Plepėjimo prievarta mūsų sapnuose

Kadras iš filmo

Išėję iš naujausio Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ premjeros su draugu sugalvojome naują žaidimą. Pavadinome jį „Bartu“. Kaip žaidžiamas „Bartas“? Reikia dviejų žmonių. Žaidėjai turi pasiskirstyti, kas bus Bartas, o kas ne Bartas. Žaidėjas ne Bartas užduoda žaidėjui Bartui įvairiausius klausimus: „kaip tu laikaisi?“, „ką tu manai apie tą ir tą?“, „kas dabar bus?“ ir pan. Į visus šiuos klausimus žaidėjas Bartas skirtingomis variacijomis atsako visada maždaug taip pat: „kaip visada“, „na, supranti“, „na, žinai“, „būna“. Klausinėjimas ir atsakinėjimas tęsiamas tol, kol žaidėjas ne Bartas ima atrodyti šiek tiek sutrikęs ar suirzęs. Tada žaidėjas Bartas apkabina žaidėją ne Bartą. Apsikabinus stovima gana ilgai. Apkabinusysis uždeda apkabintajam ant galvos ranką taip, tarsi jei ne Bartas norėtų išsivaduoti iš glėbio, jam turėtų kilti tam tikrų kliūčių. Laimėtojų šiame žaidime nėra. Rekomenduotina apsikeisti vietomis – išmėginti abu vaidmenis.

Ankstesnieji Barto filmai pasižymėjo tyla, o naujausiame bandoma pradėti kalbėti. Šis bandymas primena pirmuosius kinematografinio kūdikio tariamus žodžius. Dialogai arba virsta monologais, kuriuose paties Barto vaidinamas vyras atlieka globėjiško tėvo vaidmenį (tiek kalbėdamas su savo dukra (akt. Ina Marija Bartaitė), tiek su mylimąja (akt. Lora Kmieliauskaitė), arba iš viso neįvyksta. Pats dialogo faktas šiame filme parodomas kaip beprasmis – kam reikia kalbėtis, jei viskas ir taip aišku, o tai, kas neaišku, ir negali būti išaiškinta? Pokalbyje su Antoine’u Dulaure’u ir Claire Parnet, išspausdintame „L’Autre Journal“ 1985 metais, Deleuze’as yra pasakęs „Kartais elgiamasi taip, tarsi žmonės negalėtų išsikalbėti. Bet iš tikrųjų jie be perstojo kalba. Prakeiktos tos poros, kur moteris, jei tik būna išsiblaškiusi ar pavargusi, bematant sulaukia vyro klausimo: „Kas tau yra? Pasipasakok…“, ir moteris tą patį sako savo vyrui ir t. t. Radijas, televizija privertė porą išsilieti, jos pilna visur, ir mes skęstame beprasmiuose žodžiuose, beprotiškoje gausybėje žodžių ir vaizdų. Kvailumas niekad nebūna nei nebylus, nei aklas. Tad problema – ne kaip paskatinti žmones išsikalbėti, o kaip jiems suteikti vienatvės ir tylos priebėgų, kuriose jie pagaliau surastų, ką pasakyti. Represinės jėgos netrukdo žmonėms išsikalbėti, priešingai – jos verčia juos išsikalbėti. Palaima neturėti ką pasakyti, nes tai būtina sąlyga susiformuoti kam nors retam ar išretėjusiam, ką bent kiek būtų verta išsakyti.“ Deleuze’as fiksuoja situaciją, kai XX a. draudimą kalbėti keičia draudimas nekalbėti. Plepėjimas pamažu tampa norma, kurią pažeidus sunku būti visuomenėje.

