GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Žiurkėnas

Pastatas, kuriame dirbu, dunkso šalia miško kaip masyvus pilkas akmuo nepjautoje žolėje; priešais jį driekiasi didelė automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje niekada nestatau savojo, nes paprasčiausiai tokio niekad neturėjau ir vis dar neturiu. Jei atvirai, jau kurį laiką svarstau, gal įsigyti sidabrinę „Audi“, kurios reklamą keletą kartų mačiau rodomą per televizorių. Vairuojantys ją žmonės, atrodo, pasidaro labai laimingi.

Bet kol kas naudojuosi viešuoju transportu, kur ant nedailaus ornamento gobelenu aptrauktų sėdynių piko metu sėdžiu su savo likimo dalininkais. Mes, iš matymo pažįstami ir tylūs, kvėpuojame troškiu oru ir mąsliai spoksome į tolį, kol, skambant paslaptingam balsui iš kažkur viršuje įtaisyto garsiakalbio, mūsų lieka vis mažiau ir mažiau. Paskui senuosius mano pakeleivius keičia nauji, lygiai taip pat įsispoksantys į tolį ir, atėjus laikui, išlipantys pro automatiškai atsidarančias duris, kad pradėtų naują dieną.

Kai galutinėje stotelėje išlipu iš autobuso, mane tuojau pat apgobia drėgnos žemės, medienos ir pušų spyglių kvapas, šiek tiek primenantis pigų aerozolį, kurį galima nusipirkti bet kurioje bendro vartojimo prekių parduotuvėje.

Į darbą ateinu ganėtinai anksti, nes esu punktualus žmogus. Kai išeinu, jau būna gerokai sutemę, todėl paprastai pasaulį matau tik tamsiuoju paros metu. Apie tai galvojant, mintyse visada stoja žiurkėno mažomis akutėmis vaizdas ir nežinau kodėl, bet tas žiurkėnas man visai patinka ir aš jau sugalvojau jam vardą.

Iš pradžių taip dirbti man buvo sunku; bijojau, kad nepriprasiu. Tamsa mane slėgė ir labai kamavo. Grįždavau namo ir kol užmigdavau, niekaip negalėdavau nuryti gerklėje įstrigusio apmaudo gumulo. O kitą dieną viskas prasidėdavo iš naujo ir vakare vėl neįstengdavau savęs nesigailėti.

Iš tiesų man buvo pikta; viskas atrodė negera ir neteisinga. Jaučiau baisų nusivylimą, nes vaikystėje gyvenimą įsivaizdavau, švelniai pasakius, kiek kitokį.

Anksčiau labai mėgau piešti. Akvarelė, anglis, akrilas – nesvarbu, tiko viskas. Piešiant man patiko mėgdžioti gamtos pavidalus, maišyti spalvas, kurti naujas formas, žaisti štrichais ir šešėliais – todėl aš taip nepaprastai mylėjau saulės šviesą, kuri nuo daiktų begėdiškai nuplėšia jų neįžvelgiamumą ir kartu daro tai taip paprastai, lyg nuklijuodama pleistrą nuo seniai užgijusios žaizdos.

Šviesa buvo neišsemiamas mano įkvėpimo šaltinis. Saulės atšvaitai, žaidžiantys tykiai vilnijančiame vandenyje, saulės zuikučiai, kuriuos su broliu gaudome lakstydami nuo sienos iki sienos šiltomis saulėtomis popietėmis, motinos plaukai vaikystėje, perveriami šviesos strėlių, kai ji švelniai palinksta virš mano galvos. Mano gyvenimas, kai dabar pagalvoju, buvo šviesos, tamsos ir iš jų gimstančių šešėlių dermė. Dėl jos, tokios neįtikėtinos, aš ir mylėjau pasaulį. Jis buvo panašus į šviesos žaidimų aikštelę.

Jau seniai pripratau prie prieblandos ir dirbtinio apšvietimo; saulės man užtenka tiek, kiek jos patenka pro keturių žingsnių pločio ir šešių žingsnių ilgio kabineto langą ant mano rašomojo stalo.

Negaliu sakyti, kad nemėgstu savo darbo, – juk aš čia nieko neveikiu, tik nuo ryto iki vakaro maigau klavišus. Nežinau, kokia viso to prasmė, bet galų gale man tai ir nesvarbu. Man neturi rūpėti. Aukštesnes pareigas einantys kolegos žino daugiau, bet ir tie ne viską. Jiems, matyt, irgi nelabai įdomu.

Visą dieną žiūriu į kompiuterio ekraną ir tarpais, kad pailsinčiau akis, žvilgteliu pro langą. Šiandien netyčia pastebėjau, kad atėjo ruduo. Jis graužia medžių lapus. Jie parudavę, gelstelėję, išraudę – tokie iki graudulio spalvingi, gaila matyti, kaip jie tęžta šaltose balose pavirsdami į sunkiai nusakomos spalvos purvo košę.

Man pasirodė, kad už vieno jauno lieso beržo pamačiau pradingstant žiurkėno uodegėlę. Galbūt tai buvo tik maisto ieškanti žiurkė. Prieš pietų pertrauką mane kamavo alkis, beprotiškai norėjau valgyti, todėl pagalvojau, kad galbūt smulkus pilkakailis graužikas, akimirką sušmėžavęs tarp geltonų lapų, tik pasivaideno, ir ilgainiui jį visai užmiršau.

