Paryžius, mes ir jie
Tuo metu, kai bus išspausdintas šis tekstas, matyt, jau netrūks iteracijų tema „Žiūrėkit, ką tie pabėgėliai atnešė“. Kaip pamintijimai ekspromtu, tie pasisakymai bus nuausti įtartinai kruopščiai, tartum meistro išmarginti kilimai; tačiau per juos slenkant jausis, kad pagrindas nelygus – tai vienur, tai kitur po tais margais raštais grikšės krūvelės ten seniai dulkančios piktdžiugos.
Tačiau galima žvelgti ir kiek kitaip: kad pastarasis Paryžiaus teroras – labai vaizdi ir baisi demonstracija kaip tik to, nuo ko dauguma tų žmonių bėga, parduodami savo namus, leisdami tūkstančius dolerių, į nepažįstamas šalis, kur kalbama nepažįstama kalba, pasilikę tik telefonus. (O kodėl susisiekimo priemones turėti svarbu, parodo kad ir šitokios tragedijos – pats pažįstu ten gyvenančių ir net pataikiusių išvykti ten anam savaitgaliui. Nereikia nė to: sykį ramutėlę pavakarę Monmartre žioplai palikau mobilųjį kavinėj, ir per trejetą valandų, kol grįžau jo pasiimti, dėl mano „dingimo“ namie kilo didžiulis triukšmas.)
Siaubas dėl to, kas įvyko, tėra vienas dėmuo. Nerimą jau ima kelti ir tai, kas gali įvykti dabar. Ne visi pamena, kad didžiulės riaušės Prancūzijoje vyko lygiai prieš 10 metų, 2005 m. lapkritį. Prasidėjusios šiauriniuose Paryžiaus priemiesčiuose, jos pasiekė ir centrą (3-iąjį rajoną), galiausiai užkrėtė ir kitus miestus bei miestelius, iš viso daugiau kaip 200.
Tuo reikalu daugiausia rūpinosi tuometis vidaus reikalų ministras Sarkozy. Nors jis neapsiėjo be kelių šiurkščių pasisakymų, galiausiai viskas baigėsi turbūt geriau, nei buvo galima tikėtis, – per 20 dienų trukusius įvykius težuvo keli žmonės. Buvo apie tris tūkstančius areštų, sužeista daugiau kaip šimtas policininkų ir ugniagesių; visgi pagrindinis tų neramumų akcentas buvo gaisrai – sudeginta bene 9 tūkstančiai mašinų, apniokota neaišku kiek pastatų.
Tarp riaušininkų tada, regis, dominavo šalies pilietybę turinčių išeivių iš islamiškų kraštų palikuonys, bet prie jų jungėsi ir prancūzų kilmės jaunimas. Egzistuojantis ryšys su šalimi galbūt prisidėjo prie to, kad tiesioginių žmonių aukų, atrodo, vengė ir policija, ir riaušininkai, – net Putinas nepraleido progos pašaipiai pasisiūlyti į pagalbą pasiųsti savo jėgos struktūrų, jei prancūzai nesusitvarko.
Dabar, deja, kontekstas kitoks. Aukos didžiulės, tyčinės, netikėtos, o žemyno dėmesio centre gerą pusmetį mirguliuoja neturinčiųjų pilietybės srautai – viena vertus, išties nelabai galinčių jausti šalies pulsą ir įsijausti į jos gyvenimo būdą, antra vertus, menkai pajėgių apsiginti nuo šiurkštaus elgesio su savimi. Visiškai pagrįstas susirūpinimas, kad tarp atvykstančių gali įsimaišyti piktybinių asmenų ar kad ne visada įvertinami šalies pajėgumai užtikrinti kokybišką ir tvarią integraciją, neretai apglaistomi supaprastinimu „visi jie tokie“, kuriuo kaip tik mėgsta remtis, o ir šįsyk pasinaudojo tie patys teroristai.
Tokiam mąstymui palankiausia dirva – į ekonominę neviltį, kokį nors (neretai nuslopintą) nepasitenkinimą panirusi visuomenė. Senas geras metodas apsibrėžti „juos“ (ypač pravartu, pagal kokį išvaizdos ar kitą lengvai pasirodantį požymį, kad gebėtų atpažinti ir tie tavo sekėjai, kurie labiau linkę ne teorinį pagrindą plėtoti, bet įgyvendinti doktriną jėga) leidžia įsivesti antipodą „mes“, į gyvenimą grąžinantį prasmę ir kryptį.
