Neišgydyta atmintis

Gal dėl to, kad ruduo, kad artėja Vėlinės, gėlių vazonai ant keturių Žaliojo tilto kampų primena kapinių alėją. Kur prapuolė stalininės figūros, dabar jau aišku: ne į pensiją, ne į Sibirą, o į kažkurį nabašninkų sąrašą. Ar gaila, ar ilgu jų ten? Gal po žvakelę ant kiekvieno vazono, kai visiškai užguls lapkričio sutemos? Aišku, ne kokia Grainio liepa tos statulos, kad be jų ūmai kristum negyvas. Nekrito juk niekas iki šiol. Neišsirovė, neišsiskynė. Ir jeigu Vilniaus katedros nerastum po ilgos nakties, niekas nekristų. Manytume, jog taip reikia, toks projektas. Kad būtų švaresnis miestas ir daugiau vietos šventiniams renginiams.

Bet televizija mane įtikino: Žaliojo tilto balvonų gailisi tie, kurie sendami ir pasenę norėtų prisišaukti dingusią jaunystę. Nuo profesorių iki Kalvarijų (Dzeržinskio) turgavietės senbuvių. Iškart pajutau, kokia stipri, giliamintiška įžvalga. Tarytum iš „Kristaus sekimo“ ar Ignaco Lojolos dvasinių pratybų. Ar ne todėl taip pamažu gyja sovietmečiu sužalotos sielos, kad ausyse saldžiai ir nostalgiškai tebedunda pionieriški būgnai? Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk! – traukia vietiniai piligrimai pakeliui į Grūto parką. Su tokiais jausmais lengvai nepakovosi. Atmintis užsukta, dirba kryptingai ir, baisiausia, pasiekia savo tikslą.

Vieną tokią istoriją, taip pat susijusią su paveldu, prisimenu. Kai dabartinio atnaujinto Bernardinų vienuolyno vietoje dar buvo nušiurę, vos besilaiką senamiesčio griuvėsiai, ten apsistodavo iš Toronto atkakusi močiutė, vardu Stefanija. Baisi keistuolė ir juokdarė. Nors buvo uoli parapijietė ir tretininkė, Toronte išeivių sueigos jos vengdavo, kad neleptelėtų kokios nesąmonės ir nepadarytų gėdos. Į Vilnių ją nuolat ginė nenumaldomas jaunystės ilgesys, nesvarbu, kas dėtųsi ir kokios valdžios viešpatautų. Buvo čia praleidusi kelis prieškario metus ir paskui patį karą su visu badu, ligomis bei mylimųjų areštais. Mėgstamiausias jos maršrutas Vilniuje buvo iš Bernardinų į vadinamąjį narkomanų skverelį Volano gatvėje priešais Švietimo ministeriją, kur tada dar stovėjo Liudo Giros biustas. Pas jį Stefanija kasdien ir keliaudavo, įsispyrusi į šliures ir prisipylusi puodelį kavos. Ant suoliuko kalbėdavo rožančių. Parūkydavo. Mėginau aiškinti, jog Gira – raudonasis komisaras, čekistas, nuo kurių ji sprukusi už Atlanto, bet viskas veltui. Kartojo, kad komisaras išgelbėjęs jai gyvybę. 19-os metų iš Mosėdžio atvažiavo į atgautą sostinę, dirbo ministerijoje sekretore, kažkur čia pat glaudėsi. Paskui – bolševikai, Gira tapo viršininku. Siautėjo ligos. Panelė sunkiai susirgo, bene vidurių šiltine. Komisaras rado ją karščiuojančią, paėmęs už rankos lyg pats Kristus, parūpinęs antibiotikų. Taip likusi gyva. Komisaras, nesulaukęs vokiečių, pabėgo į Maskvą ir ten kūrė eiles. Grįžo, greitai pasimirė, kuriam laikui gavo biustą skverelyje. Šiuo metu ten tik siena, vis pamarginama grafičiais. Žinau, kad Stefanija, jei būtų gyva, ir toliau veržtųsi į tą kampą su savo kava, rožinio karoliukais ir niekaip neišmušta jaunystės nostalgija.

Žaliojo tilto poreles pasiuntus į aną pasaulį, šventoji kova už švarų miestą ir atnaujintas sielas anaiptol nesibaigė. Žiū, atgrasus, pažangą žlugdantis sovietinis paveldas klastingai išlenda tai vienur, tai kitur. Anądien pagalvojau apie kanalizacijos dangčius sostinės gatvėse. Kiek jų ir toliau ramiausiai drybso čia su savo grėsminga kirilica ir gūdaus sovietmečio datomis. Reprezentacinė vieta, Chodkevičių rūmų kiemas, lyg musmirių nusėta tų ketinių blynų ir užrašų Lit SSR. Arba Pilies gatvė, mūsų nepriklausomybės lopšys ir užsienio svečių traktas. O kur dar simbolinės tų objektų reikšmės. Juk esame tai, ant ko stovime. Po dangčiais – požemio karalystė, chtoniškasis pasaulis, kurio juoda galia neišmatuojama. Terpė veistis kam tik patinka. Nežinia, ką rastum atkėlęs. O jeigu vieną gražią dieną rusiški dangčiai patys atsivers ir ims ryti praeivius? Juokai menki. Pažinojau kitąsyk merginą, draugų vadinamą Mistiškąja Rože, kurią norėjo pasiglemžti tarybinis kanalizacijos šulinys senamiestyje. Atsipeikėjusi iš išgąsčio, visiems vėliau dėstė, kad ją išgelbėjęs tik jos apkūnumas.

Rudeniop mūsų bažnyčiose kažkodėl padaugėja dva-sinio išgydymo pamaldų. Tai ilgas ir specialus žanras, sutraukiantis būrius dalyvių. Nesu buvęs, todėl nesiimsiu išsamiai vertinti. Matyt, kažin kas ten tikrai vyksta, keičiasi, jeigu norinčių prisidėti netrūksta. Jokia naujiena, kad fizinė sveikata priklausanti nuo dvasinės, taigi dažnas tokio renginio dalyvis tikisi nušauti du zuikius vienu šūviu. Be išpažinties, užtarimo maldos, atgailos ir atleidimo, per šias pamaldas siekiama ir vadinamojo atmin-ties gydymo. Tai turbūt panašu į atminties perkratymą ir išvalymą, kad nebejaustum praeities žaizdų, sukrėtimų, baimių. Nežinau, ar šis tikslas iš tiesų pasiekiamas ir ką po to galėtų prisiminti atmintį išsigydęs žmogus.

Man vis dar pakeliama ir brangu būti šiame mieste su atmintimi, kuri saugo visa, kas jai buvo duota. Kuri nevaržydama leidžia kalbėti daiktams ir įvykiams. Šio miesto bažnyčių bokštams ir Žaliojo tilto figūroms. Pionieriškiems būgneliams, jei nori. Ir netgi tam, ko jau nėra (nebūtinai dingusiai jaunystei).