ANDRIUS JAKUČIŪNAS

Kaip iš tikrųjų reikia vadinti knygą

Viešajai erdvei springstant naujuoju ties Nacionaline filharmonija pastatysimu Basanavičiumi, sunku likti nuošalyj. Kiek dar iškils nereikalingų skulptūrų? Kaip užtvenkti šią kvailo įkarščio ir naivaus patriotizmo upę, srovenančią tiesiai po mūsų sveiko proto pamatais?

Anot vieno mano bičiulio, problemą galima greit ir nesunkiai išspręsti – pritaikius utopinį, bet visiškai skaidrų ir absoliučiai visiems priimtiną scenarijų. Tam reikėtų būsimo Basanavičiaus ar kokioj kitoj reikšmingoj vietoj (tarkim, Lukiškių aikštėj) pradėti kasti duobę – kasti ir kasti, tos duobės dydžiu, o ir darbo intensyvumu nepaliaujamai sotinant užmojo didybės ištroškusias miestelėnų akis, vien statybininkų ir ekskavatorių skaičiumi nepatikliuosius įtikinant, kad nebereikia ir niekada daugiau nebereikės atminimo ženklų, nes joks ženklas ar simbolis neišreikš propagandinės ir alegorinės žinutės apie tautos dvasią ir didybę taikliau nei viso miesto, o gal ir visos šalies susitelkimas ties vienu į Gylį ir Plotį orientuotu projektu pačioje sostinės širdyje (juoba šis, skirtingai nei atominės elektrinės projektas, tikriausiai netgi neturėtų savo Žygaičių); be to, nebūtų gražesnio, nebūtų įtaigesnio tėvynės meilės pavyzdžio ateities kartoms kaip į savo paties iškastą duobę galiausiai suvirtęs visas miestas.

Įgyvendinus šį projektą skulptūrų, žinoma, niekas nebestatytų, ir mums daugiau nebegrėstų Makedonijos sostinės Skopjės, kurios centrą valdžia užvertė šimtais skulptūrų ir jų kompozicijų, labai iškalbinga lemtis.

Tai teikia vilties, kad savo sprendinius turi ir kitos įsisenėjusios mūsų politikos ir kultūros problemos. Galbūt panašiai nesunkiai, generavę vieną skaidrią ir aiškią idėją, galėtume susidoroti ir su globalia sistemine šiuolaikinės raštijos yda (kylančia betgi ne iš nevisavertiškumo, veikiau iš naivumo ir nesupratimo) – vadinamąja skaitymo kultūrėle, vietoj geros literatūros mums peršančia knygų ir jų lentynų dizaino sprendinius, susiejusia skaitymo sąvoką su katukais, riestais užpakalyčiais, kava, arbata, jaukiu guoliuku tarp lentynų ir t. t.?

(Nors atsiras nemažai tokių, kurie problemą neigs, neįmanoma nepastebėti, jog šiandieną esame kaip niekad arti to, kad sujungtume tarptautinę Vilniaus knygų mugę su kačių paroda, – katukai patinka žmonėms, jie gražiai atrodo lentynose, jų murkimas mielesnis ir subtilesnis už literatų, išskyrus labai garsių, veblenimą, be to, šiandien vargiai kas užginčys, rodos, akivaizdų faktą, kad katė savaime geriau už knygą.)

Kas gi taptų tąja „duobe“, kurioje galėtų būti palaidotos nereikalingos literatūros gyvenimo prasmės, ir skaitymas, kaip daugybę amžių ligi šiol, vėl būtų tik skaitymas, o ne bendražmogiškas, tačiau nepernelyg gerbtinas noras visur regėti saldėsius ar sueitį (arba ­– geriausiu atveju – po rašytojo kauke pasislėpusį siaurakaktį blogerį)?

Protinga mintis būtų pamėginti suprasti, kodėl negalime tikėtis iš literatūros daugiau, nei ji gali mums duoti, – t. y. elgtis priešingai nei daugelis šiandienos skaitytojų, kurių santykis su knyga išlieka pragmatiškas, nulemtas tikėjimo, kad knyga išauklės jį ar jo atžalą arba padės gražiai praleisti laisvalaikį. Na taip, mes vis dar nekaltiname perskaitytų ir neperskaitytų knygų (ar ir leidėjų), kad mūsų gyvenimas nėra ir tikriausiai netaps toks gražus, kokį simbolizuoja žmogus su knyga rankoje, tačiau nesuvokus, kad knyga yra ne koks nors jaukumas, ne arbata, ne mylimasis su džipu, bet plynas, painokas, o kartais ir nuobodus tekstas, tie laikai netruks ateiti.

Taigi klausimą, kaip įveikti šurmulingą ir pamaivišką skaitymo kultūrėlę, turime susiaurinti iki klausimo, kaip sudominti žmones tekstu, kuris neduos jiems nieko apčiuopiama – išskyrus tik klaidinančią vaizdinių įvairovę, į kurią, kaip į kokį nepažįstamą mišką, netgi baugu paleisti savo atžalas.

Tačiau ar ne per sunkus šis savęs prievartavimo, sunkaus realybės suvokimo kelias mums, patikėjusiems, kad knyga privalo savaime teikti gėrį ir naudą?

