Ropografija, arba Meninė daiktų tvermė
Į šiuolaikinę Vakarų grožinę literatūrą sugrįžta daiktai. Atrodytų, lyg sutartinai kritinės šlovės sulaukusiuose romanuose – pavyzdžiui, pastarųjų metų Pulitzerio premijos laureatuose Donnos Tartt „Dagilyje“ (The Goldfinch) ir Anthony Doerrio „Neregimojoje šviesoje“ – simbolinės pasakojimo struktūros centre įkurdinami materialūs objektai, pavogtas paveikslas ir deimantas, kurių likimas nušviečia romanų veikėjų gyvenimus. Tačiau, po teisybei, nebuvo daiktai niekur pradingę ir tokie keli pavyzdžiai netvirtina jokios istorinės tiesos. Daiktų artumą liudijo ir estetiniai modernistų eksperimentai, ir postmoderno aistra medijoms: prisiminkime kad ir Gertrude Stein kalbines aranžuotes, Williamo Carlo Williamso imažistinę lyriką ar Charleso Simico siurrealistinę poeziją. Prancūzų rašytojas, „OuLiPo“ grupės dalyvis Georges’as Perecas 1965 m. romane „Daiktai“ apmąsto ne tik žmogaus buvimą tarp materialių objektų, bet ir visą modernybę kaip daiktiškumo paradigmą. Daiktų troškimas čia byloja, viena vertus, apie meilę gyvenimui, egzistencinį žmogaus poreikį atsiremti į pasaulį; kita vertus, apie vartotojiško hedonizmo pasekmes, kai patirtis sutelkiama į daiktų teikiamus malonumus. Meninio judesio paradoksas: stiebdamasis į žmogų, poetinis žodis drauge gręžiasi į daiktus ir atvirkščiai.
Michael Kenna. Miško pakraštyje, Hokutas, Hokaidas, Japonija, 2004
Literatūros istorijoje meninė atida medžiaginės kultūros apraiškoms paprastai siejama su XIX a. Vakarų literatūra, ypač anglosaksų ir prancūzų realistine proza. Roland’as Barthes’as dėmesingą ir detalų daiktų aprašymą tokių realistų kaip Honoré de Balzacas tekstuose įvardijo „realybės efekto“ sąvoka, ja aiškindamas realizmo poetikos sukuriamą referencinę iliuziją. Pribloškiantys savo gausa ir artumu, literatūroje įžodinti daiktai tampa scena tikrovės spektakliui. Kaip knygoje „Daiktų idėjos“ (The Ideas in Things. Fugitive Meaning in the Victorian Novel) pažymi amerikiečių literatūrologė Elaine Freedgood, Viktorijos epochos romanuose, tokiuose kaip Charleso Dickenso „Didieji lūkesčiai“ ar Charlotte Brontë „Džeinė Eir“, pasitelkiama metonimijos logika, per kurią svarstoma ne tik filosofinė skirtis tarp subjekto ir objekto, bet ir ne mažiau sudėtingas daikto atskyrimas nuo produkto, skirto vartoti. Kitaip tariant, daiktų reikšmė apmąstoma neatsiejamai nuo jų socialinio gyvenimo, kuriam vienokią ar kitokią struktūrą suteikia žmogus. Sekant šia mintimi, socialinis daiktų gyvenimas XIX a. anglosaksų ir prancūzų literatūroje atveria kultūrinių verčių slinktis, aiškinančias amžiaus pabaigos dekadentiškas nuotaikas, muziejinės erudicijos ir vartotojiško diletantizmo konfliktą, pasitikėjimą daiktų galia kaupti, saugoti ir perteikti politines idėjas, kultūrines vertybes bei asmeninius sentimentus. Daiktai juda kultūriniais takais ir išjudina žmogaus vaizduotę bei atidumą meninių formų daiktiškumui, drauge ir literatūrai kaip, kultūrologo Johno Plotzo žodžiais tariant, „kilnojamai nuosavybei“. Nes žodžiai virsta daiktais somatinio skaitymo akto metu; jie keliauja drauge su mumis.
