Ar religijos sukelia konfliktus ir karus?
Tai, savaime suprantama, retorinis klausimas, į kurį neigiamai jau atsakė prieš mane kalbėję prelegentai, atstovaujantys abraomiškųjų (monoteistinių) tikėjimų bendruomenėms. Aš, matyt, nesu išimtis ir esu tos pačios nuomonės, jog religijos nesukelia konfliktų ir karų. Bet ne todėl, kad, kaip kai kas, manau, jog „visos didžiosios pasaulio religijos moko siekti taikos, skleisti meilę artimui, rūpintis žmogaus teisėmis ir gerbti jo orumą“. O veikiau todėl, kad esu įsitikinęs, jog religijos negali ką nors sukelti.
Ir to padaryti jos negali todėl, kad, mano tvirtu įsitikinimu, religija neturi savarankiško egzistavimo – ji yra tai, ką ją esant skelbia ir kuo ją padaro žmonės, save priskiriantys konkrečiai religinei tradicijai / bendruomenei. Kitaip tariant, be (o gal dar tiksliau – už) žmonių religija neegzistuoja. Todėl ji negali sukelti konflikto ar karo.
Tačiau dažniausiai (bent jau kalbant apie vadinamąsias istorines ir juo labiau – monoteistines religijas) egzistuoja tekstai, kurie įvardijami kaip tų konkrečių religijų kertiniai (founding) tekstai. Tokie pamatiniai religijų tekstai (visų pirma šventraščiai) turi savarankišką (objektyvų) egzistavimą – jie yra rašytiniai dokumentai. Tačiau būdami istoriniai dokumentai jie neišvengiamai atliepia savo laiką, nes buvo adresuoti savo bendraamžei tikslinei auditorijai.
Todėl natūralu, kad tokie tekstai (kažkas pasakytų – jų autoriai), „reflektuodami“ savo laiko aplinką ir ypač įtampas ar net ginkluotus konfliktus tarp socialinių (tarp jų ir religinių) grupių, kalba apie ginkluotų konfliktų ir karų valdymą – prevenciją, iniciaciją, eskalaciją, deeskalaciją, paliaubas, taikos derybas, taikos sutartis ir pan. Vienuose tekstuose tam skiriama daugiau dėmesio, kituose mažiau. Šiaip ar taip, bent jau monoteistinių religijų šventraščiuose šia tema kalbama gana daug.
Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra tai, kad kai šventraščiuose kalbama apie ginkluotą kovą, juose paprastai yra nustatoma tai, kas lotyniškai vadinama jus ad bellum ir jus in bello. Leisiu sau šiuos du terminus išversti gana liberaliai, pirmąjį perteikdamas kaip „kovos teisėtumas“, o antrąjį – kaip „teisėtas kovojimas“. Čia geras pavyzdys yra musulmonų šventraštis – Kuranas. Jame išties daug kalbama apie ginkluotą kovą, bet ji toli gražu nėra matytina kaip nevaldoma kova prieš visus, visur ir visada. Kurane daugelyje vietų gana aiškiai nurodomos tiek „kovos teisėtumo“, tiek „teisėto kovojimo“ ribos.
Kiekviena nauja tikinčiųjų karta savo tikėjimo pamatinius tekstus (t. y. tuos istorinius dokumentus) siekia kas kartą iš naujo aktualizuoti, taip suteikdama jiems amžino galiojimo statusą. Šis statusas, kaip forma, tampa konstanta.
Tačiau pats užpildantis turinys skirtingų kartų, o juo labiau epochų tikinčiųjų gali gerokai skirtis, nes yra tiesiogiai sąlygojamas socialinės aplinkos. Kitaip tariant, nors patys pamatiniai tekstai savo forma gali ir nekisti, jų „perskaitymas“ (o kalbant drąsiau – interpretavimas) evoliucionuoja. O nuo „perskaitymo“ priklauso ir pačios religijos „turinys“.