Su beprasmių ir kvailų žodžių bei vaizdų įsigalėjimu Deleuze’as sieja televizijos ir radijo įsigalėjimą. Viena bičiulė pažiūrėjusi „Ramybę mūsų sapnuose“ žavėjosi Inos Marijos Bartaitės kuriamu personažu, pasak jos, ši „tokia tyra, it niekada nebūtų žiūrėjusi televizoriaus“. Manau, kad tai labai taiklus apibūdinimas ne tik dukros personažui, bet ir kitiems šeimos nariams. Jie visi tokie tyri, it niekada nebūtų žiūrėję televizoriaus ar girdėję radijo. Tačiau, nepaisant to, juos visus jungia ir tuo pat metu skiria prievarta plepėti, su kuria visi trys tvarkosi skirtingai. Jų situaciją prievartos plepėti akivaizdoje savitai reprezentuoja judėjimo trajektorijos ir erdvės. Visi trys iš miesto keliauja drauge praleisti laiko kaimo sodyboje. Tačiau būti kartu negebant kalbėti yra per daug sunku, tad jie, užuot buvę vienoje vietoje ir nebendravę, pasuka skirtingais keliais. Vyras vaikšto po kiemą (dar labiau užsisklendžia savyje), net ir kalbėdamasis su dukra, mylimąja ar atvykusia viešnia jis tegali „vaikščioti po savo kiemą“, savo izoliuotą ir keliais gynybiniais grioviais įtvirtintą vidinę tvirtovę, ir monologais pasakoti, kaip joje viskas atrodo. Vienintelis bandymas išeiti iš jam priklausančios erdvės – ateiti prie apleisto namo, kuriame kalbasi jo dukra su kiek vyresniu kaime gyvenančiu berniuku. Simboliška, kad kol jis vaikšto aplink namą, vaikai pasprunka pro langą ir susitikimas taip ir neįvyksta. Dukra, kaip minėta, nuolat pasprunka ir leidžia laiką su skurdžiai gyvenančiu berniuku. Net atsiveda jį į savo šeimos sodybą, pavalgydina. Mylimoji prisipažįsta pati nesuprantanti, kodėl atėjo į asocialių kaimynų namus, kuriuose prie degtinės butelio su vietine moterimi bando diskutuoti apie muziką (ji pati esanti smuikininkė) ir gyvenimą, tačiau jos bandymai kalbėti sulaukia brutalaus kaimietės rėkimo: „Man neįdomu!“ Tai viena įsimintiniausių filmo vietų. Apgirtusi, mandagumo ir kitų socialinių kodų nesaistoma kaimietė bandančiai atverti savo širdį ir papasakoti giliausius jausmus bei mintis tarsi nuo podiumo nulipusiai gražiai, kultūringai ir dvasingai nelaimingai mergelei tiesiai rėžia: „Man neįdomu!“ Paskui mes matome, kaip jauna moteris apgirtusi dviračiu važiuoja namo.

Dviejų visiškai skirtingų pasaulių – kaimiečių ir miestiečių – akistata kuria sapnišką atmosferą. Šios dvi tikrovės tokios skirtingos, kad bet koks kontaktas atrodo keistas ir netikras. Tačiau pagrindiniai veikėjai negeba ramiai būti drauge plepėjimo prievartos akivaizdoje ir šis negalėjimas juos toliau stumia ieškoti kontakto su kitos tikrovės žmonėmis. Moteris viename kadre mylimojo dukrai skundžiasi, kad negali kalbėti su jos tėvu, ir teigia, kad jai turbūt tai sekasi kur kas lengviau. Mergaitė atsako, kad visada kalba tik jis, o ji klausosi. Tačiau, be šio pokalbio apie negebėjimą bendrauti su tėčiu ir mylimuoju bei akimirkos, kai mergaitė paduoda vynuogių kekę moteriai, tarp jų abiejų iš viso nėra jokio kontakto. Sunkumą negebėjimo bendrauti akivaizdoje abi veikėjos stengiasi įveikti ieškodamos išorinio kontakto, tačiau ir čia viskas klostosi ne taip lengvai, kaip joms norėtųsi. Moteris išgirsta nepermaldaujamąjį „Man neįdomu!“, o berniuką besistengianti prakalbinti mergaitė gauna iš vieno ar dviejų žodžių sudėtus atsakymus.

Nepasiekusios norimo kontakto, jos abi savaip liūdnos ir nusivylusios grįžta pas sodybos teritorijoje ir savo burbule (filme nuskamba monologas, kuriame kalbama apie tai, kaip visi esame uždaryti savo burbuluose) „įkalintą“ vyriškį. Tam, kad būtų apkabintos ir nuramintos. Dukra verkia, girta mylimoji pasakoja mačiusi drugelį, kuris norėjo žiemoti. Jau anksčiau kaimynų namuose paminėtas drugelis tampa dar vienu raktu. Kaip drugelis skrieja į šviesą, taip abi savaip besiblaškančios veikėjos visomis išgalėmis siekia nepasiekiamo, bet taip masinančio kontakto, susikalbėjimo, kalbos atveriamo bendrumo, tačiau kalba tampa ne jungiančiu, o skiriančiu dalyku. Moteris užsimena, kad vaikystėje labai gailėjo drugelių, nes manė, kad jie gyvena tik vieną dieną, o tada miršta. Užėjusi pas kaimynus ji pamato norintį žiemoti drugelį. Drugelis nemiršta ir nesudega šviesoje. Veikėja nepasiekia norimo kontakto, susikalbėjimo, bendrumo erdvės, kurioje išsivaduotų iš savo vidinio pasaulio, jį pratęsdama kito žmogaus pasauliu, burbulai nesusiliečia. Moteris pati nesudega komunikacijos ugnyje, dialogo ugnyje, ji kaip tas drugelis ruošiasi „žiemoti“, sustingti, sustabdyti savo gyvybinius (socialinius) procesus iki minimumo, kad išlauktų. Bet ar iš viso įmanoma „sudegti komunikacijos ugnyje“? Dialogas yra įmanomas tik tada, kai du žmonės išlieka atskiri, susiliejimas čia ne tik yra neįmanomas, bet ir nereikalingas, nes jis panaikintų dialogo galimybę. Tačiau stokojimas bendrumo, kuris gali steigtis pokalbyje, skatina desperatiškai ieškoti kontakto ir nusivilti jo nepatyrus.