Klausimas, kaip svarstyti, aiškinti meninės kūrybos ištikimybę daiktams, išlieka. Tradicinių maldos, juslinio potyrio, estetinės kontempliacijos ar vartotojiško malonumo modusų nepakanka. Daiktų judėjimo trajektorijos naujai jaudina, audrina mokslinę ir meninę sąmonę. Ką reiškia mąstyti ir suprasti daiktus? Kaip jie įgalina mus pažinti savo pačių subjektyvumą ir socialinius santykius? Ką mūsų nevienareikšmiški įsipareigojimai daiktams byloja apie vidinius imperatyvus? Kultūrologinių tyrimų lauke tokius klausimus nagrinėja tarpdisciplininė daikto teorija. Ji bando naujai aprėpti ir perkonfigūruoti fenomenologinius, semiotinius, antropologinius, ekonominius ir ideologinius samprotavimus apie daiktų būtį, elgesį, jų vertę ir reikšmę. Šioje mąstymo paradigmoje sureikšminama daikto ir objekto perskyra, liudijanti daikto nepaklusnumą žmogaus valiai, jo atsisakymą palenkti savo būtį instrumentinei funkcijai, technokratinei tvarkai, socialinei transakcijai. Pasak literatūros teoretiko Billo Browno, priešingai nei objektai, daiktai nėra skaidrūs, jie priešinasi muziejinei ekspozicijai, institucinei prievartai ir reikalauja refleksijos, kuri minties ir kūno konfrontacijose geba atpažinti paties subjekto daiktiškumą. Studijoje „Daiktų prasmė: amerikiečių literatūros objektai“ (A Sense of Things: The Object Matter of American Literature) Brownas aiškina amerikiečių kultūrinį etosą per istorinį santykį su daiktais, užplūdusiais rinką po Pilietinio karo ir davusiais pradžią naujai daiktų metafizikai. Pasak autoriaus, XIX a. pab. amerikiečių literatūros dėmesys materialiai kultūrai liudija ne tik sparčią kapitalistinės iniciatyvos bei korporacinės logikos plėtrą, bet ir dvilypę daikto prigimtį – jo galią ne tik nutolinti žmogų nuo ontologinių klausimų, bet ir suteikti atramą žmogaus būčiai. Marksistiniai samprotavimai apie daikto fetišizavimą vertės ekonomijoje nenulemia kultūrinės daiktų biografijos; ne mažiau svarbu ir tai, kaip daiktas virsta minties lizdu, kurdamas terpę žmogaus mąstymui, vadinasi, gyvenimui.
Šiuolaikinėje Vakarų rašto tradicijoje daikto figūra taip pat nėra vien istorinio romano prerogatyva: pavyzdžiui, meno istoriko Neilo MacGregoro knyga „100 objektų pasaulio istorija“ (A History of the World in 100 Objects) į minties šviesą iškelia ne tik Britų muziejaus kolekcijos lobius, bet ir žmogaus kūrybinius sprendimus, per kuriuos skirtingos civilizacijos modeliavo ir aiškino pasaulį. Visgi Hilary Mantel, Richardo Flanagano ar Eleanor Catton istoriografinėje prozoje materialūs objektai žymi tuos praeities pėdsakus, per kuriuos reflektuojami fakto ir fikcijos giminystės, dokumentinės tiesos ir moralinės atsakomybės klausimai. Turbūt įdomiausias yra meninio žodžio sutelkimas į pačių daiktų istorinę atmintį, sąmoningai gretinant periferinius materialios kultūros liudijimus su instituciškai sankcionuota istoriografinės sąmonės tiesa. Taip stulbinantis daiktų gebėjimas prisiminti drauge atveria ir moralinius žmogiškos atminties užkaborius, kuriuose, nelyginant iškreiptuose veidrodžiuose, pasiklysta asmeninės ir kolektyvinės patirtys, tiesa susipina su išgalvojimu. Drauge meniniuose tekstuose daiktai kreipia žvilgsnį į socialines sudaiktinimo praktikas, per kurias ne tik struktūruojame pasaulio tankumą, bet ir susisaistome vieni su kitais, buriamės į diskurso bendruomenes. Šioje perspektyvoje yra įdomus Yanno Martelio romanas „Beatričė ir Vergilijus“, pasitelkiantis taksidermijos metaforą kaip būdą nūdienos pasauliui kalbėti apie Holokaustą ir jo trauminį palikimą. Taksidermijos procesą, kurio metu būtybė paverčiama daiktu, autorius interpretuoja ne tik kaip poetinį tropą, nusakantį veiksmus, kuriais naciai siekė nužmoginti ir sunaikinti žydų tautybės žmones, t. y. paversti juos daiktais, bet ir kaip platesnę kūrybinės veiklos metaforą, atidengiančią meninių praktikų dvilypumą, – viena vertus, jų įsipareigojimą tiesai ir amžinybei, kita vertus, daiktiškai formai. Be abejonės, kafkiška Martelio refleksija visų pirma skirta jo paties romanui, kuris Holokausto aukų atminimą neišvengiamai transformuoja į knygos pavidalą, tačiau daiktiškumo apraiškos čia tampa ir būties saugotojomis, patirties ir etikos laidininkėmis, meninio žodžio ugnimi laiminančiomis supratimo aktą.