Sunkiausia išgyventi savaitgalius. Šeštadienis ir sekmadienis – dvi siaubą keliančios tuščiavidurės dienos. Niekada nežinau, ką su jomis daryti. Kuo turėčiau jas užpildyti, kad nejausčiau slogios vienatvės ir iš kažkur atsirandančio, aštriomis adatomis krūtinę smaigstančio apmaudo?

Jau penktadienio vakarą imu jaustis nejaukiai – mane užplūsta vidinis nepasitenkinimas ir kažkokia niekaip nenuslopinama kaltė; nuojauta, kad kažką padariau ne taip, kad kažkur suklydau. Tarytum kažkada slystelėjau, neišlaikiau pusiausvyros ir vožiausi į žemę. Ir nuo to laiko niekaip nebepakylu.

Savaitgaliais, atrodytų, pagaliau nuveikčiau ką nors ypatinga. Pavyzdžiui, perskaityčiau knygą, galbūt leisčiau sau atsiversti senąjį piešimo sąsiuvinį ar išeičiau pasivaikščioti – šiaip sau, be jokio tikslo. Pakvėpuoti grynu oru.

Bet vos susiruošiu ką nors veikti, tuojau pat pajuntu sąmonės paribiuose besitelkiantį siaubą – kaip švininį, nuo niekaip nepratrūkstančio lietaus išpampusį debesį. Paprastai tada viską metu ir nekantriai imu vaikščioti po kambarius, kuriuose tvyro įtempta vienatvės tyla.

Iš tiesų, išaušus šeštadienio rytui, mane apima nepakeliama baimė, nuo kurios neįmanoma nei pasislėpti, nei pabėgti. Naktį ji tylutėliai įsiskverbia į mano širdį, apraizgo jos ritmiškai pulsuojančius vožtuvėlius ir galiausiai surakina visą kūną bežade valia.

Šeštadienį pirmiausia pradeda trūkčioti rankų pirštai, judesiai pasidaro nervingi ir kapoti, o paskui krūtinė prisipildo sunkiai nusakomo nerimo ir aš nebegaliu nieko veikti.

Ši nuotaika išnyksta tik pirmadienio rytą ir man nuo to nepaprastai palengvėja; vėl prasideda darbo savaitė, jos įsitveriu su nesumeluotu įkarščiu ir entuziazmu. Tiesą pasakius, niekada nelaukiu penktadienio ir baisiuosi bendradarbiais, kurių akys ima liguistai blizgėti užsiminus apie laisvadienius.

Aš darbštus ir pareigingas žmogus. Labiau už viską branginu pastovumą ir vienodą, ritmiškai banguojančią darbo dienų tėkmę, kurią pertraukia tie nelemti savaitgaliai, kaip pleištai įsirėžiantys į kalendorių.

Kai išdrįstu apie save pagalvoti, prieinu išvadą, kad tapau žmogumi, kuris anksčiau man būtų kėlęs juoką.

Keista, bet tai man netrukdo. Aš džiaugiuosi. Man atrodo, kad tik nuo pirmadienio iki penktadienio esu laimingas žmogus.

Šiąnakt sapnavau tą pačią, nuolat man besivaidenančią pelę. Ji be atvangos bėgo viename iš nedidelių ratų spalvingais stipinais – tokiuose naminiai graužikai leidžia savo pasibaisėtinai tuščias valandas.

Tai buvo keistas sapnas. Atsibudau ir pajutau kažką panašaus į kartėlį. Man nepatinka sapnai, kuriuose nieko nevyksta. Kai miegu arba guliu užmerktomis akimis, noriu panirti į nuotykius, ne į nuobodulį. Pastarasis varo mane į neviltį.

Buvo trečiadienis, todėl rytinis susierzinimas greitai išskydo tirštame kasdienių įpročių tinkle. Tiesą pasakius, sapną vis tiek netrukus teko prisiminti – praėjo kelios dienos, o aš nieko kito naktimis nebesapnuoju, tik tą nelaimingą, rate įkalintą padarėlį. Pasidarė sunku susikaupti, jaučiu nepaaiškinamą nuovargį. Savaitgalį, žinoma, praleisiu namie – o varge, kaip jo nelaukiu!

Štai ir šeštadienis. Aš namie. Naktį miegojau neramiai.

Atsibudau ir iškart nusistebėjau – mano žmogiškas kūnas apaugo pilku kailiu ir dantys nebeišsitenka mažytėje žmogiškoje burnoje. Kaip ir kiekvieną rytą išgėriau kavos ir perverčiau naujienas internete.

Pažiūrėjau pro langą savo mažomis juodomis akutėmis ir maloniai nudžiugau – šiandien nejaučiu to nerimo, kuris kaip liga sekindavo mane kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Jaučiuosi netgi geriau negu paprastai.

Aš, kas man visai nebūdinga, užsinorėjau ką nors pakramsnoti. Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau kilogramą lazdynų riešutų. Kasininkė smalsiai mane nužvelgė. Matyt, aš labai gražus žiurkėnas.

Jau po pietų. Po namo langais stovi baltas automobilis. Du žmonės sėdi jame, smalsiai spokso į mano langą ir kažką tariasi. Bijau, kad juos iškvietė kaimynė, kuri, sutikusi mane, nešiną riešutų maišeliu, labai išsigando, kad laiptais kylu nevilkėdamas jokių drabužių. Jie nereikalingi, kai turi storą ir šiltą kailį.

Žiūriu į juos, sėdinčius automobilyje, ir štai dabar man jau baisu. Aš nenoriu, kad mane kur nors išvežtų. Man patinka mano gyvenimas.

Aš noriu likti namuose, ramiai sulaukti pirmadienio, o tada – į darbą. Kaip ir kiekvieną dieną.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.