Tose religinėse tradicijose, kuriose yra formali institucinė hierarchija, turinti visuotinai pripažįstamą ekleziastinę vadovybę, pamatinių tekstų „perskaitymas“ (o kartu viešai deklaruojamas „religijos turinys“), nors ir evoliucionuoja, vis dėlto matytinas kaip valdomas procesas. Lyginant, pavyzdžiui, katalikybės „turinį“ prieš tūkstantį metų (beje, netrukus bus proga švęsti kryžiaus žygių tūkstantmetį, bet ar šią sukaktį katalikai švęs? – suprantu, tai irgi retorinis klausimas) su dabartiniu, akivaizdu, kad ginkluotos kovos klausimu Katalikų bažnyčia nuėjo ilgą kelią iki dabartinės pacifistinės pozicijos, ką tik išsakytos šioje salėje arkivyskupo Gintaro Grušo.
Tad galima retoriškai (ir vėl!) paklausti – kas sukėlė kryžiaus žygius? Panašių pavyzdžių ir klausimų krikščionybės istorijoje galima rasti ne vieną dešimtį, ypač jei pažvelgsime už Europos ribų – Lotynų Amerikon, Užsachario Afrikon, Azijon.
Kartu galime prisiminti religinius vidaus ginkluotus konfliktus (pvz., Trisdešimties metų karą, daugkartinius Otomanų imperijos ir Persijos konfliktus) – dauguma jų arba kilo, arba bent jau buvo teisinami savu (o kartu ir savitu) tų pačių pamatinių tekstų „perskaitymu“ ir „religijos turinio“ supratimu. Tokiuose religiniuose vidaus konfliktuose aiškiai matyti, kad ne religija kaip tokia sukelia konfliktus ir karus, bet būtent uždaros, sektantiško pobūdžio ją besisavinančių tikinčiųjų grupės dėl joms būdingų pamatinių tekstų „perskaitymų“.
Kitų religijų atveju, kai nesama formalaus institucionalizuoto dogmos monopolio, pamatinių tekstų „perskaitymas“ ir iš jo tiesiogiai išplaukiantis „religijos turinys“ gali skirtis ne tik vertikaliai (lyginant su praeitimi), bet ir horizontaliai – t. y. tarp skirtingų tuo pačiu metu gyvenančių to tikėjimo (ar jo pakraipos) atstovų grupių. Tuomet galima kalbėti apie paralelius ar net tarpusavyje konkuruojančius pamatinių tekstų „perskaitymus“ ir „religijos turinius“, bet neperžengiančius tos pačios „denominacijos“ rėmų. Tokioje konkurencinėje aplinkoje tarpusavyje besivaržančių skirtingų „perskaitymų“ / „turinių“ apologetai dažnai iškelia savąją versiją kaip tikrąją, autentiškąją ir vienintelę teisingą. Kai kada dėl atsiradusios įtampos kyla ir ginkluoti konfliktai bei karai tiek denominacijos viduje, tiek su kitų denominacijų ar tikėjimų atstovais.
Bet juk dėl to nebūtų teisinga kaltinti religiją.
Taigi, visu tuo, ką iki šiol pasakiau, siekiau nustatyti mentalinę skirtį tarp, iš vienos pusės, religijos ir, iš kitos pusės, jos sekėjais besiskelbiančių, bet nebūtinai tarpusavyje „bendrą kalbą“ randančių tikinčiųjų grupių. Tad jei ką nors ir galima apkaltinti konfliktų bei karų sukėlimu, tai veikiau tikinčiuosius.
Bet tai, savaime suprantama, nereiškia, kad visi ar bent dauguma kurios nors religijos atstovų gali būti kaltinami ar įtariami konfliktų ir karų kurstymu. Ir čia turėčiau iš esmės sutikti su kitų prelegentų išsakytomis mintimis, kad absoliuti dauguma istorinių (ir ne tik monoteistinių) tikėjimų atstovų yra taikingi žmonės – jų pamatinių tekstų „perskaityme“ ir „religijos turinyje“ beveik nėra vietos ne tik ginkluotos kovos skatinimui, bet ir pateisinimui, net jei pačiuose pamatiniuose tekstuose tai aptikti galime.
