Eilėraščiai
Festina lente
Brassaï. Matisse’as su piešiniu, kurį paišė užmerktomis akimis. 1939
Senės ir literatūra
Literatūroje senės kartais dėvi purvinus kykus, it naščius sunkiausius tįsia visą siužetą, murmė- damos šluoja velniūkščių prispjaudytas siemkes, plauna išpiltas grėsmes, suado – it kojines – skyles naratyvuos. Ir svarbios – ne taip – kartais gauna iš kirvio, kartais mušas skrepliais, kai kada – pranašystėm, kartais trypia marčių kuparėlius, kartais yra marginalės, kartais į jas byra maldos, o kartais – apžiedėjusios žiauberės, kartais jos audžia trinyčius abrūsus, kai kada čepsi vaikiščius ar kitaip išdykauja. Literatūroje senės tikrai reikalingos – štai todėl nesispardo, ištrauktos iš įkapių, klusniai ropoja nesuskilusion geldon, kantriai laukia savo eilės, paniūniuoja, kol kerėpla rašytojas vėlei linguoja eiles.
Laimė nutekėjimo, arba Omnia mea mecum porto
Mano kuparas, išrengtas uosio kraujagyslėm, išsūpuotas dulkių ir druskų atlasų, išsriūbau- tas baubo, kur tūno ant aukšto, susmilkytas kraujažolėm psalmių kantorių, kruta gimties abrūsėliai, drungmes išdūsuoja aštuonnytės paklodės, laigo žuvys po žūklės nužirkliuotais pelekais, vainikėlis paraudęs – nesulaukęs nakties. Mano kupare – giesmės iš gailių ir grėsmės gelmių, nušukuoti plaukai, kamanos, kamparo kvapas, juodos rankos baltam kubile, paryčių neurastenija – kryžius, moteris, dievas. Mano kupare – nuodėmės, nutylėjimai, narvas, šiurpės, švirkštai, šlepsėjimas, šiukšlės, pažadų paskendimai ir placebas palatų, dugno dugnas ir dugnas dugne. Tai, mielasis, kaip – tinka – imsi mane?
Daktaro Onano nuobodulys, arba Nuolatinio streso pasekmės
Šiandien – vieni įkyrėliai – distonikai – bjaurybės – ir nė vienos išsėtinės sklerozės – anei Parkinsono, anei epilepsijos, jau nekalbu apie insultą – visai paklaiko pasaulis. Ir kaip paskui nesmaugsi žąsies nuosavose kelnėse?.. Nepyk, mama, mokei, žinau – negražu, kaustėt su tėvu prie lovos, pančiojot tram- domaisiais – vis tiek girdėdavau jus, ištiktus la petite mort, lingavo lubos, o aš tada sutramdytas nesuram- domas smaugdavau žąsį kiekvieną sapną. Neverk, mama, aš tikrai labai stengiausi, bet kai pasaulis toks nedėkingas, kad negali numest nė vieno labiau ken- čiančio už mane, aš smaugsiu žąsis jau laisvomis ran- komis nuosavose kelnėse, nesutramdytas nesuramdomas. Ir ne kitaip.
Augimo skausmai
Vis dar neišaugu augimo skausmų – naktimis plėšia lūpas būtasopė, nemiegu, tempia kojas it pleištą, kaulai pleišėja, irsta buvimai. Ir linguoju, save apkabinus, pasiguldžius ant lingių sūpuoju: Šašaša – dar truputį, mažoji, tai praeis, kaip Saliamono žiedas, kaip praeina baubai iš vaikystės, išgaruos kaip Češyras ir monai, tai užges, kaip užgęsta žaltvykslės, tai nuslops, kaip gaisrai kad nuslopo mūsų kūne po pirmos apgulties. Pasidėjus stiklinę maldos, švabal- džiuoju, kas buvo žinota – augti – skauda ir skauda – kai augi. Ir šnabždu, ir rėkiu, ir baruos: mano augime, susimylėk gi pagaliau – gal jau pakankamai užaugau?
Pirminis judintojas
Garsas yra pirminis judintojas. Garsas yra mūsų būtanamis. Pirmas buvo ne žodis. Pirma buvo išdainuota teurgija Visatos riksmas pulsavimas Veneros kauburėly kosminis dvi- balsis prieš alegoriją – tik dialogas prieš uolą – muzika, Platono užrašyta dvyliktainėm, viskas, visi prasidėjimai, pabaigos, seniausiai buvo sudainuoti: Rakelės rauda Izabelės kvatoja Judo stuburas trakšteli tuo pat ritmu – om om om – tik taip Vienio emanacijos apvaisino mergelę teesie man pagal tavo garsą, nesuramdytų įsčių muzika! Tik paskui, tik vėliau buvo žodis, kitas – dvylika, kitas – Uola, ant kurios neumomis užrašyta indukcinė inkvizicija, garso mirtis ir prisikėlimas.
Antitaupymo didaktika
Po valiukų po tykiai atidaryt duris, varvint kraną ir karmą, tualetinį popierių taupiai naudot, taupiai svajoti, žaislus ir saldainius užbarikaduot sekcijose, gėrėtis iš tolo, šiukštu ne-iš-si-skės-ti, dėvėti nudrengtus skudurus. O dabar po valiukų po tykiai uždarau duris, iš krano laša surūdijęs vanduo, sutrūnijusios svajos, skudurai užkapoti kandžių, tarakonai – saldainiuose, tarakonai – žaisluose, laisvo popieriaus – daug, tik – tušti viduriai, tuščios skrynios, užakusi vulva ir sielaskylė karmoj.
Odė men-o–pauzėms
Men–o–pauzės yra visiems labai reikalingos: naudingos kiaušidėms, nuvargusioms nuo įvairiausių implantų, visokiausio pobūdžio menui ir meniNinkams, kad paliktų ra- mybėje meną, stikliuką ir kilpą, išvėdintume Suokal- bius, iš bado išpampę vai- kučių pilvai susitrauktų, be pauzių nebūtų muzikos, allegro nepasiektų finalo, sudėtingam spektakliui sudrėkt nesuspėtume. Men-o–pauzių geidžia visi žmonės, žmonos ir šiaip vyrai, be pauzių nemokėtume lėtai skubėti, nerastume laiko numirti.
