Veidrodinė simetrija
Šiemet ruduo buvo ilgas, šiltas kaip vasara, lapų nė šalna nepakando, jie tiesiog ėmė ir nuo šilumos vyte suvyto, susisuko, sudžiūvo, krito besvoriai, be vėjo, lengvutėliai kaip plunksnos, nuklodami kiemus. Ką tik basnirčia glėbiais sėmiau, vis papurtydama, stengdamasi iškratyti kiek įmanoma daugiau gilių, kimšau į maišus kaip mama plunksnas kadais į pagalves. Aplink namą – daugybė ąžuolų, bet jie čia kažkokie kitokie, nei Tolstojus aprašė „Kare ir taikoje“, ten, sako, ąžuolų lapai likę ant medžių visą žiemą lig paties pavasario. Ne šiaurės ruduo čia. Tarp lapų pūp-sančio išpjaustyto oranžinio moliūgo keturkampę besišypsančią burną graužia voverės. Rytoj naktį jame įstatysime žvakę ir uždegę paliksime, kol kostiumais vilkintys vaikai eis po namus šū-kaudami ir skanduodami: …trick or treat… trick or treat… Rytoj – Helovinas.
●
Taurimos Bunkutės nuotrauka
Atvažiavau į Ameriką ne interneto laikais (arba buvo tik pati jo pradžia). Apie tokią šventę nei skaičiusi buvau, nei galėjau susižinoti paspaudusi kelis klavišus, žodžiu, nežinojau nieko. Atė-jus pirmoms Vėlinėms, kaip ir pridera katalikiškai ar dar kažkaip, bet gražiai augintai, ėmiau karštligiškai organizuoti važiavimą į kapus, žvakių degimą ir visą ne juokais lietuvišką gėlių ir šviesų paradą. Mano naujieji artimieji (turbūt kad mylėjo ir norėjo įtikti) man neprieštaravo. Galėjo gi sakyti, girdi, kokios dar žvakės, kokios dar chrizantemos, kokios kapinės, kokie mylimi mirusieji. Helovinas – tai smagumėlis, tai teatras, tai kostiumai ir spalvos, tai saldainiai, tai moliūgų žibintai tamsoje, tai persirengėlių eisena ir vieną naktį pravažiuojantis cirkas.
●
Užtruko, kol išsiaiškinau, kur tie mano naujosios giminės mirusieji. Šiaip taip atradom. Jų būta. Tada, žinoma, laukėm nakties. Įsispraudę į mažą sportinį automobiliūkštį tarp mirtino kvapo ir dydžio chrizantemų krūmo išvažiavome ieškoti mirusiųjų. Kapines atrasti buvo sunku, jos buvo tamsios, aptvertos ir užrakintos. Aišku, be gyvos dvasios. Kelis kartus nubangavome link svetimų teritorijų, ne ten, kur reikia. Pasirodo, po senolių laidotuvių mūsų jaunos šeimos galva taip kapinėse ir nesilankė (nieko blogo ši žinia apie tą žmogų nepasako, Amerikoje abi gyven-imo, laiko ir erdvės pusės retai besusilieja, čia, kaip sakoma, kiekvienam savi interesai, kiekvienam savi rūpesčiai: mirusiesiems būti mirusiaisiais, o gyviesiems – gyventi). Kai pagaliau at-sitrenkėme ligi to „Poilsio ir ramybės rojaus“ (tikrai, garbės žodis, toks pavadinimas), buvo tamsu nors į akį durk. Tamsu visur, kur bepažvelgsi, o jau tamsų tamsiausia pas mirusiuosius. Važiuojant pasaulis pradingdavo už kiekvieno posūkio, už žingsnio nematai ne tik einančių šalimais, į priekį ištiesta ranka kaip dalgiu nukirsta pradingsta tamsmiglėje. Ne juokais – ištiesi ranką, o už pirštų tave sučiumpa anapusinis pasaulis, žiūri žemyn, kojų kaip nebūta, klausai žmogaus balso, o žmogaus tai nėra, visai nėra, niekur nesimato.
●
Mes sakomės, ko ir kodėl atvykę. Kapinių sargas klauso. Dar kartą kitą pasakome… Tada vėl pradedame iš pradžių… Ačiū Dievui, kad amerikiečiai mėgsta gerus ir ilgus pasakojimus, ir net jeigu jie nespėja su pasakotoju ir jo raizgiojamos istorijos siūlu, geras pasakojimas tau gali atverti daug durų. O mūsų pasakojimas darėsi vis sudėtingesnis ir painesnis, nes tiesi linija sargo vaizduotės nepagavo, tad kuo toliau, tuo didesne abrakadabra ji tapo: jaunamartė svetimšalė, jai taip įprasta, mūsų protėviai nenurims, ims vaidentis, jei jos ranka neuždegs žvakės tik dabar, tik šią naktį, sako mūsų jaunos šeimos galva (ką jau ką, bet lipdyti tokius pasakojimus tai jis mokėjo). Sargas pagaliau buvo nukautas, sunarpliotas žodžių, sėdėjo tarsi apmuturiuota mumija, tik klausančios ir išsiplėtusios akys iš jo beliko. Įtikintas ar išgąsdintas būsimų ritualų ar jų neatlikimo pasekmių, jis pagaliau atrakino kapinių vartus ir sėdo ant savo traktoriuko. Mes jam pavy-mui. Kaip koks pianistas tarp juodų ir baltų klavišų, taip jis virtuoziškai vinguriavo tarp antkapių ir mirusiųjų, tobulai apvažiuodamas stačiakampiais, nenukirsdamas jiems galvų, neužkabin-damas šonų, vėlių per daug nedrebindamas nei jų kaulų dulkių nesukeldamas. Taip jis mus nuvairavo iki „…lot number this and that…“ ir kiek kuklindamasis pasitraukė su savo technika į šalį, laukdamas pagonių ritualo, laužų deginimo, šokimo basomis ar dar kokio bieso. Mes išsiėmėme žvakes, tada, apsičiupinėję, apsiplekšnoję visas įmanomas nematomas, bet nujaučiamas kišenes, supratome, kad nė vienas iš mūsų neturi ugnies, nes ką tik buvome prisižadėję mesti rūkyti. Mūsų Vergilijus, kadangi jau buvo įtrauktas į ceremoniją, padūsavęs vėl šoko ant trakto-riuko ir nušuoliavo atgal į biurą, girdėjome tik garsą, nei jo paties, nei ratų neliko. Likome vieni.