Atgavus ūpą šiuo įžymias tarpukario Europos madas atliepiančiu būdu, sprogimai gali imti ir pasirodyti esantys ne tiek kurtinanti siaubo banga, kiek savotiškas fejerverkas, simbolizuojantis, kad mąstytojas išties nusipelnė pranašo statuso („Jums tik dabar paaiškėjo, kuo šitas reikalas kvepia? Naivuoliai…“), ir, be abejo, patogi proga įsiterpti su savo prezentacija, tiesa, greičiau skirta kovingoms idėjoms paskleisti, nei pačiai tragedijai reflektuoti.
Turint gerą trafaretą katastrofų netgi nereikia. Štai mūsų sąlygomis nutaikius štilio eteryje momentą galima rasti kitų prašalaičių, tinkamų pasipraktikuoti, kad ir veganų, homoseksualų ar lenkų – tai kas, kad jie nepasižymi nei sprogdinimais, nei mirtinomis avarijomis, nei našta socialinės paramos sistemai ar mokesčių vengimu, nei vietinių papročių ar istorijos neišmanymu (į šį žaidimą, deja, neretai įsivelia ir kai kurie šių grupių užtarėjai, ramstydami tą pačią dichotomiją). Imties „mes“ gryninimo potencialas didelis: susitvarkius su skubesniais prioritetais, tolesnių strateginių veiklos krypčių bus galima semtis kad ir iš anekdotų apie miestą, kurio gyventojus aptvėrus esą visi supras, už ką sėdo.
O juk valymai, atsikratymai ir geležinė tvarka – tiesiog subtilesnės, dar neįsibėgėjusios formos to, į ką daug rimčiau įsijautę teroristai. Išskyrus galbūt visiškai patologinius atvejus, įtampai, destrukcijai ir (savi)agresijai formuotis būtinas įsisenėjęs trūkumo jausmas – tarsi stovintis vanduo, reikalingas trūklių lervoms veistis. Net ir nuo pertekliaus atsirandantis išlepimas gali būti suprantamas kaip kitokios formos nepriteklius, disbalanso pasekmė.
Teroristą Paryžiuje, girtą žiaurų nusikaltėlį Lietuvoje, savižudį Japonijoje ar į mokyklą šaudyti įsiveržusį paauglį Jungtinėse Valstijose retai kada sies religija, pirmiausia jiems bendra visus proto ir širdies saugiklius išmušusi desperacija – nesvarbu, ar ji kilo dėl dienas trukusio alkio, sunaikintų namų vaizdo ar nuolatinio bejėgiškumo, atstumtumo pojūčio, o gal kito nepatenkinto poreikio. Būtent tie, kurie nei vaikystėje, nei vėliau neišmoko konstruktyvių sprendimo būdų, ir sudarytų tikrąją rizikos grupę, kurios neretai privengia kiti, tačiau labai geidžia verbuotojai, pirma meistriškai suteikiantys deficitinį – buvimo suprastam ir priimtam – jausmą, o tuomet įtikinantys veikti interpretuotos pažiūrų ir vertybių sistemos (tos pačios, kuria sekdami milijonai nugyveno visiškai taikiai) labui.
Įsiklausymo reikšmę suvokę kumščio adoratoriai sudaro vis rimtesnę grėsmę ištiestos plaštakos šalininkams. Net ir anąsyk sotėlesnėje bei ramesnėje Prancūzijoje norinčiųjų atsidėkoti „už tvirtą ranką“ pakako tam, kad dar gana nuosaikus Sarkozy neilgai trukus taptų prezidentu; o kokį kolektyvinį žvėrį, šnekant Apreiškimo Jonui terminais, tampa pajėgus atvesti pastarųjų išpuolių slibinas, net nesinori spėlioti – nelabai ir svarbu, ar jis atkeliautų iš jūros pasislėpęs avyčių bandoje, ar būtų vietinės kilmės, bet kuriuo atveju lauktų toks verksmas ir dantų griežimas, kad dvidešimt pirmasis amžius iš išgąsčio užsidengtų ausis.
Galbūt jau verta imti klausytis labiau – kol skundai dar netapo garsūs, o vis dar pašnibždom šnarantys prietarai nepavirtę grėsmingomis tezėmis. Neneigti baimių – bent jau pamėginti (net jei jų ir nesuprasime) išgirsti ir tuos, kurie jau regėjo karo zonas, ir tuos, kurie jų savo šalyje niekad nematė ir nenori matyti. O šalia užuojautos aukoms, jų artimiesiems ir visiems, kurie po šių įvykių jausis nesaugūs, – palinkėti stiprybės tiems, kurie suvokia, kad sunkiausia užduotis, atlaikant visus spaudimus ir emocijas, yra ir toliau nepaliauti ieškoti stipresnių antiagresinių panacėjų. Kad saugu taptų nuo visų jėgų, kurioms kito gyvybė ir laisvė nėra vertybės.
