Linkuvos Baba

Sau aš esu pats įdomiausias. Knisinėjuos po save ir gilus liūdesys mane apima. Kuo giliau lendu sau į vidų, tuo mažiau randu ten grožio. Aš kaip matrioška. Atidarau vieną tuščiavidurę nuostabaus grožio lėlytę – tą, kurią mato kiti, – randu kitą, jau ne tokią gražią, ją atidarau, paskui trečią, ketvirtą, penktą, kol pagaliau randu pačią mažiausią bjaurią lėlytę, kurioje yra tik mano esmė. Mano egoizmas, kuriam paaukojau visą Dievo man duotą gyvenimą.

Gėriuosi savim. Aš kilnus. Aš nedraugauju su žmonėmis, siekdamas naudos sau. Aš draugauju tik su tais, šalia kurių man gera.

– Bet, Mikalojau, – aiškinu sau, – juk tai tas pats. Ar gera būsena nėra nauda? Abiem atvejais tu sieki to paties. Naudos sau.

Jeigu tau reiktų daikto, tu draugautum su žmogum, kuris tau gali daiktą duoti, ir tau bus gera, kai daiktą gausi. Bet daiktų tau nereikia, nes ir taip turi jų per daug. Kai nuobodžiauji arba esi bjaurios nuotaikos, eini pas žmogų, kuriam gali užkrauti šias būsenas ar bent jomis su juo pasidalinti. Ir tau pasidaro gera. Abu atvejai yra tie patys.

Pranciškus Asyžietis nugalėjo siaubingą pasibjaurėjimą, apkabino ir pabučiavo raupsuotąjį. Jis atliko žygdarbį. Nugalėjo save. O tai didžiausia pergalė. Ir jam pasidarė gera. O raupsuotajam? Ar jam pasidarė gera? Ar jis pasveiko? Nežinau. Turbūt nepasveiko. Bet jam lengviau pasidarė, nes jis suprato, kad savo kančioje jis nevienišas.

●

Skaitau kunigo Juliaus knygą „Pagaunama ir nepagaunama“ ir mąstau. Mąstyti mane knyga verčia. Būti. Primena man, kad aš esu. Save pagauti. Pagaunama yra žuvis – Kristaus vardo simbolis, kai jis buvo žmogus. „Aš – pasaulio šviesa.“ Šviesa nepagaunama, kaip Dievas. Šviesai nėra laiko, erdvės ir materijos.

Du Kristaus buvimai. Žmogaus ir Dievo.

Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla. Kodėl Dievas labiausiai kankina tuos, kurie labiausiai jį myli?

Gal todėl, kad mylinčius lengviausia kankinti? Tas, kuris yra mylimas, daugiausia kančių gali sukelti.

Todėl meilės be kančios nebūna. Sena tiesa. Meilės esme kančia tampa. Ir gyvenimo esme, sako išminčiai. Kodėl žmonės iš paskutiniųjų laikosi įsikibę kančios, vadinamos gyvenimu. Ir kančios, vadinamos meile, laikosi įsikibę. Žinau. Nebuvęs pragare ir rojuje nebūsi. Todėl, kad be kančios ir laimės nebūtų. Priešybių vienybė. Dievas sukūrė žmogų tam, kad jis kentėtų, kad šiame pasaulyje jam būtų bloga ir kad jis pats kurtų sau pasaulį, kuriame jam būtų gera, ir taptų kūrėju, pažadintų Dievo dalelę savyje ir patirtų didelę laimę. Žmogus sukurtas laisvei ir pasirinkimui, sako kunigas Julius. Tikiu tuo. Noriu tikėti. Davė Dievas žmogui kūną ir dalelę savęs davė – galią kurti save, kaip paveikslą. Kuo gražesnį. Ir kūrybinę laisvę žmogui suteikė – arba savo kūnui leisti save kurti, arba Dievo dalelei, esančiai savyje. Todėl vieni gyvena savo kūnui, kiti Dievui. Tiems Dievas tarė: „Aš, Dievas, tave sukūriau, dabar būk pats sau Dievas.“

Galbūt kankiniai tikėjo, kad Dievas juos kankina, nes myli juos taip, kaip Jis mylėjo savo vienatinį sūnų, kurį nukryžiavo už žmonių nuodėmes. Nuodėmės turi būti išpirktos. „Už mano nuodėmes kalk, Dieve, mane prie kryžiaus ir už kitų nuodėmes kalk mane, kad turėčiau palaimingą panašumą į Nukryžiuotąjį.“ Jeigu kenčiant siaubingas kančias galima tikėti, kad Dievas yra meilė, tai kaip galima netikėti tokiu tikėjimu.