Hermeneutinę minties ir daikto sąvaržą liudija ir autochtono rašytojo Jordano Abelio poezijos knyga „Iškirptos vietos“ (A Place of Scraps), kurioje autorius į diskursų akistatą suveda Kanados indėnų istoriją ir europietiškąją etnografiją. Tai nėra klasikinis poezijos tekstas nei savo kalbos prigimtimi, nei formaliosios struktūros požiūriu, greičiau tai, ką vizualiųjų menų teoretikai vadina vaizdaraščiu, t. y. meninė vaizdo ir rašto samplaika, suprobleminanti skaitymo ir stebėjimo interpretacinius veiksmus. Knygos centre – kosmologinė toteminio stulpo figūra, modeliuojanti autoriaus gimtosios Nisga’a genties indėnų bendruomenės gyvenimą. Abelio meninė vaizduotė sujungia žodžio ir fotografinio vaizdo plotmes: pasitelkdamas nespalvotus fotografinius koliažus, jis atskiria teksto skyrius ir taip užduoda formaliosios struktūros ritmą. Vaizdinės toteminių stulpų reprezentacijos byloja apie tai, kad poetui rūpi dvilypis skaitymo / stebėjimo veiksmas: pati knyga yra nelyginant metaforiškas toteminis stulpas, reikalaujantis jautraus ir kultūrinei skirtybei atidaus žvilgsnio. Daiktiškumo pėdsakus tekste regime ir kalbiniame audinyje, kuriame Abelis žaidžia XX a. pr. etnografo Mariaus Barbeau citatomis, kiekviename puslapyje „iškirpdamas“ vis kitus žodžius, kai kur palikdamas tik paskiras raides ar skyrybos ženklus:
. ,
, .
,
,
Tokia poetinė „kirmgrauža“ – autochtoniškos vaizduotės atsakas į Barbeau ir kitų etnografų interpretacines praktikas, per kurias buvo sunaikinta dalis Kanados indėnų dvasinio paveldo. Ironiška, kad, siekdamas gelbėti nykstančią Nisga’a gentį, Barbeau supirkinėjo jos toteminius stulpus ir juos parduodavo kolekcionieriams, taip nevalingai neigdamas autochtoniškos šventybės apraiškas ir įtvirtindamas vyraujančią mintį, jog indėnai tėra muziejinis reliktas, kuriam nelemta išgyventi moderniame pasaulyje. Abelio meninėje kompozicijoje Barbeau tekstų iškarpos atveria kalbos galią materializuoti minties smurtą, tačiau ir maištą prieš jį: vaizdaraštyje kalbos medis teikia gyvastį bendruomenės kūnui, atkartojančiam kosmografinius toteminio provaizdžio judesius.
Muziejinis materialios kultūros patrauklumas, jos istoriografinė reikšmė vargu ar ką stebina. Tačiau literatūriniame daiktų inventoriuje slypintis patirčių archyvas nukreipia į minties kontekstą, kur tikrinama materijos ir emocijos analogija. Neįprastais meniniais sprendimais čia išsiskiria Leanne Shapton vaizdaraštis beprotiškai ilgu pavadinimu „Svarbūs artefaktai ir asmeninė nuosavybė iš Lenoros Dulan ir Haroldo Moriso kolekcijos, įskaitant knygas, aprangą ir papuošalus“ (Important Artifacts and Personal Property from the Collection of Lenore Doolan and Harold Morris, Including Books, Street Fashion, and Jewelry). Šis tekstas – tai rimtas pokštas, kur fikcinio aukciono katalogo puslapiuose vaizdinėmis priemonėmis „pasakojama“ apie išgalvotų veikėjų Lenoros Dulan ir Haroldo Moriso meilės romaną. Sąsaja tarp jausmų ir daiktų tikrinama per simbolinę mainų struktūrą, kuri skleidžiasi metonimijos ir metaforos binarine logika. Viena vertus, „parduodami“ daiktai yra metonimiškai susieti su savininkais ir yra jų intymaus gyvenimo liudininkai. Kita vertus, daiktai mąstomi kaip paties meilės ryšio metafora, vizualinis aistros koreliatas. Metonimijos kuriamas realybės efektas palenkiamas metaforinei sistemai: Grahamo Greene’o ir Novalio epigrafai perkeliami į išgalvotų laiškų ontologinį registrą, o kanadiečių rašytoja Sheila Hetti ir amerikiečių grafikos dizaineris Paulas Sahre įkūnija išgalvotuosius Lenorą ir Haroldą. Simboliniais fakto ir fikcijos mainais aiškinama ir meilės istorijos baigtis: metonimijos, t. y. daikto kaip savasties dovanojimo, logiką iškeitus į metaforą, t. y. ekonominę abstrakciją, nebelieka jausmo substancijos, tik jo simuliakras. Tačiau ar nėra taip, kad meilė, kaip ir daiktai, savo būtį atskleidžia atsitraukdama? Shapton ropografinė (gr. rhopos – „menkniekiai“, „menkaverčiai dalykai“) estetika priešinasi bet kokiam didaktiniam nuosprendžiui. Fikcinio katalogo paradoksas yra tas, kad jis eksponuoja ne daiktus, o tik jų vaizdinius, į avansceną iškelia ne prekę, o jos iliuziją. Pagaliau ir šis supratimas yra simbolinių mainų rezultatas, skaitytojams iškeitus pirminę hermeneutinę nuojautą į meninio teksto dovanojamą suvokimą. Matyt, taip ir yra: gyvenimas tarp daiktų savo reikšmę atranda ropografiškai. Tarp materialios kultūros mažmožių, sulėtinant žvilgsnį ties kasdienėmis praktikomis, pažįstamomis formomis, jas atliepiančiais įpročiais. Tik kažin ką šiuolaikinės meninės minties sąjunga su daiktais liudija kultūros istorijai – naujo avangardo pažadą ar dekadanso simptomą?
