirinte. Šiaip jau kasti buvo lengva; plonutė molio ir puvenų danga slėpė platų kreidos sluoksnį, kurio minkštimą be vargo perkirsdavo kirtiklis. Kartais pasipildavo žalios kibirkštys – plienas atsimušdavo į uolienoje pasklidusius kumščio didumo geležies pirito kristalus. Juos sudarė daugybė į rutulį suspaustų kubelių; pradaužti jie nušvisdavo auksiniu spinduliu.

Šią nykią monotoniją praskaidrindavo kas vakarą į Hilerio miškelio pakraštį atvykstanti lauko virtuvė; atvožus katilą, pasklisdavo gardus žirnių su spirgučiais ar kito puikaus valgio kvapas. Tačiau ir čia būta neigiamybių: džiovintų daržovių, nusivylusių gurmanų koneveikiamų kaip „vielų užtvara“ arba „pasėlių žala“.

Sausio 6-ąją dienoraštyje randu piktą pastabą: „Vakare atsivilko lauko virtuvė, davė kiaulių ėdalo, kurį tikriausiai išvirė iš sušalusių pašarinių runkelių.“ O štai 14-ąją – entuziastingas šūksnis: „Nuostabiai skani žirnių sriuba, nuostabios keturios porcijos, persirijimas. Surengėme valgymo varžybas ir ginčijomės, kokioje padėtyje išeina daugiausia susikimšti. Aš sakiau, kad stovint.“

Gausiai gaudavome ir rausvos spalvos degtinės, kurios pripildavo į katiliukų dangčius. Ji smarkiai atsidavė spiritu, tačiau šaltu ir drėgnu oru jos neniekindavome. Tabako irgi duodavo tik stipresnių rūšių, bet užtat ligi valiai. Atmintyje iš tų dienų išlikęs toks kareivio vaizdas: sargybinis smailiu papilkavusiu šalmu, į ilgos milinės kišenes sugrūstomis rankomis stovi prie ambrazūros ir virš šautuvo buožių leidžia dūmus iš pypkės.

Maloniausios buvo poilsio dienos Orenvilyje, praleistos miegant, švarinantis ir treniruojantis. Kuopa apsistojo milžiniškame kluone, į kurį patekdavome ir išeidavome dvejomis vištų laktas primenančiomis kopėčiomis. Nors pastatas buvo pilnas šiaudų, jame stovėjo krosnys. Vieną naktį nusiridenau prie vienos ir prabudau tik nuo energingų bendražygių pastangų mane užgesinti. Su siaubu pamačiau, kad mano uniforma iš nugaros smarkiai apdegė; todėl ilgą laiką turėjau vaikščioti su panašiu į fraką kostiumu.

Neilgai tepabuvę pulke, mes praradome visas iliuzijas, su kuriomis išsiruošėme į karą. Vietoj lauktų pavojų radome purvą, darbą ir bemieges naktis – jiems įveikti reikėjo didvyriškumo, bet ne tokio, kokį įsivaizdavome. Dar blogesnis dalykas buvo nuobodulys, kareivį nervinantis labiau nei mirties artumas.

Tikėjomės puolimo; bet fronte pasirodėme nepalankiu metu, kai visas judėjimas apmirė. Sutvirtinus ir išplėtus apkasus, padidinus gynėjų ugnies naikinamąją galią, buvo nutraukti net ir nedideli taktiniai veiksmai. Kelios savaitės prieš mums atvykstant viena kuopa po silpno artilerinio rengimo kelių šimtų metrų atkarpoje dar išdrįso surengti vieną iš tokių dalinių puolimų. Užpuolikai, kurių tik vienetai pasiekė prancūzų vielas, buvo nudėti tarsi šaudykloje; keletas likusių gyvųjų pasislėpė duobėse ir laukė nakties, kad tamsos prieglobstyje paršliaužtų į pradines pozicijas.