●
Tai buvo mano ir naujosios giminės susipažinimas, pirmasis, kaip sakoma, pokalbis akis į akį. Ir aš, ir jie buvome ant slystančios kitos pasaulio pusės, bet jie gulėjo ramūs, jau prirakinti Že-mės traukos, kadais svajoję – namo, namo, bet taip niekur ir negrįžę, va čia atgulę svetimoje žemėje po pilkais kryžiais su lietuviškomis ir vokiškomis pavardėmis bei dviem datomis. Be lietu-viškų gėlių darželių, gulėjo tylūs ir išdidūs, jau amžiams susitaikę, daugiau niekuo nesirūpindami. Vien tamsa, vien pilki susiliejantys į vieną paminklai kaip Svetimšalių legiono kareivių, petys petin tylos rikiuotėje. Be žodžio, be žinios man iš ten, o mes stovėjome šalimais netvirtoje ir net savęs neįtikinančioje jų sargyboje. Kol mūsų šaunusis palydovas Vergilijus neatvyko, norėjau pasijusti šios istorijos, šios giminės dalimi – buvusios, dar kiek esančios, bet jau nykstančios, nežinia kur ir kada prasidėjusios, bet nuėjusios didįjį savąjį kelią kažkur iš Vokietijos per Latviją į Biržų kraštą, o paskui per Dancigą, per pabėgėlių stovyklas atgal į Vokietiją, tada – į Eliso salą prie deglą į tolį ištiesusios statulos su tikros ar tariamos laisvės pažadu. Dabar rankas sau sudėję ir į tamsos karalystę atvykę jie tapo jau tikrai paskutinės šalies piliečiais. Ar jie kada nors, prisikėlę gražiausiuose savo metuose, rinksis visi šventoriuje, arkangelui Gabrieliui trimitą iškėlus, kaip Nyka rašė, laukdami Atpirkėjo? Gal tada ir sutiksiu juos, gal tada vieni kitus atpažinsime, nes dabar aš stovėjau tokia svetima, tokia vienui viena, benamė, jausdama, kaip tuose atšiauriu-ose tamsiuose mirusiųjų laukuose, išdalintuose stačiakampiais paskutiniais buvimo plotais, noriu glaustis tik prie savo šiltų mamos ir tėtės, tarytum kokia helovininė Ofelija, jaunamartė per visą veidą nutekėjusiais juodo akių tušo latakais – vaiduoklė su neuždegta žvake, laukianti pasirodančio kapinių sargo su deglu. Nei mes klaupėmės, nei mes meldėmės, nei kalbėjomės, nei tikėjome. Toje tamsoje, toje vienišystėje, toje riboje tarp čia ir ten, kai jų – visa armija, nors nejudanti, bet gausi ir galinga, palyginti su keliomis vertikaliai stovinčiomis mūsų figūromis, brolau, tąsyk kaip reikiant pajutome pralaimėjimą ir dalgio pranašumus. Jau visai nekantraudami, bijodami, kad jis mus pamiršo, vos ne trypčiodami, galvas pasukę į nematomą sargo namelį, laukėme nesulaukėme mūsų vedlio. O štai ir jis, atsidusome, štai ir jis, mūsų šaunusis palydovas su žibintu ir raktais, štai ir jis, mūsų keltininkas. Uždegėme žvakes ir dar niekada nebuvo taip šviesu, šaukėme – tebūnie šviesa, kažkodėl visi apsikabinome, o paskui greitosiomis, lyg susitarę, vos ne bėgte palikome kapines. Sargui pasiūlius dar stabtelėti jo biure ir kažką užpildyti, sutikome džiaugsmingai ir net kažkaip per greitai, jam nė sakinio dorai neužbaigus. Mes jam, ko gero, buvome paskutiniai gyvi svečiai tą naktį. Viskis iš popierinio puodelio nudegindamas gerklę nuslydo kaip koks geras posmas, sklandus kaip niekada, visi kažko tiek juokėmės, sėdėjome vienas šalia kito, susiglaudę, kalbėjomės garsiai, staiga iš niekur nieko turėdami tiek bendro, vis perrėkdami vienas kitą.
