Vertimai

Medis

Aš esu supuvęs medis. Aš – vienintelis likęs medis. Kadaise ten, kur augu, mūsų buvo daugybė. O tada pasirodė žmonės. Iš karto – su kirviais. Jie nukirto vieną iš mūsų, supjaustė, įkėlė į vežimą ir išsivežė. Taip iškeliavo didžioji pušis. Taip išvyko ir alksniai bei kaštonai. Tada mes dar augome sparčiau, nei mus kirto. Bet vėliau žmonės pradėjo užklysti dažniau, ir vis daugiau jų ateidavo. Ateidavo jie su motoriniais pjūklais ir kitais įrankiais. Motoriniai pjūklai dvokia. Žmonės dvokia. Nuo senų laikų jie dvokia. Mane nuplauna lietus ir dangus, o žmonės prausiasi tik savame prakaite. Žmogus dvokia. Kadaise augau plačioje girioje. Dabar esu vienintelis nuogos kalvos sargas. Nežinau, kodėl jie paliko žaliuoti būtent mane. Jie dažnai ateina ir stebisi tvirtomis mano šakomis. Rudenį jie ateina rinkti gilių, kurias metu. Sako, gyvūnams, kuriuos žmonės peni ir valgo. Jie daug ko nežino ir nesupranta. Netgi sakyčiau, kad žmonės nežino ir nesupranta nieko. Kartais ateina vaikai ir bando karstytis mano šakomis. Kartais prie manęs priglunda įsimylėjėliai. Mano kamienas išraižytas jų inicialais. Nesuprantu jų reikšmės, bet atrodo, kad žmonėms jie reiškia daug. Kartą buvo atėję manęs nukirsti. Kai atėję įsižiūrėjo į inicialus, suguldė pjūklus ir kurį laiką skaitė, kas parašyta ant mano kamieno. Čia tavo, Jugoslavai, pasakė kažkuris ir parodė į vieną iš žaizdų ant mano kamieno. Visi užsikvatojo. Nežinau, kodėl manęs nenukirto. Medkirtį, iš kurio visi pasišaipė, pažinojau dar vaiką. Po kelių žiemų jis ir vėl atėjo. Siautė karas, ir jau buvo pradėję aušti. Atėjo ir daugiau žmonių. Jie tempėsi septynis supančiotus vyrus. Kartais vienas iš lydinčiųjų vis spirdavo kuriam nors iš surištųjų po šonkauliais, o šis nuo smūgio suinkšdavo. Kiti į tai nekreipė dėmesio. Tuomet tamsoje tas, kuris kankino belaisvius, užkliuvo už vienos iš mano toli besidriekiančių šaknų. Parkrito. Tu sukriošęs medi, suriaumojo jis ir paleido šūvį į mano kamieną. Jugoslavas jį pargriovė ant žemės ir atėmė ginklą. O tada apspjovė iš skausmo inkščiantį vyrą. Jugoslavas buvo jų vadas. Visi jie dvokė žmonėmis ir degtine. Prie mano šakų jie pririšo virves ir pakorė visus septynis supančiotus vyrus, vieną po kito. Kai viskas buvo baigta, jie sustojo šalia manęs ir šlapinosi kaip šunys. O tada išėjo. Pakartieji kabojo dar kelias dienas. Žinojau, kas įvyko. Tai nebuvo pirmas kartas, kai ant mano šakų žmonės korė kitus žmones. Kartais taip nutikdavo. Pamiršau visus, kurie buvo ant manęs pakarti. Visi mirę žmonės siūbuoja panašiai. Bet tų, kurie korė, nepamirštu niekada. Ir Jugoslavo nepamiršau. Žinojau, kad greitai ir vėl susitiksime. Mes, medžiai, tai paprasčiausiai jaučiame. Kita žiema buvo tokia gūdi, kad sutrūkinėjo mano žievė. Netoliese girdėjosi šūvių aidai. Aš jį užuodžiau. Jis artėjo. Uodžiau jo baimę. Buvo sužeistas. Raišavo, palikdamas kruvinus pėdsakus sniege. Jį sekė. Prišliaužęs prie manęs, atsirėmė į kamieną, stengdamasis neprarasti pusiausvyros, netoli tos vietos, kur būdamas dar vaikas mano žievėje įrėžė savo vardą. Jį sekantys pasirodys čia bet kurią akimirką, ir bus galas. Jugoslavai, sušukau savo šakomis. Jis manęs neišgirdo. Paklaikusios jo akys ieškojo, kur pasislėpti nuo persekiotojų. Jugoslavai, jau laikas, sušukau. Atvėriau savo tuščiavidurį kamieną ir paslėpiau jį savyje. Persekiotojai dar ilgai jo visur ieškojo. Niekaip negalėjo suprasti, kur jis dingo. Tiesiog taip yra. Žmonės nieko nežino ir nesupranta. Nuo tada Jugoslavas manyje saugus. Niekur jo neišleisiu. Kartu gersim žemės syvus ir visa, kas slypi po žeme. Aš esu medis. Sako, supuvęs medis. Medis su žmogumi viduje. Vis dar stoviu.