Thomas Mertonas, rašydamas apie Dievą, puikiai argumentuoja savo teiginius. Gėriuosi jo argumentais, bet esu abejingas jo teiginiams. Ne žodžiai yra tikėjimo sėkla, bet kankinių tikėjimas, įrodytas krauju. Kraujas nebūtinai turi būti matomas. Baltoji kankinystė priimta su dėkingumu. Todėl jaučia mano širdis, kad ne Thomas Mertonas atves mane į doros kelią, bet kunigas Julius. Nes aš tikiu jo tikėjimu. Nenoriu eiti doros keliu. Bandžiau kartą ir man nepatiko. Supratau, kad tas kelias ne man. Ir Dievas man nebūtinas, kad kelią man rodytų, man užtenka mano sąžinės, kuri man teikia visišką laisvę. Mano dukrytė Aldutė, kai išmoko kalbėti, taip pasakė: „Aš labai myliu savo tėvelį, nes jis man viską leidžia.“ Tą patį aš galiu pasakyti apie savo sąžinę. O dušochvatas Julius savo tikėjimu ir nebrukimu savęs – jo raštuose jo nėra – verčia mane abejoti savo sąžinės kokybe. Nepatinka man tai. O gal atėjo tam laikas. Sąžinė ir dabar man viską leidžia, bet kūnas jau ne. Gal todėl Dievo man prireikė gyvenimo saulėlydyje. Linkuvos Babai taip pat Dievo prireikė, kai ji gulėjo mirties patale.

Linkuvos Baba – tai mano senelė Cecilija Vilutienė, gimusi 1881 metais, mano tėvo mama. Kaulėta stamantri senė. Rankos jos buvo kaip pušų šaknys, tos, kurios žemės paviršiuje. Nuo darbo tokios jos buvo. Pilietinio karo metu ji ilgai gyveno Rusijoje, ten ir mano tėvas gimė, ir ji žinojo vieną rusišką XIX amžiaus anekdotą apie tris seseris. Ji dažnai jį pasakodavo, bet niekada nebaigdavo, nes papasakojusi apie pirmąją seserį pradėdavo labai smarkiai juoktis ir jai skubiai reikdavo į tualetą, kuris už trobos durų buvo visur. Ji, kaip ir Schopenhaueris, nekentė kultūros, sakė, kad žmogus turi ne paveikslėlius paišyti, bet žemę dirbti, nes Dievas tam jį sukūrė. Veido (ne proto) prakaitu duoną pelnysi, – pasakė Jis. Tik kažin ar jai rūpėjo, ką Dievas sakė. Į bažnyčią ji nevaikščiojo, gal buvo nežinanti, gal ir visai Dievo netikėjo, lygiai kaip netikėjo, kad gali skaudėti dantis. Nė karto per savo ilgą gyvenimą ji nesirgo ir nebuvo pas gydytoją. Numirė nuo senatvės. Prieš mirtį nebesikėlė iš lovos, gulėjo po antklode liūdna ir tyliai laukė mirties. Gal tada Dievą prisiminė ir kalbėjo gražią maldą, jos aš prisimenu tik kelias eilutes. …galu kojų du aniolai, galu galvos du aniolai… ir dar… duok man, Dieve, lengvą numirimą…

Linkuvoje ją vadino Dėdina. Tai buvo garbingas titulas. Nuotakos eidavo pas ją tartis, kai ruošdavosi tekėti.

– Steponaitis nori mane vesti, štai jo nuotrauka. Ar tekėti už jo?

– Ne. Netekėk. Todėl, kad jis su ūsais.

Babos vyras, mano senelis, buvo su ūsais, matyt, todėl ji galvojo, kad už ūsuotų vyrų tekėti neverta.

Steponaitis nusiskuto ūsus, tuo įrodydamas, kad nuotaka jam svarbiau už juos, ir ji už jo ištekėjo. Jie susilaukė dvylikos vaikų.

Nuotaka, graži ir linksma, pilna gyvybės, paskutinį pavasarį aplankė Babą, gulinčią lovoje ir žinančią, kad iš lovos ji jau neišlips. Ir įkvėpė nuotaka Babai ir savo linksmybės, ir savo gyvybės, ir Baba užmiršo mirtį, atgijo ir po didelės pertraukos atsisėdo lovoje pati linksma ir gyvybinga. Ir pakvietė ji nuotaką:

– Atvažiuok kitą pavasarį vėl. Kai obelys žydės.

„Štai, – galvojo nuotaka, – aplankiau Dėdiną ir padovanojau jai lašelį tyro džiaugsmo. Dievas mane siuntė.“ Taip. O gal ir ne. Kas yra gerai? Kai nuotaka išėjo, aš pažiūrėjau į Babos akis. Jos buvo tamsios nuo begalinio skausmo, nuo žinojimo, kad kito pavasario nebus ir obelys nežydės. Ji sėdėjo lovoje pavirtusi į druskos stulpą.

– Atsigulk, padėk galvą ant pagalvės, – sakiau jai.

Ji atsigulė, padėjo galvą ant pagalvės, bet akys liko tos pačios. Nuostabi užsimiršimo akimirka ir po to dar didesnis sielvartas. Dar labiau juntama artėjanti mirtis ir tolstantis, pagaliau suvoktas, gyvenimo grožis. Ar ne per brangiai Babai kainavo trumputė laimės akimirka? Ne. Ne per brangiai, nes nieko žmogui neduota brangesnio už laimės akimirkas. Tik mirtis atskleidžia šią didžią tiesą ir gyvenimo grožį.

Nenorėčiau numirti nepajutęs mirties artėjimo. Esu ir nėr manęs. Ne. Norėčiau žūti lėktuvo katastrofoje, kad neilgai, kelias akimirkas gyvenimo – gražiausios Dievo dovanos – artėjančią netektį visa savo esybe patirčiau.