Nuolatinį personalo persidirbimą lėmė ir tai, kad pozicinis karas, kuriame reikėjo kitokiu būdu tausoti jėgas, buvo dar naujas ir nelauktas reiškinys. Baisus postų skaičius ir nepaliaujamas brustverų tvirtinimas didžia dalimi buvo nereikalingi ir netgi žalingi. Svarbu ne galingi įtvirtinimai, o už jų stovinčių vyrų drąsa ir žvalumas. Vis gilesni apkasai kai ką galbūt apsaugojo nuo šūvio į galvą, tačiau drauge išugdė prisirišimą prie gynybinių įrengimų ir saugumo poreikį, kurio vėliau labai nenoriai atsisakydavome. Be to, norėdami išlaikyti esamus įtvirtinimus, turėjome dėti vis didesnes pastangas. Nemaloniausia, kas galėjo nutikti, buvo atodrėkis, kuris šalčio laikomas kreidines apkasų sienas būtų pavertęs košės masėmis.

Žinoma, apkasuose girdėjome prašvilpiančias kulkas, retkarčiais nuo Reimso forto gaudavome keletą sviedinių, tačiau šie nedideli kovos incidentai vargiai atitiko mūsų lūkesčius. Nepaisant to, kartais gaudavome priminimą, koks kruvinas rimtumas slypi už šito, rodos, betikslio vyksmo. Sausio 8-ąją į „fazanyną“ pataikė sviedinys ir užmušė mūsų bataliono adjutantą, leitenantą Šmitą. Kalbėta, kad apšaudymui vadovavęs prancūzų artilerijos karininkas yra šio medžioklės namelio savininkas.

Artilerija dar buvo išdėstyta prie pat pozicijų; netgi priekinėje linijoje, negrabiai pridengtas palapinsiauste, stovėjo lauko pabūklas. Kalbėdamasis su „pūčkoriais“, nustebęs išgirdau, kad švilpiančios kulkos jiems kelia daug didesnį nerimą nei sviedinių pataikymai. Taip yra visur: savos profesijos pavojai mums yra suprantamesni ir ne tokie baisūs.

Sausio 27-osios vidurnaktį kaizerio garbei² mes tris kartus sušukom valio ir visa ilga fronto linija užtraukė „Tau šlovė, pergalės vainiku vainikuotam“³. Prancūzai atsakė šautuvų ugnimi.

Tomis dienomis patyriau nemalonų išgyvenimą, dėl kurio mano karinė karjera vos nepasibaigė nešlovingai pirma laiko. Kuopa stovėjo kairiajame flange, ir prabudėjęs visą naktį, paryčiais su bendražygiu buvau paskirtas į sargybą upelio vagoje esančiame dvigubame poste. Dėl šalčio pasielgiau neleistinai: paguldžiau šautuvą į krūmą netoliese ir, apklotu apsisukęs galvą, atsirėmiau į medį. Staiga užpakalyje išgirdau triukšmą, griebiau ginklą – jis buvo dingęs! Šautuvą nepastebimai paėmė prie manęs prisėlinęs budintis karininkas. Už bausmę jis pasiuntė mane, ginkluotą vien kirtikliu, sargybon maždaug šimtą metrų į priekį link prancūzų postų – vaikiškas sumanymas, kuris man vos nekainavo gyvybės. Man atliekant šią keistą bausmę nendrynu palei upelį slampino trijų savanorių patrulis, kurie taip nerūpestingai čežino ilgus stiebus, kad prancūzai juos pastebėjo ir apšaudė. Vienas jų, pavarde Langas, buvo pašautas, ir niekas jo daugiau nebematė. Kadangi buvau visai netoli, gavau savo dalį tuomet itin mėgstamų sutelktinių skyriaus salvių, kad net gluosnio, prie kurio stovėjau, šakelės švilpė palei ausis. Sukandau dantis ir likau stovėti iš užsispyrimo. Pradėjus temti, grįžau atgal.

Mes visi nuoširdžiai apsidžiaugėme išgirdę, jog galutinai paliksime šias pozicijas, ir atšventėme išsiskyrimą su Orenviliu didžiajame kluone išgerdami daug alaus. 1915-ųjų vasario 4-ąją, pakeisti Saksonijos pulko, išžygiavome atgal į Bazankūrą.

[...]