Viešbutis

Gyvenu tarp garsų, kuriuos girdžiu tik aš. Kiti jų negirdi, nors žmonės nėra kurti. Klysta tie, kurie taip sako. Kodėl svečiai viešbutyje nepasilieka ilgiau nei vieną naktį? Turistų sausakimši autobusai, ir taip retai užklystantys į mūsų miestelį, iš viešbučio išvyksta jau kitą dieną, nors buvo rezervuotos dvi ar net daugiau naktų. Kai koks užsienio verslininkas ar kurios nors užsienio organizacijos, valdančios mūsų šalį, atstovas peržengia šviesios mūsų registratūros slenkstį, jį apgaubia prietema. Sanderis, olandas, kuriam priklauso viešbutis, pasamdė dvi viešųjų ryšių agentūras iš Sarajevo, kad pagerintų viešbučio įvaizdį, prigalvotų visokių užsiėmimų svečiams ir kitokių kvailysčių. Aš žinau, kad visa tai veltui. Aš žinau, kad ir jie žino, jog visa tai veltui. Sanderis žino, bet, priešingai nei aš, negirdi. Karo metu jis čia lankėsi kaip Jungtinių Tautų leitenantas. Po karo sugrįžo kaip užsienio įmonės, nusipirkusios viešbutį, kuriame taip ilgai buvo apsistojęs, direktorius. Viešbutis pastatytas Austrijos-Vengrijos laikais. Fasadas ir vidinės patalpos buvo nuostabiai renovuotos už europines lėšas, nors viešbutis dirbo visą laiką, kol truko karas, ir visoje apylinkėje tai buvo vienintelis statinys, į kurį nepataikė nė viena kulka. Karas, tai buvo aukso laikai. Taip sako Markas, registratorius ir inventoriaus dalis. Markas dirba dar nuo tų laikų, kai kartą, šeštajame dešimtmetyje, viešbutyje vienai nakčiai buvo apsistojęs Titas. Sanderis žino, kodėl jį paliko dirbti, nors Markas anaiptol nėra paslaugumo ir draugiškumo pavyzdys. Apie Sanderį, Marką ir viešbutį miestelyje daug šnekama. Tikriausiai mums Bosnijoje tik gandai ir liko. Ir visai nesvarbu, jais tiki ar ne. Bosnijoje žinome, kad viskas, kas buvo pasakyta ar pagalvota, yra tiesa. Dėl to visi tylime. Tylime ir gyvename toliau. Mano močiutė netylėjo. Kai pasakiau, kad įsidarbinau viešbutyje kambarine, ji apsipylė ašaromis. Pasakė, neik ten, vaikeli. Tada apsivertė ant šono senoje savo lovoje ir po mėnesio numirė. Ji buvo viskas, ką turėjau. Užaugino mane, suteikė stogą virš galvos tais sunkiais laikais. Mano mama mirė gimdydama. Su močiute buvome geriausios draugės. Dabar viskas, kas man liko, yra viešbutis. Netrukus po įsidarbinimo išgirdau jų balsus. Iš pradžių jie šnibždėjo, o paskui darėsi vis garsesni. Pastebėjau, kad niekas, be manęs, jų negirdi. Moterų balsai tuščiuose viešbučio kambariuose, kai kuriuose pirmo aukšto kambariuose tik po vieną balsą, kituose – daugiau nei dešimt balsų. Kaip tai paaiškinti? Tai atsiliepimas, be jokio garso. Ir be žodžių. Tai – tik balsai, pritilę, lyg būtum kam uždengęs burną, o jis vis tiek bandytų niūniuoti kokią vaikišką dainelę. Kiekvienais metais balsų kambariuose daugėja. Lyg nuo seniausių laikų jie grįžtų čia, atgal į kraštą, kuris jiems buvo pažadėtas. Visos mes esame viena didelė moterų šeima. Trečiaisiais mano darbo metais tapome neatskiriamos. Jos nuliūsta, jei manęs nėra. Rauda. Dėl to dažnai pasilieku tuščiame viešbutyje ir darbo laikui pasibaigus klausausi jų. Mano buvimas jas ramina. Jei kas išgirstų tai, ką girdžiu aš, akimirksniu pabėgtų. O aš vaikštau iš kambario į kambarį. Galiausiai visada įeinu į kambarį numeris 17. Jame girdisi mano mamos balsas. Atsisėdu ant grindų greta ką tik paklotos lovos, užsidengiu akis ir klausausi. Lyg šėltų pasaulio pradžia ir pabaiga. Tai mus abi pradžiugina ir nuramina. Laikui bėgant, su mamos balsu nuėjome taip toli, kad pradėjau skirti atskirus skiemenis. Ji man nori kažką pasakyti. Kažką apie kambarį, kuriame esame, apie save ir apie mane. Nežinau, ar aš savo buvimu ir klausymu mokau ją kalbėti, ar ji mane moko geriau įsiklausyti. Dar truputis, ir galėsime kalbėtis, kaip pradeda kalbėtis tėvai su vaikais.

Iš slovėnų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė