Gyvastis drobių paviršiuose

Deivio Slavinsko nuotrauka

Kai rašau tekstą, man svarbu visa, apie ką ketinu rašyti, regėti mintyse; bendrą paveikslą juodu ant balto „piešiu“. Galvoju, kaip monochrominiame paveiksle žodžiais perteikti spalvas, kaip sudėlioti pagrindinius kompozicinius elementus, kad skaitančiajam būtų įdomu dėti vieną elementą prie kito ir mintyse „rekonstruoti“ piešinį.

Apie tekstą, kaip paveikslą, prakalbau neatsitiktinai. Kadangi esu tapytoja, daugelį kasdienių situacijų regiu kaip nedidelius etiudus. Žvilgsnis kasdienybėje klaidžioja tarsi atskirais kadrais: miesto architektūra, gatvės, praeiviai, net jų pokalbiai tampa inspiracija paveikslui, fotografijai, tekstui ar tiesiog pamąstymui.

Kalbėsiu apie šiuolaikinės tapybos festivalį „Kartos XY. Z?“ lydinčią parodą „Prieš/Po/Dabar“. Leidžiantis galerijos laiptais, akys bando aprėpti baltą, didelę erdvę aukštomis lubomis, su keliais posūkiais į mažesnes erdves, kurių iš pirmo žvilgsnio nematyti. Kiek nedrąsiai dairantis, apima pasididžiavimo jausmas: žymiausi, aktyviausi Kauno tapytojai, atstovaujantys skirtingoms kartoms, tačiau vienijami estetikos, matymo ir pajautimo, pirmą kartą susitelkė vienoje parodoje.

Pradėjau nuo Eglės Velaniškytės (ji buvo mano Mokytoja, prieš įstojant į VDA KF) paveikslų, esančių dešinėje laiptų, vedančių į galeriją, pusėje. Rimtis, susikaupimas ir liūdesys skatina žiūrovą įsistebeilyti į kiekvieną paveikslą ir jame patirti emocijas, kurias perteikia E. Velaniškytės vaizduojami žmonės. Moteris ramiu, susimąsčiusiu veidu, apsigobusi skara, rankose laikanti degančią žvakę; moteris ir vyras, prigludę vienas prie kito; ant krūtinės rankas sukryžiavusi senolė, tarsi atgailaujanti už gyvenimo neteisybę, prašo sielos ramybės – tapytojos paveikslų siužetai perteikia ribines situacijas, kuriose ieškoma aukštesniųjų jėgų prieglobsčio ir palaikymo. Žemiškų spalvų ir atspalvių prisodrintas E. Velaniškytės kūrinių koloritas artimas tapytojos Laimos Drazdauskaitės drobėms, kuriose „užlaikytas“ būtasis laikas, suvokėjo pojūčiai inspiruojami abstrakčiomis formomis, primenančiomis žmogaus profilį. Vietoj akių – atviri langai, dengiami plonyčių grotų, o visas šis siurrealus vaizdas „įrėminamas“ trūkinėjančiais žydrais rėmeliais. Sluoksnis po sluoksnio L. Drazdauskaitės paveikslai atsiveria praėjusio laiko nuotrupomis: vienos jų gana konkrečios, kitos smarkiai aptrupėjusios, praradusios formą, sunykusios. Audronės Petrašiūnaitės siurrealistiniai paveikslai atsiriboja nuo laiko matavimo vienetų. Juose neegzistuoja nei praeitis, nei dabartis, nei ateitis – vien fantazija, neribojama tolimų ateities perspektyvų ar praeities šešėlių. Drobėse nėra veiksmo čia ar dabar. Tapytojos kūriniai primena sapnus: jų spalvinės dėmės, užpildančios paveikslo erdvę, atrodo kaip sapno iliuzijų tyrinėjimas. Siužetai, kuriuose moteris virsta loke, reginčia dvejomis akimis: laisvo, laukinio gyvūno ir švelnios, bet jėgų kupinos moters. Iš sapno būsenos išveda Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės drobės: šviesiomis spalvomis perteiktas kasdienybės peizažas, kuriame natūraliai ir jaukiai įsikomponuoja kiekvienas kompozicinis elementas. Peizažas atsispindi ir Agnės Liškauskienės darbuose, tik jis pats transformuojamas ne iš gamtoje egzistuojančių elementų, o iš jau nutapytų kūrinių pėdsakų. Paveikslo erdvė komponuojama iš susiūtų drobių atplaišų, kurių kiekviena – kaip „įvykusio“ kūrinio fragmentas. Židrijos Janušaitės drobėje menamas peizažas kuriamas monochrominiu koloritu. Horizonto linija, besitęsianti per visą drobę, sukuria nei pradžios, nei pabaigos neturinčios ribos iliuziją; sukelia meditatyvius vaizdinius, esančius už horizonto. Vaizdo efemeriškumo esama ir Rosandos Sorakaitės kūriniuose, juose interjero elementai, vos matomi drobėje, gramzdina į vakaro prieblandą, kurioje daiktai praranda aiškius kontūrus, užleisdami vietą šešėliams. Panaši estetinė raiška atsikartoja Povilo Ramanausko drobėje, kurioje lengvais teptuko prisilietimais sukurtas vaizdas balansuoja tarp abstrakcijos ir realaus motyvo variacijų. Žvelgiant iš toli, regimas tamsios erdvės fragmentas su vienoje linijoje sustatytais vandens kubilais, kuriuos vos vos apšviečia paslaptinga šviesa. Sauliaus Paliuko vaizdas taip pat balansuoja ant nyksmo ribos. Minimalistinės estetikos paveiksle atsiveria skylė; ji tarsi grasina didėti, naikindama kūrinio kompoziciją ir visa versdama balta erdve, kurioje – skaidri tuštuma. Prano Griušio darbuose pro langus sklindanti šviesa išskaido regimą vaizdą į daugybę smulkesnių dalelių, kurių kiekvienoje atsispindi skirtingi, abstraktūs, šviesos ir šešėlių kuriami kontūrai. Erdvės transformacijomis drobėje žaidžia ir Jūratė Jarulytė. Chaotiškoje, fluorescencinėmis spalvomis kuriamoje erdvėje sąveikauja vamzdžių konstrukcijos, kurios susikerta, prasilenkia, sulinksta ar nulūžta. Kiekvienas elementas, esantis kompozicijoje, atrodo realus, tačiau jų gausa sukuria klaidinantį vaizdą.

Bendras įspūdis: vaizdas arba jo nebuvimas vis dar palaiko tapybos gyvastį.

Paroda Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 9 d.