Tačiau būtų neteisinga ignoruoti tas tikinčiųjų mažumas, kurios vis dėlto į ginkluotą kovą žiūri palankiai. Nūdien tokią politiškai motyvuotą religiškai angažuotų grupių ginkluotą kovą mes linkę įvardyti terorizmu. Nesu tikras, kad tai pati tinkamiausia etiketė. Bet tai jau ne šiandienos tema. O ir problema – ne etiketės.
Mano manymu, problema, kalbant apie žmonių grupes, kurios ne tik palankiai kalba apie esą religiškai sankcionuotą ginkluotą kovą (t. y. būtent taip „perskaito“ pamatinius religijos tekstus), bet ir ją vykdo, yra ta, kad mes, tie, kurie nesame ne tik tokių grupių, bet ir tų tikėjimo pakraipų nariai, sau leidžiame neigti tų grupių atstovams teisę kalbėti, kad ir labai savotiškai jų suprantamo („religijos turinio“ požiūriu) savo tikėjimo vardu. Čia matau didelę metodologinę klaidą ar net spąstus – mes sau leidžiame ekskomunikuoti (kito geresnio žodžio čia negalima rasti) individus ar net ištisas grupes neturėdami tam jokių įgaliojimų.
Ekskomunikavimas apskritai yra labai slidus dalykas, bet bent jau formalią ekleziastinę hierarchiją turinčių religijų atveju jis, kaip ir pamatinių tekstų „perskaitymas“, yra valdomas. Tokiai hierarchijai ir dogmos monopoliui atstovaujančio centro neturinčiose religijose (o tokioms visų pirma ir priskirčiau islamą) ekskomunikavimas tampa itin sunkiai veikiančiu (ir nepatikimu) įrankiu, nes vieni tekstų „perskaitymai“ ir „religijos turiniai“ yra selektyviai / preferentiškai iškeliami kitų atžvilgiu, o nesant sutartinių kriterijų ir atskaitos taškų toks „perskaitymų“ hierarchizavimas nepateisinamas.
Savaime suprantama, kad mums natūraliai norisi „teisingais“ „perskaitymais“ įvardyti mums priimtinus. Bet tai nesprendžia problemos – visuomet lieka tikimybė, kad, fiziškai sunaikinus nepriimtinų „perskaitymų“ atstovus (leisiu sau pavartoti „teroristų“ etiketę), jų vieton stos nauji, gal net dar radikaliau „perskaitantys“ pamatinius tekstus. Todėl, manyčiau, dėmesį reikėtų perkelti nuo bergždžio užsiėmimo skirstyti pamatinių religinių tekstų „perskaitymus“ į „teisingus“ ir „neteisingus“ prie siekio, jog tikintieji neturėtų paskatų perskaityti taip, kad tai vestų į konfliktų ir karų sukėlimą. Bet tai visai kitos, ne religinės, o socialinės prigimties problematika.
Taigi, baigdamas tik galėčiau pakartoti, kad nors negalime kaltinti religijų konfliktų ir karų sukėlimu, kartu negalime neigti, jog esama, nors ir marginalių, tikinčiųjų grupių, kurios, remdamosi savo pamatinių tekstų „perskaitymu“, tiki ginkluotą kovą esant sankcionuotą būtent tų tekstų. Būtent ši dalis tikinčiųjų sukelia konfliktus ir karus. Belieka paklausti paskutinį retorinį klausimą – bet ar jie atstovauja tai konkrečiai religijai ir tą tikėjimą išpažįstančių tikinčiųjų visetui?
Kalba, pasakyta per maldos pusryčius lapkričio 27 d.
