Aš esu ragana

Kalba, pasakyta prie laužo vertėjams iš danų į viso pasaulio kalbas, Roskildės fjordas, 2015-ųjų Joninės

 

Labas vakaras, pasauli. Mano vardas Madame Nielsen ir leiskite nieko nelaukus pasakyti tai, ką su malonumu pripažįstu:

Aš esu ragana. Nesakykite, kad neįspėjau. Raganos yra pavojingos, jos gyvena be vietos, raganos yra kosmopolitės, raganos neša žinią apie pasaulinę visuomenę, kuri neišvengiamai pakeis nacionalines valstybes su visais jų pasieniais, ragana yra išdavikė, kurią reikia padegti, išvaryti iš šio mažo pasaulio į platesnį pasaulį, esantį anapus valstybinių ir kalbinių sienų. Raganos laimė, jeigu ji iškeliauja, palieka šią kūdrą ir gali iš aukštai pažvelgti į žmones, besišildančius kerinčios, žiaurios, akinančios raganos mirties spinduliuose. Ragana peržengia nustatytas ribas, o tai ypač būtina, jeigu rašai tokia ypatinga ir nykstančia kalba kaip danų, – tada neužtenka būti tiesiog gražia, susireikšminusia mergele arba dailia vyresnio amžiaus dama, tada privalai pastatyti save pačią ant kortos, išdrįsti rašyti negirdėtus dalykus ir viltis, jog užsitrauksi ganėtinai didelę nemalonę, kad būtum sudeginta ant laužo ir apie tave pasklistų garsas po visą pasaulį, kur viena ragana, tos raganos knygos ir raganiška kalba staiga gali įgyti visai kitą prasmę.

Šį vakarą kalbėsiu apie raganų padėtį. Kalbėsiu apie raganų padėtį prieš visą pasaulį už visą pasaulį. Tačiau neketinu aptarinėti nei raganų kvotavimo, nei lygių teisių tarp raganų ir kitokių būtybių, pavyzdžiui, kūdros ančių. Priešingai. Pasisakau už nelygias galimybes tiek tarp pačių raganų, tiek tarp raganų ir kitų žmogiškų būtybių. Jei mums ko ir trūksta, tai nebent Nelygių galimybių tarybos, Nelygių galimybių raganų valdybos, Nelygių galimybių ministerijos ir nelygių galimybių ministro, kuris būtų atsakingas už Nelygių galimybių įstatymą. Mat ragana negali ir paprasčiausiai nenori su niekuo dėl nieko sutikti. Kai sakau „mes, raganos“, visos kitos nedvejodamos šaukia „ne!“ Kai sakau „mes, raganos“, greičiausiai kalbu vien apie save. „Ne!“ – šaukia visos kitos raganos. „Na va!“ – konstatuoju aš. Toks dalykas kaip judėjimas už raganų teises neegzistuoja, ką jau kalbėti apie raganų frontą ar normaliai funkcionuojančią raganų bendruomenę. Žiniasklaidoje niekada neišgirsite tokių frazių kaip „raganos vieningai sutaria, kad“ turėtų būti taip ar anaip. Raganos yra radikalios demokratės ir gyvas pavyzdys to, ką politikos filosofė Chantal Mouffe vadina radikalia demokratija, kuri visai nesistengia pasiekti konsensuso ir sutarimo, o yra dinamiškas organizmas, sudarytas iš vienas kitam prieštaraujančių ir su užsidegimu bandančių vienas kitam pakenkti elementų.

Ragana yra eretikė. Ragana kalba ir rašo tai, kas nedera, ragana nenori būti mylima, ragana trokšta suvedžioti ir sukelti nerimą, jaudinti, ragana mato tai, ko niekas kitas dar negali matyti, ko niekas nedrįsta arba nenori matyti, ji mato tai, kas laukia ateityje.

Ragana yra ragana, nes ji nedaro to, ko kiti iš jos tikisi. Ragana niekada netampa bestseleriu, daugių daugiausiai sukelia skandalą.

Danijoje vis dar deginamos kultūrinės raganos, ypač mes, moterys, mėgstame apkaltinti kitas raganavimu, neapykanta moterims ir moterų klausimo išdavyste. Ragana yra skandalas, o skandalas yra nepasisekusi šventė, skandalas yra vakarėlis, į kurį pakviesti žmonės, užuot susispietę į padlaižių būrelį, kaip dažniausiai nutinka per premijų įteikimus, nusigręžia vienas nuo kito, pradeda šūkauti ir diskutuoti, visaip gestikuliuoja ir nenumaldomai augina tikrą šventinį priešiškumą.

Ragana sako nemalonius, žeidžiančius dalykus ir neišvengiamai skaudina žmones, nors niekada nesiekia jų įskaudinti, ji tiesiog meta iššūkį, tiesiogine šio žodžio prasme iš-šaukia žmones, kviečia juos išlįsti iš savęs pačių, kad jie – išėję – pagaliau pamatytų save, pamatytų, kokie jie juokingi ir, ką gi, žmogiški.