 

Lez Esparžas

 

Ryto šviesoje mirgėjo švelni miško žaluma. Vingiuotais slaptais takeliais traukėme link siauros raguvos už fronto linijos. Buvo pranešta, kad 76-asis pulkas po vos dvidešimt minučių truksiančio rengimo ugnimi eis į puolimą, o mes pasirengę stovėsime rezerve. Lygiai dvyliktą valandą mūsų artilerija pradėjo smarkų apšaudymą, jo aidai grumėjo visose miško daubose. Pirmą kartą supratome, ką reiškia tas sunkiasvoris žodis „uraganinė ugnis“. Sėdėjome ant kuprinių neveiklūs ir susijaudinę. Pasiuntinys prišoko prie kuopos vado. Skubus pašnekesys. „Pirmieji trys apkasai mūsų rankose, paimti šeši pabūklai!“ Kaip liepsna plykstelėjo „valio“. Apėmė nutrūktgalviška nuotaika.

Pagaliau atėjo taip lauktas įsakymas. Ilga vora patraukėme į priekį, iš kur sklido neaiškus šautuvų spragsėjimas. Padėtis darėsi rimta. Tankiame eglyne šalia miško takelio dundėjo duslūs smūgiai, nuolat pylėsi šakelės ir žemė. Vienas baikštuolis krito ant žemės, bendražygiai prisiversdami nusijuokė. Tada eilėmis nuėjo perspėjantis mirties šauksmas: „Sanitarai – į priekį!“

Netrukus pasiekėme vietą, kur pataikė sviedinys. Nukentėjusieji jau buvo išgabenti. Kruvinos medžiagos ir mėsos liekanos kabojo ant krūmų aplinkui – keistas, slogus vaizdas mane privertęs prisiminti raudonnugarę medšarkę, kuri iškabinėja savo grobį ant erškėtrožių.

Grande Tranchée skubėjo daliniai. Vandens prašantys sužeistieji tupėjo kelkraštyje, belaisviai su neštuvais šniokštavo iš paskos, ginklus žvanginantys kietuoliai šuoliais lėkė per ugnį. Kairėje ir dešinėje sviediniai trempė minkštą žemę, lūžo ir krito sunkios šakos. Vidury kelio gulėjo negyvas arklys su milžiniškomis žaizdomis, šalimais – garuojančios žarnos. Tarp didžių, kruvinų vaizdų viešpatavo netikėta laukinė linksmybė. Į medį atsirėmęs barzdotas landveras⁴: „Jaunimas, paspaudžiam, prancūzas bėga!“

Pasiekėme kautynių išmaltą pėstininkų ruožą. Medžius aplink pirmines atakos pozicijas sviediniai iškirto plynai. Apverstame plote tarp fronto linijų galvomis į priešą gulėjo puolimo aukos; pilkos milinės beveik susiliejo su žeme. Milžiniška figūra raudona krauju sutepta barzda, nagais įsikibusi purios žemės, pastėrusi žiūrėjo į dangų. Jaunas vyras, kurio bruožus ženklino gelsva mirties spalva, vartėsi sprogimo išrausoje. Atrodo, kad mūsų žvilgsniai jam buvo nemalonūs; abejingu judesiu jis užsitraukė milinę ant galvos ir nurimo.

Atsiskyrėme nuo žygio kolonos. Mūsų pusėn ilgomis iškiliosiomis trajektorijomis tolydžio švilpė sviediniai, sprogimai įsukdavo proskynos dirvožemio sūkurius. Šaižaus lauko sviedinių švilpimo buvau nemažai prisiklausęs prie Orenvilio, todėl ir čia nejaučiau ypatingo pavojaus. Priešingai, tvarka, kuria išsiskleidę mūsų kuopos būriai judėjo per apšaudomą lauką, ramino; pagalvojau sau, kad šis ugnies krikštas vyksta ramiau, nei tikėjausi. Atidžiai dairiausi, į kokius gi taikinius lekia sviediniai, visiškai nesuvokdamas, kad tie taikiniai, į kuriuos kaip įmanydama stengiasi pataikyti artilerija, esame mes.

