Poezijos vertimai

Gabrielis Celaya (1911–1991) – žymus vad. pokario kartos ispanų poetas. Jaunystėje, spaudžiamas tėvo, persikėlė į Madridą, kur pradėjo studijuoti inžineriją ir kurį laiką dirbo šeimos verslo vadybininku. Studijų metais susipažino su Federico García Lorca, José Moreno Villa ir kitais intelektualais, jie paskatino domėtis literatūra ir kurti poeziją. Celaya yra vienas reikšmingiausių vad. socialinės poezijos atstovų Ispanijoje, daugiau nei 5 dešimčių poezijos rinkinių, taip pat prozos, eseistikos knygų autorius. Ispanijos nacionalinės premijos laureatas (1986).

 

Biografija

 

Neimk šakutės kaire ranka.

Nedėk alkūnių ant stalo.

Tvarkingai perlenk servetėlę.

Pradėki taip.

 

Ištrauk kvadratinę šaknį iš trijų tūkstančių trijų

šimtų trylikos.

Kur yra Tanganika? Kada gimė Servantesas?

Parašysiu pastabą, jei kalbėsi su suolo draugu.

Tęski taip.

 

Ar jums atrodo teisinga, kad inžinierius rašo eilėraščius?

Kultūra yra papuošalas, o sandoris yra sandoris.

Jei ir toliau susitikinėsi su šita mergina, išvarysime

iš namų.

Gyvenki taip.

 

Nebūk toks kvailas. Būk išsilavinęs. Būk teisingas.

Negerk. Nerūkyk. Nekosėk. Nekvėpuok.

Ak, taip, neįkvėpk! Sakyk ne visiems ne.

O poilsiui – mirtis.

 

Papasakok man, kaip gyveni, kaip miršti

 

Papasakok man, kaip gyveni;

tik pasakyk man, kaip bėga tavo dienos,

tavo labai lėta neapykanta, linksmas parakas

ir painios bangos, kurios tave paklaidina

besimainančioj putoj netikėto baltumo.

 

Papasakok man, kaip gyveni;

ateik, susitikime akis į akį;

išsakyk man savo melus (manieji yra blogesni),

nusiskundimus (aš taip pat kenčiu)

ir kvailą išdidumą (galiu tave suprasti).

 

Papasakok man, kaip miršti;

neturi savų paslapčių:

tuštumos šleikštulys (ar malonumas, tai tas pats);

staigi beprotybė bet kurią gyvenimo akimirką;

atkakliai nerianti į tuštumą viltis.

 

Papasakok man, kaip miršti;

kaip išmintingai pasitrauki,

kaip lengvabūdiškai pabėgi,

kaip lieki nieko nepešęs

ir, aišku, mokai mane likti ramų.

 

Patarimas mirtingajam

 

Pastatyk namą. Pasodink medį.

Kovok, jei esi jaunas. Ir mylėkis, ak, visada!

Tačiau nepamiršk su savo pergalėmis ruošti

tai, kas pabaigoj reikalingiausia: kapą, prieglobstį.

 

Atsisveikinimas

 

Galbūt, kai aš mirsiu,

sakys: jis buvo poetas.

Ir pasaulis, visad gražus, švies be suvokimo.

 

Galbūt nepameni,

kas buvau, bet tavy skamba

nežinomos eilės, vieną dieną pražysiančios.

 

Galbūt nelieka nieko

mano, nė vieno žodžio,

nė vieno iš šių žodžių, šiandien svajojančių rytojų.

 

Tačiau matytas ar nematytas,

tačiau ištartas ar neištartas,

būsiu jūsų šešėliuose, ak, elegantiškai gyvi!

 

Liksiu liekantis,

liksiu mirštantis,

būsiu, – dar gerai nežinau kaip, – dalis didžio

                                                               koncerto. 

 

Epilogas

 

Ir viskam pasibaigus įsiviešpatauja tyla.

Visad, net nesusimąstydami,

saugome paslaptį.

 

 

www.poemas-del-alma.com

Vertė Simonas Bernotas