Ragana yra ančių kūdros priešingybė, jos antipodas, šilta pelkė nėra raganos stichija, jos pašaukimas – ugnis ir negailestingai vėjų gairinami kalnai. Raganą galima supainioti su velniu, bet tai yra ne kas kita kaip painiava: ragana nėra velnias, ji tiesiog drįsta pažvelgti blogiui į akis ir stoti su juo į akistatą. Ragana visai nepanaši į velnią.

Ragana nepriklauso kanonui, kanonas išspjauna ją ir jos darbus.

Čia, Mažuvoje, žmonės mielai kartoja tai, kas jau buvo pasakyta, – jie beveik niekad nekalba naujai, – nes tada galì jaustis saugiai, nes tada gali jaustis priimtas į būrį, pavyzdžiui, jeigu pakartosi Kristų, kuris, pasak Jono, sakė: „Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.“

Ragana nenori meilės. Ragana nieko nelaikina ir nenori, kad ją kas nors laikintų, ypač kitos raganos. Priešingai, ragana yra didžiausias priešas, kokį ragana tik gali rasti, ji išdavikė, eretikė, ji nekenčia raganų. Ragana nenori, kad ją šlovintų, bet tai nereiškia, kad negeidžia erdvės, erdvės sakyti ir šaukti, kas jai patinka. Ragana nėra nei mandagi, nei miela, ragana yra amžina egzilė. Bet nesuklyskit: ragana pilna tuštybės, gal ji ir nenori meilės, bet trokšta dėmesio, ir ne kartais, o čia ir dabar ir per amžius, amen. Ragana nori būti centre, šviesoje, ir tai, kad ją nušviečia arba ji sugundo bailius Mažuvos žmones nušviesti ją ne tik žiniasklaidos šviesa, bet ir visu laužu, toli gražu nenutinka prieš jos valią, tai veikiau raganos krūtinėje degančio troškimo padarinys. Juk ji puikiai žino, kad neįmanoma nekreipti dėmesio į ugnį, ugnis traukia, ugnis hipnotizuoja, „žiūrėkit į mane!“, šaukia ragana, „aš mirštu!“, šaukia ragana, vėl ir vėl, bent kartą per metus, „žiūrėkit, aš vėl mirštu!“, vėl ir vėl, vėl ir vėl, ragana dievina pasikartojimus, skandalą po skandalo, „aš mirštu! aš mirštu!“, šaukia ragana ir staiga užsiplieskia, ragana mėgsta užsiplieksti, ragana yra visiškai atitrūkusi nuo žemės, ragana yra fantazuotoja, fanatikė, ragana – ugninga siela.

Pakartosiu: ragana nenori nei šlovės, nei aikščių, gatvių, restoranų ar festivalių, pavadintų jos vardu. Ragana atiduoda vardą akį rėžiantiems ir šlykštiems, atgrasiems arba neįtikėtiniems dalykams, tokiems kaip raganos ašaros ir raganos alus, raganos kaulai ir raganos spjaudalai, o visų labiausiai tai raganos šabas, kuris toli gražu nėra poilsio diena, bet priešingai – tą dieną raganos siaučia ir kaunasi su pačiu velniu.

Raganos santykis su savo laikais sudėtingas. Viena vertus, ji nenori su juo turėti nieko bendra, ne, tik per savo lavoną, mieliau jau keliautų į pragarą, o jei ne į pragarą, tai bent jau ant Raganų kalno ar į kokią ten Vokietiją. Kita vertus, ji negali tiesiog nusigręžti nuo pasaulio ir savo amžininkų ir ramiai sau gyventi, ji negali kaip koks Wittgensteinas ar Heideggeris pasitraukti į kalnus, vaikštinėti tyliai kontempliuodama ir švelniai kalbėti su gėlėm. Ne, ragana vis sugrįžta prie tų dalykų, kurių labiausiai nekenčia. Ji negali pakęsti savo laikų, bet ir negali be jo gyventi. Raganai reikia kažko, žmogaus arba dalyko, nuo kurio ji galėtų atsiriboti, prieš kurį galėtų karštai protestuoti ir kovoti, nuo kurio galėtų pabėgti.

Raganai tiesiogine šio žodžio prasme dega šikna, ji nesuvaldo liežuvio už dantų ir nenusėdi vietoj. Raganos visur pilna, ji nuolat skundžiasi ir niekada nebūna patenkinta. Eina jinai po velnių! Bet Velnias visai jos nenori, tik pagalvokit, net Velnias nenori įsileisti jos į savo valdas, taigi: niekur nepabėgsit nuo raganos, tačiau be jos nebūtų ir gyvenimo malonumo, tos erdvės, kuriai ji nubrėžia saugias ribas, rėmus, kurių reikia ančių kūdrai, kad ši galėtų girgsėti: „Mes, mes, mes!“

Ragana yra tai, apie ką kalbėdamiesi mėgstate kraipyti galvą ir būti vienos nuomonės. Ragana yra išimtis, kuri patvirtina jūsų taisyklę.

Neseniai ančių kūdroje buvo kilęs didelis sąmyšis dėl svetimo paukščio, tokios Høeg*, kuri iš kito pasaulio galo rėkavo ausį rėžiančius dalykus, peržengusius valstybines sienas. Ši ragana, vardu Høeg, išvadino anteles pasaulio bambom, išlepintais ančiukais ir visaip kitaip baisiai. Skandalas! Ančių kūdra laikėsi drauge prieš išdavikę raganą ir vieningai sutarė, kaip dar nebuvo sutarusi nuo pat Karo laikų. Be jokios abejonės, ta Høeg yra ragana, bet tai dar nereiškia, kad aš ar kokia kita ragana sutinka su Mette Høeg. Priešingai, mes, raganos, iš visos širdies nepritariame Høeg, lygiai taip pat kaip iš visos širdies nepritariame viena kitai ir sau pačioms. Tokios jau tos raganos ir, laimei, Mažuvoje dar galima vieną kitą rasti, kad ir saujelę, kuri rytoj degdama pykčiu suteiks malonę pasiųsti ją po velnių į Raganų kalną.

Kodėl aš taip kalbu ir rėkauju būtent jums? Todėl, kad noriu, žinoma, jus suvedžioti, juk be jūsų raganos būtų žuvusios, jūs mano vienintelis išsigelbėjimas iš šitos pelkės. Būtent jūs drauge su ugnimi ir viduje kunkuliuojančiu pykčiu paleisite mane ir mano kalbą, mano knygas ir likimo romanus iš ančių kūdros į platųjį pasaulį, į Prancūziją, Bulgariją, Estiją, Angliją, Vokietiją, Graikiją, Olandiją, Airiją, Italiją, Japoniją, Lietuvą, Lenkiją, Rumuniją, Rusiją, Škotiją, Ispaniją, Švediją, JAV ir Vengriją, ir taip toliau, toliau! Be jūsų mano raganos klyksmas plačiajame pasaulyje tebūtų kažkoks veblenimas, nonsensas, riksmas ir rėksmas keista, nykstančia kalba. Bet būkite atsargūs, tai, ko iš jūsų nori ragana, yra pavojinga. Skirtingai nei visi kiti, jūs negalite pasitenkinti vien jos klausydamiesi, žiūrėdami į ją, šiurpdami nuo jos ar kentėdami drauge; kaip ir negalite mandagiai paremti raganos valstybinėmis priemonėmis ar paprasčiausiai būti jos riksmo ir rėksmo skleidėjais arba leidėjais. Jūs privalote sudaryti su ragana ypatingą paktą. Privalote patys tapti raganomis, bandyti mąstyti kaip tikra ragana, kad padarytumėte tai, ko ji iš jūsų trokšta, kažką beprotiška, kad tą magišką vertimo akimirką patys prabiltumėte raganos balsu, tik svetima kalba, kuri yra vienintelė raganos viltis, mat rytoj dauguma sudegins ją ant laužo.

Aišku, jūs galite pasirinkti sudaryti ir ne tokią pavojingą sutartį – su kriminalinių romanų kepėjais, su visokiais komediantais, pasaulio bambom ir gyvenimo džiaugsmo mokytojais. Bet jeigu iš tikrųjų norite pakeisti pasaulį, kurio raktus laikote savo rankose, turite išdrįsti sudaryti paktą su ta saujele tikrų raganų, kurių randasi net ir tokioje mažoje, nykioje, ribotoje ir klampioje šalyje kaip Danija, tikrų raganų, kurios žino, kaip iškraipyti, sudarkyti ir kaip padegti pasaulio laimingųjų kalbą, jūs privalote rasti drąsos patys tapti negirdėtais, beprotiškais suvedžiotojais.

Pasakiau, ką norėjau, šiam kartui pakaks, brangūs priešai. Aš esu raganų avangardas: jei kiekvienas dabar užpilsit ant manęs po taurę benzino arba akvavito ir užgesinsit savo cigarus ir cigaretes į puošnius mano apdarus, prižadu ir prisiekiu, išskrisiu pirma jūsų po velnių į Raganų kalną.

Tariu jums ačiū & sudie!

 

Madame Nielsen yra dailioji gulbė, rašytoja, kuria menininkas Nielsenas (kitados Clausas Beck-Nielsenas) visada žinojo vieną gražią dieną tapsiantis.

 

Vertė Ieva Toleikytė

___

* Mette Høeg – literatūros kritikė, gyvenanti Kalifornijoje. Gegužės 8 d. vieno iš didžiausių Danijos laikraščių „Weekendavisen“ pirmajame puslapyje pasirodė negailestingas jos straipsnis apie moterų balsų dominavimą šiuolaikinėje danų literatūroje. Høeg nuomone, pagrindiniai šios moteriškos literatūros bruožai yra nuobodumas, konformizmas, baisus susireikšminimas ir turinio stygius, kurį bandoma pridengti įmantria forma ir politiškai korektiškais šūkiais. Straipsnis buvo tikra bomba ir sukėlė laviną komentarų, diskusijų. Kūdra užvirė! (Vert. past.)