„Sanitarą!“ Turėjome pirmą žuvusįjį. Šauliui Štiolteriui šrapnelio kulka perrėžė miego arteriją. Trys tvarsliavos paketai permirko akimirksniu. Jis nukraujavo per kelias sekundes. Šalia mūsų pastatė du pabūklus, kurie pritraukė dar stipresnę priešo ugnį. Artilerijos leitenantą, lauke ieškojusį sužeistųjų, žemėn parbloškė priešais iškilęs dulkių stulpas. Jis lėtai atsikėlė ir pabrėžtinai ramiai grįžo atgal. Rijome jį akimis.

Jau temo, kai gavome įsakymą vėl judėti pirmyn. Mūsų kelias ėjo nesibaigiančia tranšėja, kurioje bėgantys prancūzai pribarstė ekipuotės dalių, per tankų, sviedinių išvarpytą pomiškį. Prisiartinę prie Lez Esparžo kaimo kaip priešakinis dalinys, pozicijas kietoje uolienoje turėjome kalte iškalti. Galiausiai nugriuvau į krūmą ir užmigau. Kartais pusiaumiegom išvysdavau lanku virš manęs skriejančius kažkurios artilerijos sviedinius su kibirkščiuojančiais sprogdikliais.

„Ei, tu, kelkis, mes traukiamės!“ Prabudau šlapioje nuo rasos žolėje. Per kulkosvaidžio serijų spengsmą smukome atgal į mūsų tranšėją ir užėmėm prancūzų paliktas pozicijas pamiškėje. Salsvas kvapas ir spygliuotos vielos užtvaroje kabantis ryšulys patraukė mano dėmesį. Ryto rūke iššokau iš apkaso ir atsidūriau prieš susiraukšlėjusį prancūzo lavoną. Pro sudraskytą uniformą švietė žuvį primenantis suiręs žalsvas kūnas. Apsisukau ir pasibaisėjęs atšokau – prie gretimo medžio tupėjo kažin kokia figūra. Ji vilkėjo prancūzišką blizgančios odos striukę, o ant nugaros pūpsojo kietai prikimšta kuprinė, kurią vainikavo apvalus katiliukas. Tuščios akiduobės ir reti plaukų kuokšteliai ant tamsiai rudos kaukolės sufleravo, kad susidūriau su negyvėliu. Kitas sėdėjo užsikniaubęs ant ištiestų kojų, tarsi būtų jas ką tik pakirtę. Aplinkui gulėjo dar tuzinai lavonų: suirusių, sukalkėjusių, sudžiūvusių į mumijas, sustingusių kraupiame mirties šokyje. Atrodo, kad prancūzai ištisus mėnesius ištvėrė tarp kritusių bendražygių, jų nelaidodami.

Prieš pietus saulė išsklaidė rūką ir pasiuntė žemėn smagią šilumą. Truputį pamiegojus apkaso dugne, smalsumas prispyrė mane apžiūrėti vakar šturmu paimtą nuošalią tranšėją. Ją dengė maisto, amunicijos, ekipuotės, ginklų, laiškų ir laikraščių kalnai. Blindažai panėšėjo į išplėštas sendaikčių krautuvėles. Tarpuose gulėjo drąsių gynėjų, kurių šautuvai dar kyšojo iš ambrazūrų, kūnai. Suvarpytose sijose įstrigo liemuo be galvos ir kaklo; raudonjuodėje mėsoje baltavo kremzlės. Šalia ant nugaros gulėjo visai jaunas vyras, stiklinės akys ir taikantis sustingę kumščiai. Koks keistas jausmas – žvelgti į tokias negyvas, klausiančias akis; šiurpas, nepranykęs per visus karo metus. Jo kišenės buvo išverstos, o šalia gulėjo ištuštinta piniginė.

Nevarginamas ugnies, basčiausi po apleistus apkasus. Tai buvo trumpa priešpiečio pertraukėlė, kuri mūšio lauke dar ne kartą bus man vienintelis atokvėpis. Pasinaudojau ja, kad galėčiau viską išties ramiai ir patogiai apžiūrėti. Svetima ginkluotė, blindažų tamsa, margas kuprinių turinys – viskas buvo nauja ir paslaptinga. Į kišenes prisikimšau prancūziškos amunicijos, atsegiau švelnią kaip šilkas palapinsiaustę ir paėmiau mėlyna skepeta apvyniotą gertuvę – o už trijų žingsnių viską išmečiau. Gražūs dryžuoti marškiniai, gulintys šalia perplėšto karininko krepšio, sugundė mane greitai nusivilkti uniformą ir nuo galvos iki kojų apsigerbti naujais baltiniais. Džiaugiausi jausdamas maloniai odą kutenantį švarų audinį.