Anksčiau pusiau juokais esu sakęs, kad skaityti skirta literatūra natūraliai atsiskirs nuo spalvingos, skaitymo kultūrėlę simbolizuojančios popierinės knygos kultūros ir bus vartojama išimtinai „nuobodžiu“ skaitmeniniu pavidalu, – ji būsianti kukli ir hermetiška, tačiau pajėgsianti vykdyti savo misiją – plėsti akiratį ir teikti malonumą.

Šiandieną, paaiškėjus, kad skurdesnė, mažiau skaitymo klišėmis apaugusi elektroninė knyga neskuba, o iš tikrųjų gal nė nesiruošia nukonkuruoti dabitiškos lentyninės knygos, esu linkęs manyti, – tiesa, dar labiau juokais, – kad norint gauti kokių nors realių rezultatų, neišvengiama atlikti intervenciją į pačią knygos, drauge ir į skaitymo kultūros esmę, subtiliai suteikiant naują ašį visai atgyvenusiai ir nebeveiksmingai sistemai.

Nebepopuliarinkime leisgyvės elektroninės knygos! Galima ir įmanoma sugrąžinti turinį bei orumą gero gyvenimo simbolikoje ir klaidinančiose reikšmėse pasiklydusiai popierinei knygai, ir tam tereikia žodį „knyga“, per žmonijos egzistavimo tūkstantmečius susiteršusį viltimi ir nerimu, kurį kėlė poreikis perduoti kultūrą ateities kartoms, paskendusį dūsavimuose, nusaldintą ir nuskaistintą, pakeisti kokiu nors kitu žodžiu ar žodžių junginiu, kuris neigtų persirpusį popierinių knygų dvasingumą ir trukdytų jas garbinti, tačiau atrodytų šiuolaikiškas ir suteiktų į knygas nė nežiūrinčiai jaunajai kartai (kuri jaučia, jog pažanga yra ten, kur pypčioja švytintys tapšnokliai, o ten, kur jų nematyti, tūno vien retrogradai ir šimtasiūlininkai) impulsą nors kartą apsilankyti bibliotekoje.

Be abejo, tam labiausiai tiktų kokia nors sausa inžinerinė terminija, tarsi knyga būtų pažangus prietaisas. Pavadinkime ją, pavyzdžiui, tabuliariniu informatoriumi, papyrokolu (sen. gr. papyrοs – papirusas, kollao – klijuoti), analoginiu skaitymo įrenginiu ar išvis kokiu nors gudriu ir itin sudėtingu technokratiniu terminu, kurį būtų sunku ištarti. Biblioteka tokiu atveju vadintųsi chartaline (lot. charta – popierius) duomenų baze, legendariumu, o gal netgi (nors tai įprastai reiškia ką kita) startupu. Beje, „knygomis“, kad sušvelnintume ir suminkštintume jų įvaizdžio rūstį, galėtume pervadinti įprastus elektronikos prietaisus – tokius kaip mobilusis telefonas ar nešiojamasis kompiuteris.

Atlikus šį nedidelį esmės pakeitimą (kuris, negana to, nieko nekainuotų), iš esmės pakistų vadinamųjų „skaitytojų“ santykis su tuo, kas anksčiau buvo vadinama knyga, nors iš išorės jis atrodytų toks pats mielas ir jaukus. Ties šaltu tarptautiniu žodžiu, primenančiu negyvą ir bedvasę techniką, pavadintu daiktu niekas nebenorėtų pozuoti, knygų lentynos, dabar esančios namų grožio ir jaukumo liudytojos, taptų paprastomis prietaisų dėtuvėmis, išsilakstytų anksčiau prie knygučių jaukiai murkę katyčiai.

Išsisklaidžius dvasingumo ir pirmykštės simbolikos miglai paaiškėtų, kad tarp elektroninės knygos ir papyrokolo (kitaip – analoginio skaitymo įrenginio) nėra jokio skirtumo ir kad vienintelis veiksmas, kurį reikia (ir įmanoma) atlikti su knyga, kad ir kaip ji vadintųsi, yra skaitymas.

Iš pradžių pokyčiai sukrėstų skaitytojų bendruomenę ir ją smarkiai sumažintų, nes nuo jos išsyk atsimestų daug žmonių, tik vadinusių save skaitytojais, bet iš tikrųjų atnašavusių šurmulingai ir kvailai skaitymo kultūrėlei. Tačiau galiausiai skaitytojų bendruomenė netgi padidėtų, nes kny… atsiprašau, analoginius skaitymo prietaisus į rankas paimtų gausybė žmonių, anksčiau negalėjusių ir nenorėjusių domėtis literatūra dėl neįmanomumo išreikšti ir suvokti, kas tai yra.

Be abejo, šios korekcijos vis dėlto tikriausiai nepavyktų įvesti taikiai. Prie romantinės ir dvasingos knygos sampratos prisirišusi liaudis bruzdėtų – bet tik tol, kol įsitikintų, kiek daug įdomybių ir subtiliausių paslapčių buvo paslėpta po klaidinančiu ir esmės neatskleidžiančiu terminu „knyga“.

Skaitymo kultūra su trenksmu sugrįžtų į viešąją ir privačią erdvę, o skaitymo kultūrėlę, galbūt tapusią viena iš New Age atmainų, kaip ir pridera, nuo šiol praktikuotų vien niekdariai ir degeneratai.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.