Monstrės
Monster High. 2015. Nr. 8. Leidžia „Egmont Lietuva“, licencija priklauso „Mattel“.
„Maximoje“ dukra ėmė reikalauti, kad nupirkčiau kažkokį žurnalą, iš viršelio sprendžiant, skirtą jaunesniojo amžiaus paauglėms. Ją tikriausiai masino pakuotėje „dovanų“ pridėtas rankinukas-piniginė su kaukolėmis. Sakiau ne, kategoriškai ne, net siūliausi nupirkti vietoj to kitą, jos amžiaus grupei tinkamą leidinį. Kol kroviau produktus ant prekystalio, neapsižiūrėjau, kaip trimetė, prispaudusi tą paauglišką žurnalą prie krūtinės (it Sluckio veikėjas vėliavą viename propagandiniame apsakyme vaikams), prasmuko pro kasą. Neliko nieko kito, kaip tik už jį sumokėti, kad nebūtume apsivogusios.
Visą kelią namo keiksnojau save už blogą vaiko auklėjimą, net apskaičiavau, kad už tą sumą būtų išėję trys šokoladiniai kiaušiniai – ankstesnioji terorizavimo priemonė, kurios šiaip ne taip pavyko atsisakyti. Namuose patyrinėjome tą nesąmonę iš arčiau. Bandžiau suprasti, kodėl tai, kas neva baisu, egzotiška, paranormalu, kitoniška, lėlių monstrių kultūroje suplakama su „fyfų“ atributika. Dukra iškart pareiškė norinti tokios lėlės, jai jos esančios gražios. Žurnale akcentuojama, kad lėlės monstrės turi savitą stilių, tačiau, be fakto, kad kai kurios iš jų yra kilusios iš žmogaus ir gyvūno ryšio ir turi kokią recesyvinę kūno dalį, pvz., katės ausis arba į lamos kiek panašias kojas, nieko savito tame „stiliuje“ nepastebėjau. Priešingai, jos, kaip ir barbės, negali gyventi be kosmetikos, manikiūro ir pedikiūro, stilingų rūbelių ir panašių mažos „tikros moters“ dalykėlių. Mokyklinės intrigos, pavydas, pažeminimas, kerštas – nieko naujo po saule. Lėlės, to žurnalo herojės, tiesa, kiek panašios į paaugles gotes; bent jau flirtuoja su ta subkultūra, tik, žinoma, bjauriai viską supopuliarina. Esama ir vyriškosios lyties herojų monstrų; jie reikalingi kaip didžėjai ar nekalto įsimylėjimo objektai, tačiau dominuoja gan vaikiški lėlių monstrių santykiai ir draugystės. Žodžiu, nieko iš tikrųjų kitoniško, feministiško, nekičiško – elementarus verslas, kapitalizmas ir t. t., bet tą žinojau iš anksto, dar prieš pirkdama tą į plėvelę įpakuotą brošiūrą.
Ėmiau mąstyti apie monstres gąsdinimo, baimės, neįprastumo, „šiurpaus grožio“ kategorijomis. Kažkada buvau jas apžiūrėjusi žaislų parduotuvėje; įvertinau kaip Helovino rinkodaros dalį. Nors man visai nepatinka jų „pupytėms“ artimas įvaizdis, šiek tiek vilties, t. y. erdvės vaizduotei teikia uodeguotumas, iš kūnų kerojantys augalai, kailis ant kojų, šikšnosparnio detalės ant nugaros ir pan. Šios lėlės veikiausiai yra „blogesnės mergaitės“ už barbes; sprendžiant iš žurnalo turinio, jos mokosi Hogvartsą primenančioje mokykloje, t. y. yra artimos raganoms, burtininkėms, magiškų galių turinčioms chimeroms. Mokyklinės disciplinos (pvz., drakonologija) kartoja „Hario Poterio“ šlovės strategiją; gali būti, kad bręstančioms mergaitėms raganos visuotinai tampa kur kas įdomesnės už gerutes princeses, su kuriomis jos buvo priverstinai tapatinamos vaikystėje. Apmąsčiau ir savus monstrus, t. y. ko bijau žmonėse – niekšiškumo, banditizmo, narkomanijos. Bijau egzistencine, išgyvenimo baime: niekais virsta visos evangelijos, kai parodai suvargusiajam šiek tiek žmoniškumo ir jis, susijaudinęs nuo dėmesio, tave nugalabija. Vis dėlto tikėtina, kad paralelinėje tų lėlių monstrių tikrovėje, kurią pratęsia „pogrindinis“ madingas kalbėjimas apie savižudybes, net mirties romantizavimas (gotų, emo ir panašiose subkultūrose) iš dalies padeda paaugliams tvarkytis su mirties baime, kuri tuo laikotarpiu gali būti katastrofiškai didelė, net to ir nepripažįstant.
Paskui žiūrėjome animacinį filmuką „Sofija Pirmoji“ – apie princesių buitį ir auklėjimą. Iš esmės tas pats, tik daugiau „barbiškų“ spalvų ir, paradoksalu, daugiau užuominų į moters savarankiškumą. Priešingai negu daugelis pažįstamų, nesmerkiau parduotuvėse dalinamų puponautų, angry birds figūrėlių; jie man netgi visai patiko, ir dėl ekonominių priežasčių. Tie plastikiniai brukalai labiausiai erzino vidurinės klasės atstovus, turinčius pakankamai kapitalo eko tendencijoms vaikytis ir privilegijų viešai beprasmiškai aikčioti „kur ritasi pasaulis ir visuomenė“. Jaučiuosi savaip verčiama priešintis jų bjaurėjimuisi populiariais žaislais; su popkultūra dera susipažinti, bent laikinai ja susidomint. Egzistuoja tikimybė, kad jeigu persirgsi ja be vėliau išsigalvoto gėdos jausmo, pramoksi bent krislelį demokratijos.
„Rolling Stone“ neseniai paskelbė straipsnį, kad ekologinė padėtis kur kas blogesnė, negu įsivaizduojama. Popiežius ne šiaip apie ją prabilo. Ir mūsų rūšiavimo terapijos bei madingi eko daikčiukai čia nieko nepakeis: šitie žaidimėliai, mano galva, apskritai yra opijus liaudžiai – neva kokie mes kilnūs ir kaip prisidedame prie pasaulio gelbėjimo. Panašiai kaip positive thinking. Reikia stabdyti gigantišką pramonę, atsisakant nebūtinų daiktų tiražavimo, tuoj pat liautis kirtus miškus. Tačiau tą padaryti reikštų kaišioti pagalius į ratus visiems kapitalizmo mechanizmams. Iš klusnių barbiškų klientų piktybiškai sumonstrėti. Atsigręžti į natūrinį ūkį. Utopija?