Taip išsipuošęs nusprendžiau papusryčiauti: susiradau saulėtą vietelę tranšėjoje, atsisėdau ant sijos ir durtuvu atidariau apskritą mėsos konservų dėžutę. Paskui prisidegiau pypkę ir perverčiau gausybę išmėtytų prancūziškų laikraščių, kurių dalis, kaip supratau iš datos, tik dieną prieš mūšį buvo atsiųsti į apkasus iš Verdeno.

Ne be savotiško šiurpo prisimenu, kaip per šią pusryčių pertrauką bandžiau išardyti keistą mažą aparačiuką, kurį dėl nepaaiškinamų priežasčių maniau esant „puolimo žibintu“. Tik daug vėliau man atėjo į galvą, kad daiktas, kuriuo žaidžiau, buvo granata be saugiklio.

Orui giedrijantis iš palei pat apkasus esančio miškelio pradėjo šaudyti vokiečių baterija. Priešo atsakymo nereikėjo ilgai laukti. Išgąsdintas stipraus trenksmo už nugaros, pašokau ir pamačiau stačiai kylantį dūmų kūgį. Nepažindamas karo garsų, negalėjau atskirti mūsiškės artilerijos švilpimo, šnypštimo ir pokšėjimo nuo vis trumpesniais tarpais sprogstančių priešo sviedinių aštraus trenksmo ir iš to susidaryti kokio nors vaizdo. Ypač keista buvo, kodėl šaudoma iš visų pusių ir sviedinių trajektorijos, rodės, be jokios tvarkos kryžiuojasi virš nedidelių apkasų labirinto, kuriame gulėjome. Šis fenomenas, kurio priežastys nebuvo akivaizdžios, man kėlė nerimą ir vertė pasukti galvą. Į kautynių mechanizmą dar žvelgiau nepatyrusiu rekrūto žvilgsniu – karingumo apraiškos man atrodė keistos ir tolimos nelyginant įvykiai kitoje planetoje. Tačiau bijoti nebijojau; kadangi jaučiausi nepastebimas, negalėjau patikėti, kad į mane galėtų taikytis ir netgi pataikyti. Todėl, vėl prisijungęs prie skyriaus, visiškai abejingai stebėjau neutralią zoną. Tai buvo drąsa iš nepatyrimo. Savo bloknote pasižymėjau laiką, kada apšaudymas susilpnėdavo arba sustiprėdavo; ilgainiui man tai tapo įpročiu. Apie vidurdienį artilerijos ugnis virto laukiniu šokiu. Aplinkui be perstojo blykčiojo liepsnos. Maišėsi balti, juodi ir geltoni dūmai. Su itin didele jėga sprogdavo juodus dūmus leidžiantys sviediniai, kuriuos seni kariai vadino „amerikonais“ arba „anglių dėžėmis“. Tarpuose tarp sprogimų ypatinga, kanarėles primenančia gaida čirkšdavo tuzinai sprogdiklių.

Per ilgą pataikymų mūšą jie nelyginant variniai muzikiniai laikrodžiai ar mechaninių vabzdžių atmaina tęsdavo savo melodiją išpjovomis, kur patekęs oras išgauna panašią į fleitos trelę. Buvo keista, kad miško paukštukų šitas šimteriopas triukšmas, regis, visai netrikdė; jie ramiai sau tupėjo apkapotose šakose viršum dūmų kamuolių. Per pertraukas girdėjome jų šaukinius, nerūpestingą ir džiugų čiulbesį, ir atrodė, kad aplinkui siautėjantis triukšmo tvanas juos netgi įkvepia.

Tomis akimirkomis, kai apšaudymas sutankėdavo, kariai trumpais šūksniais paragindavo vieni kitus būti budrius. Apkasų ruože, kurį galėjau apžvelgti, – nuo jo sienų jau nudribo keli dideli molio gumulai, – viešpatavo visiška parengtis. Šautuvai nuleistais saugikliais gulėjo ambrazūrose, ir šauliai atidžiai tyrinėjo padūmavusią neutralią zoną. Kartkartėmis jie žvilgtelėdavo kairėn ir dešinėn, kad įsitikintų, ar dar yra kontaktas, ir nusišypsodavo pamatę pažįstamą. Sėdėjau su bendražygiu ant molinėn apkaso sienon įkalto suoliuko. Ambrazūros, pro kurią žiūrėjome, lenta staiga supoškėjo, ir šautuvo šaudmuo įsmigo į molį tarp mūsų galvų.

Pamažu ėmė rastis sužeistųjų. Buvo neįmanoma matyti, kas vyksta apkasų labirinte, tačiau vis dažniau pasigirstantis šūksnis „Sanitarą!“ rodė, kad apšaudymas pradėjo daryti poveikį. Retkarčiais išnirdavo skubanti figūra su šviežiu, iš toli šviečiančiu tvarsčiu ant galvos, kaklo arba rankos ir vėl pranykdavo užnugaryje. Vadovaujantis karišku prietaru, kad lengvas sužeidimas dažnai yra sunkaus pranašas, reikėjo tučtuojau aptvarstyti net saloninius veido ar rankos įbrėžimus.

Mano bendražygis, savanoris Kolis, išlaikė tą šiaurės vokiečių šaltakraujiškumą, kuris, atrodo, specialiai sukurtas tokioms situacijoms. Jis kramtė ir spaudė visiškai nenorintį degti cigarą ir šiaip atrodė gana mieguistas. Jo ramybės nesudrumstė net staiga mūsų užnugaryje pasigirdęs lyg tūkstančio šautuvų poškėjimas. Paaiškėjo, kad nuo šaudymo užsidegė miškas. Didelės liepsnos traškėdamos lipo medžiais į viršų.

Šių įvykių metu mane kamavo keisti rūpesčiai, tai yra pavydas seniems „Perto liūtams“ dėl jų išgyvenimų „raganos katile“, kurį praleidau, nes buvau Rekuvranse. Todėl kai mūsų pusėn ypač aršiai imdavo lėkti „anglies dėžės“, klausdavau mūšyje dalyvavusio Kolio:

– Ei, ar dabar kaip prie Perto?

Mano nusivylimui, jis atsakydamas kaskart vangiai mostelėdavo ranka:

– Toli gražu!

Kai apšaudymas taip sutankėjo, kad nuo tų juodų sproginėjančių pabaisų pradėjo siūbuoti mūsų molio suolas, vėl riktelėjau jam į ausį:

– Ei, ar dabar kaip prie Perto?

Kolis buvo labai sąžiningas kareivis. Iš pradžių jis atsistojo, tiriamai apsidairė aplinkui ir, mano pasitenkinimui, riktelėjo atgal:

– Į tą pusę!

Šis atsakymas sukėlė man beprotišką džiaugsmą, nes patvirtino, kad dalyvauju pirmose rimtose kautynėse.

Tą akimirką mūsų apkaso pakraštyje pasirodė žmogus: „Kairėn paskui mane!“ Mes dubliavome įsakymą ir patraukėme išilgai dūmų užtvindytos pozicijos. Ką tik buvo sugrįžę maistininkai, ir šimtai paliktų katiliukų garavo ant brustvero. Kas dabar norėtų valgyti? Pro mus prasispraudė virtinė sužeistųjų krauju persisunkusiais tvarsčiais ir blyškiais veidais, kupinais kovos jaudulio. Viršuje palei apkasų kraštą vieną po kito į užnugarį vilko neštuvus. Virš mūsų pleveno sunkių valandų nuojauta. „Atsargiai, draugai, mano ranka, mano ranka!“ „Ei, pirmyn, pirmyn, neatsilik!“

Pažinau leitenantą Zandfosą, kuris išplėtęs akis, paskendęs mintyse skubėjo tranšėja. Ilgas baltas tvarstis apie kaklą teikė jo išvaizdai keisto nerangumo, ir turbūt todėl tą akimirką jis man supanašėjo su antimi. Reginys buvo tarsi iš tų sapnų, kur siaubas pasirodo prisidengęs juokinga kauke. Paskui pralėkėme pro pulkininką fon Openą, kuris, laikydamas ranką kitelio kišenėje, davė nurodymus savo adjutantui. „Aha, vis dėlto reikalas kontroliuojamas“, – į galvą šovė mintis.