Bendrumo stoką ir prievolę pradėti pokalbį bei jame dalyvauti jaučiantys pagrindiniai veikėjai tarsi įrėminami gražių gamtos vaizdų – miškų, ežero etc. – pertekliuje. Šie vaizdai, kaip gamtos ir aplinkos aprašymai romantikų romanuose, išreiškia veikėjų vidinius išgyvenimus ir būsenas. Negana to – galime manyti, kad vidinius nesusikalbančių ir plepėjimo prievolės slegiamų veikėjų jausmų ir minčių procesus, jų pasaulius išreiškia ne tik į tuštumą ir fragmentiškumą įtraukiantys gamtos, kaimo vaizdai, bet ir žiauri kaimiečių tikrovė. Distancija tarp šių dviejų pasaulių tokia didelė, kad atrodo, jog abu veiksmai vyksta visiškai skirtingose plotmėse. Degradavimu atsiduodanti šeimos drama (besiriejanti asocialių kaimiečių pora), regis, vyksta miestiečių galvose. Jose virte verda represuoti, neišreiškiami, žiaurūs ir slegiantys procesai. Vėlesnė aplink verdančios dramos kulminacija, – kai berniukas, su kuriuo susibičiuliavusi mergaitė, pavogtu šautuvu nušauna jo motiną spardantį vyrą, – atrodo, išreiškia kontakto neįmanomybe nusivylusių pagrindinių veikėjų vidinį pokytį.

Berniukas filmo pradžioje pavagia iš medžiotojų šautuvą su optiniu taikikliu. Pro jį nužiūrinėja žmones. Žvilgsnis susisaisto su potencialiu smurto aktu. Asimetriškas matymas čia pateikiamas kaip potencialiai smurtinis aktas. Visus pro šautuvo taikiklį nužiūrinėjantis vaikinas išlieka nematomas. Panorėjęs jis gali bet kada paspausti šautuvo gaiduką ir nušauti tą, į kurį žiūri. Kad įgytų šią slaptą privilegiją, kad atsidurtų galios pozicijoje, neturtingas kaimiečių berniukas turi nusikalsti – pavogti šautuvą iš medžiotojų. Mažakalbį vaikinuką galima sieti su Barto vaidinamu vyriškiu, kuris važiuodamas į kaimo sodybą dukros paklausia, ar paimti kamerą. Kaimo sodyboje nematome vyriškio, rankose laikančio kamerą ir filmuojančio. Tačiau regime berniuką, pro medžioklinio šautuvo taikiklį nužiūrinėjantį aplinkinį pasaulį. Susan Sontag apie fotografijos smurtinę prigimtį rašė: „Fotografuoti žmones – tai juos išniekinti, išvysti juos tokius, kokių jie patys savęs nemato, sužinoti apie juos tai, ko jie niekad negalės žinoti; fotografavimas paverčia žmones daiktais, kuriuos galima simboliškai užvaldyti.“ Filmuoti ar fotografuoti žmones – tai žiūrėti į juos pro optinį taikiklį. Sunku nepastebėti ryšio tarp šio nekalbaus pro šautuvo taikiklį į žmones žvelgiančio berniuko ir vyro su kamera. Negebėjimo komunikuoti ir išeiti iš savo burbulo, negebėjimo įveikti nuo kitų skiriančią, savitai privilegijuotą distanciją kulminaciją savitai išreiškia su šautuvu bėgančio berniuko partrenkimas. Galbūt taip išreiškiamas pokyčių pažadas, o gal tai į niekur neveda? Gal bendrumas pokalbyje steigiasi tik tada, kai leidiesi būti partrenkiamas? O gal nė nesvarbu, ar leisiesi partrenkiamas, ar ne, tai tiesiog nutinka ir siekti bendrumo beprasmiška?

„Ramybė mūsų sapnuose“ demaskuoja žmones skiriančias prarajas, bet palieka keistą viltį, grįstą žinojimu, kad mus visus būtent šis atskirtumas ir jungia. Visus savaip slegianti plepėjimo būtinybė, apie kurią rašė Deleuze’as, nepadeda siekti bendrumo, o dar labiau jį nutolina. Žmonės, pripratę prie beprasmių kalbų, nebegirdi nei vieni kitų, nei patys savęs. Šis kurtumas tik dar labiau didina bendrumo alkį.