Eilėraščiai
Dovilės Bagdonaitės piešinys
Po sukūrimo
I simboliai ir istorija – miega. retsykiais nusižiovauja herbo tigras – balso neturi. II imperatorius nepasitiki žyniais, ministrais, barzdaskučiais, neprisimena savo kraujo grupės. III asmenybių ir biografijų vietoj teliko letargas, CV, aprangos ir žodžių formatas. IV jei nori, aš tau priminsiu slibiną, kuris inkštė, neatlaikęs mūsų žvilgsnių, kai žiūrėjome tiesiai jam į akis. V kas ten buvo parašyta? ne CV – mūsų žvilgsniuose, kuo mes sirgom, kai buvom prabudę? (VI neatsakysi ar neprisimeni?) VII skambinu pasitikėjimo telefonu – patikimai niekas neatsako. daugiau nebėra kur.
Koko žūtis
laivo žiurkė nukaršo nelyg denio grindys ėmė girgždėti jos nugarkaulis tik žūties pojūtis liko aštrus suprato kad paskutinįsyk graužia koko numestą duonos kampą graužia ir žiūri jam gilyn į akis aistringiau nei klaustų: kam tą skylę gręži puodo dugne?
●
esu per miestą keliaujantis paminklas. lėtas ir sunkus, neturiu vaizduotės: nuolat užmetu akį į savo atvaizdą vitrinoje, bandau neprarasti pusiausvyros, neišsicentruoti, kad nesutrinčiau arbūzo, kuriuo judu pirmyn visas 24 h, be pietų pertraukos ir be išeiginių. jeigu mane pavadintumėte apelsinų pardavėju, pamanyčiau, kad skaitote svajonių knygą, kurią kartais pavartau, kai perkaitina saulė. naktimis įtariu: esu pašto ženklas, patupdytas ant apskrito antspaudo. iš tikrųjų pavydžiu pašto ženklams, kurie snaudžia albumuose, turi savo namus. norėčiau susitikti skulptorių, mane užkėlusį ant arbūzo, bet jei paklaustumėt – kodėl, nerasčiau atsakymo. mano kūnas, atseit, – iš vandens ir ugnies – nesąmonė: vengiu gyvatvorių! bet labiausiai bijau jų prižiūrėtojų. kad nenukirptų galvos. (Ne)išaiškintas nusikaltimas tegul jūsų lietpalčio kišenėje giliai miega raminamųjų tabletės: nerasta pirštų atspaudų, absoliučiai nėra už ko užsikabinti. bandymas atskleisti šį nusikaltimą būtų panašus į bandymą atgaivinti tinkle pašvinkusią žuvį. komisare, kas norėtų uostyti tokį kvapą?
Nekrologas
katinas krito kaip dvasios karys: iš liūdesio kad nemoka liūdėti (tai nebūdinga žmonėms) prieš tai mintinai mokėsi majakovskį (iš užverstos knygos) negaliu pakeisti jų asmens kodų ir katino asmenybės: visi geriausieji užverčia knygas stengiuosi juos išduoti ir sekasi: sklinda iš po (mano) smegenų apvalkalo kačių (ėdalo) kvapas ir kontūrai (vilkų neišgraužto) ledlaužio bandau išvėdinti sielą ir kambarį kuriame žiūriu (animacinius) filmus (iš serijos 2 × 2 = 2) po 22 h ekrane (paskui savo uodegas) šokinėja miklios voveraitės vikriai mirga (sujudinto oro) šešėliai P. S. rašydamas šį nekrologą privalėjau karpyti žodžius kad (pasaulį) pasiektų galūnės
Nakvynė Lisabonoje
gulime pasikloję pašto ženklą, aplink skilinėja tuščios vyno statinės, sausros danguje žvaigždės pasidengia rūdimis: bandome prisivilioti rožę ir lapę iš sapnų, atminties, nostalgijos: atsukę veidus į vyno spalvos vėją, akla sistema į eilutes guldome reginius, atstumus tarp varpinių tylos, naktį nuspalvina kraujo kvapo vynas, nesuprantame, kuo tapome per keletą dešimtmečių nutolę nuo savo gimimo datos: pasikeisdami degiojame ir užpučiame saulę, atiduodame pagarbą savo šešėliams, įspaustiems A4 formato grindinio lape, užklotiems kitu pašto ženklu
Išvarymas iš ligoninės
ligonių kasa nusikerpa kasą keikiasi kulką nurijęs snaiperis ugniagesys protestuoja narkomanas iš priekulės ant sienos peiliuku išraižo švirkštu pervertą seselės širdį klausausi galvoje skambančio antelių bliuzo
Barmenės akyse
aštrus kavos aromatas, o diena nebyli ir kurčia. už lango – automobilis, kokių trisdešimt septintųjų, kaip laiko tvirtovė, retro žavesys, išblizgintas iki ašaros, barmenės aky, nors girdėjau, kad ašara Dievo aky; gal ne ta – nemoku susikaupti, neišmanau mąstyti; tavo akys aiškiai per sausos, per aštrios, per kibios, galėtų perverti kiaurai, supjaustyti mane į gabalėlius, išlydyti žvilgsnio lazeriu, likčiau toks, koks esu: viena išvirkščia kojine, sužalotu pasitikėjimu savimi, neištarčiau tau TU. sulaukčiau lietaus ir eičiau bet kuria kryptimi, kol tu ištirptum kaip cukrus, kaip druska, ant gomurio teliktų pipiro prieskonis. va! karvelio šūdukas prikepa prie automobilio, žiūrisi taip žemiškai, blankiai. įdomu, kaip atrodys ši diena, įgavusi retro pavidalą? kažin ar blizgės kaip tas trisdešimt septintųjų automobilis? greičiau – posūkis kairėn, vairas – į dešinę. jei dabar mane paveiksluotų, norėčiau, kad fotografas būtų Algimantas Aleksandravičius, nes, jei karvelis, kada nors sakykime, ant manęs, kaip ant automobilio, tai ir po 100 metų mano žvilgsnis neprarastų prasmės, gilaus susimąstymo, niekas nė neįtartų, kad šiuo momentu tebijojau užkalbinti, tai stebėjau tave per automobilio veidrodėlį barmenės akyse.