Apkasai baigėsi miškelyje. Neryžtingai stoviniavome po galingais bukais. Iš tankaus pomiškio išlindo mūsų būrio vadas leitenantas ir sušuko vyriausiam puskarininkiui:

– Išsiskleiskit į saulės laidos pusę, tada užimkite pozicijas. Raportuokite man blindaže prie proskynos! – keikdamasis anas perėmė vadovavimą.

Mes išsiskleidėme ir susijaudinę sugulėme į negilius griovius, kuriuos išrausė kažkurie mūsų pirmtakai. Juokelius pertraukė iki gyvuonies smelkiantis klyksmas. Dvidešimt metrų nuo mūsų iš balto debesies sukdamiesi išlėkė žemės gabalai ir plojosi į aukštutines šakas. Aidas skersai išilgai ritosi per mišką. Slogiais žvilgsniais stebeilijomės vienas į kitą, kūnai, gniuždomi visiško bejėgiškumo pojūčio, spaudėsi prie žemės. Šūvis sekė šūvį. Pomiškis skendo troškiose dujose, viršūnes dengė dūmai, medžiai ir šakos šniokšdamos virto ant žemės, šūksmai garsėjo. Mes pašokome ir, vaikomi žaibų bei kurtinančių smūgio bangų, aklai bėgome nuo medžio prie medžio, ieškodami priedangos ir nelyginant medžiojami žvėrys aplenkdami milžiniškų krituolių kamienus. Į blindažą, prie kurio puolė daugelis ir kur link pasukau ir aš, pataikė sviedinys ir nuplėšė rąstų klojinį taip, kad sunkūs rąstigaliai nuskriejo oru.

Mes su puskarininkiu šniokštuodami šokinėjome aplink galingą buką tarsi voveraitės, į kurias svaido akmenis. Paraginamas vis naujų sprogimų, aš mechaniškai bėgau paskui savo vadą, kuris retkarčiais atsisukdavo, pažiūrėdavo į mane paklaikusiomis akimis ir surikdavo: „Nu, kas čia dabar? Kas čia dabar?“ Staiga tarp išsikėtojusių šaknų blykstelėjo, ir smūgis į kairę šlaunį nutrenkė mane žemėn. Pamaniau, kad į mane pataikė žemės gumulas, tačiau gausiai plūstančio kraujo šiluma greit privertė suprasti, kad esu sužeistas. Vėliau išaiškėjo, kad labai aštri skeveldra, kurios jėgą susilpnino piniginė, perrėžė man minkštuosius audinius. Preciziškas pjūvis, prieš sužeisdamas raumenį perskyręs ne mažiau kaip devynis grubios odos skyrelius, buvo tarsi skustuvu padarytas. Numečiau kuprinę ir nubėgau link tranšėjos, iš kurios išjudėjome. Iš visų apšaudomo miško pusių į jį nelyginant į apskritimo centrą plūdo sužeistieji. Praėjimas buvo klaikus, užtvertas sunkiai sužeistų ir mirštančių. Iki diržo apnuoginta figūra su išplėšta nugara rėmėsi į apkaso sieną. Kitas, kuriam nuo pakaušio karojo trikampis skuduras, be perstojo šaižiai, sukrečiančiai rėkė. Čia viešpatavo didis skausmas, ir aš pirmą kartą tarsi pro demonišką plyšį pažvelgiau į jo viešpatijos gelmę. Vis nauji sprogimai.

Visiškai pamečiau galvą. Be atodairos versdamas visus iš kojų, per skubėjimą kelis kartus nuvirtęs, išsikeberiojau iš pragariškos apkasų spūsties į viršų, į atvirą erdvę. Nelyginant nartus arklys skuodžiau per tankų pomiškį, per takus ir proskynas, kol susmukau miškelyje netoli Grande Tranchée.

Temstant pasirodė du vietovę apieškantys sanitarai. Jie įkėlė mane į neštuvus ir nunešė į kamienais uždengtą sanitarinį blindažą, kuriame praleidau naktį, ankštai susispaudęs su daugybe kitų sužeistųjų. Nusikamavęs gydytojas stovėjo dejuojančių žmonių kamšatyje, perrišinėjo žaizdas, leido vaistus ir ramiu balsu davė nurodymus. Užsitraukiau žuvusiojo milinę ant galvos ir nugrimzdau į miegą, kurį prasidedantis karščiavimas persmelkė keisčiausiais sapnais. Prabudęs vidury nakties pamačiau, kad gydytojas vis dar dirba, pasišviesdamas žibintu. Vienas prancūzas be perstojo spigiai šūkčiojo; šalia manęs kažkas nepatenkintas suniurzgė:

– Ot, tai prancūzas. Kol jie neparėkia, tol nepatenkinti.

Tada vėl užmigau.

Kitą rytą mane išnešant, skeveldra man tarp kelių prapjovė neštuvų audeklą.

Kartu su kitais sužeistaisiais mane įkėlė į sanitarinį furgoną, kursuojantį tarp mūšio lauko ir centrinio perrišimo punkto. Dideliu greičiu įveikėme vis dar smarkiai apšaudomą Grande Tranchée. Važiavome po pilku brezentiniu tentu, ir pavojus milžiniškais žingsniais plumpino mums įkandin.

Mūsų neštuvus sukišo į furgoną tarsi duonos kepalus į krosnį; furgone gulėjo ir karys su žaizda pilve, keliančia jam dideles kančias. Jis kiekvieno iš eilės prašė paimti sanitaro pistoletą, kabantį furgone, ir padaryti jam galą. Niekas neatsakė. Ir aš dar pažinsiu tą jausmą, kai kiekvienas krestelėjimas važiuojant kala per žaizdą tarsi su kūju.

Centrinis perrišimo punktas buvo įrengtas miško proskynoje. Ant žemės patiestus ilgus šieno glėbius dengė lapinės pašiūrės. Iš sužeistųjų antplūdžio buvo nesunku suprasti, kad vyksta rimtas mūšis. Išvydęs kruviname sambrūzdyje patikrinimą vykdantį vyriausiąjį gydytoją, vėl patyriau tą sunkiai aprašomą įspūdį, kurį stichinių baisumų ir išgyvenimų viešpatijoje palieka žmogus, šaltakraujiškai kaip skruzdė užsiimantis savo tvarkos įvedimu. Pasistiprinęs valgiu bei gėrimu ir užsirūkęs, gulėjau ilgos sužeistųjų eilės viduryje ant savo šieno ryšulio, krečiamas lengvo jaudulio, kuris apima, kai išlaikai egzaminą ne be priekaištų, bet vis dėlto išlaikai. Netoliese nugirstas trumpas pašnekesys privertė susimąstyti.

– Kuo skundžiatės, kary?

– Peršauta šlapimo pūslė.

– Labai skauda?

– Niekai. Bet va kad su šituo nebepakariausi – – –

Dar priešpiet mus nugabeno į didelį ligonių surinkimo punktą Sen Moriso kaimo bažnyčioje. Ten jau pūškavo sanitarinis traukinys, jis per dvi dienas nuvežė mus į Vokietiją. Važiuodamas nuo gulto mačiau pavasario apimtus laukus. Mus atidžiai prižiūrėjo nekalbus vyras, filosofijos privatdocentas. Pirmasis jo patarnavimas man buvo tas, kad lenktiniu peiliu perpjovė aulinius ir nutraukė juos nuo kojų. Yra žmonių, turinčių ypatingą pašaukimą slaugyti; jau vien jo, skaitančio knygą naktinės lempelės šviesoje, vaizdas man darė gydomąjį poveikį.

____

1 „Kein schönrer Tod ist auf der Welt…“ – XVII a. vokiečių kareivių daina. (Čia ir toliau pastabos vertėjo.)

2 Kaizerio Vilhelmo II (1859–1941) gimtadienis.

3 „Heil dir im Siegerkranz“ – neoficialus Vokietijos imperijos himnas.

4 Vidutinio amžiaus šauktinis.

 

 

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus