ROKAS POVILIUS

Atsarginiai sapnai. Rašant šiuos tekstus panaudoti septyni Aš

Miegas nenori tavo kūno

 

Labas rytas, štai ir aš,
Aš vėl bandysiu būt kaip vakar.

„Biplan“

 

Alexandr Borodulin. Astralinis kūnas. 1977

Alexandr Borodulin. Astralinis kūnas. 1977

Filme „Astronauto žmona“ Johnny Deppo įkūnijamas astronautas po nepaaiškinamo dviejų minučių užtemimo atvirame kosmose sėkmingai nusileidžia į Žemę, tačiau jo žmona netrukus supranta, kad vyro lūpomis kalba kažkas kitas. Panašiai ir susikaustęs rytinis kūnas tarsi astronauto sutuoktinė išsiilgo manęs, bet vis dar įtarinėja, kad po nakties atsigavau nebe tas. Tik gal nereikėtų susireikšminti, kai tam kūnui esu visai ne šeimininkas ir net ne svetimkūnis. Labiau jau eilinis suvenyras, mielas niekutis, pramerkiant akis vis pargabenamas iš pirmapradės nakties, nepažinių miego kraštų (galbūt ir besiplečiančių). Juk pats Jungas sapną vadina nedidelėm slaptom durim į tą kosminę tamsą, kurioje psichė buvo ilgai iki atsirandant pirmajai ego sąmonei.

Kai kurie britų filosofai net nėra tikri dėl kambario egzistavimo, kai nesame jame ir negalime to patikrinti. Tad ką kalbėti apie miego, sapno būseną, kai mūsų nėra mūsų kūne ir sunkoka garantuoti, nelengva net prisiminti, kad jis ten. Kaip galima tikėtis, kad kitas Tu neįsikurs tavo kūne ir neprivers jo vėl egzistuoti, kol, to nė nenutuokdamas, lengvabūdiškai bastaisi po sapnus? Juk 5–8 valandoms palieki iš riebalų, gyslų, žarnų ir dar iš šio bei to sudarytą buveinę tįsoti lovoje nesaugomą. Principas – kuo daugiau pameni apie vakarykštį kūno gyventoją, tuo naiviau priimsi naują egzistenciją kaip tiesiog tebesitęsiančią po nakties pertraukos. Protingiems žmonėms šiaip jau pridera netikėti pomirtiniu gyvenimu, reinkarnacija. Tačiau tie racionalūs žmonės kas rytą su absoliučiu įtikėjimu pasineria į naują posapninį gyvenimą. Tiesa, tai atvirkštinė reinkarnacija – žodis „persikūnijimas“ nebetinka. Užmigus keičiamas ne kūnas, o jo kalbantysis. Šiaip ar taip, vyrus lengviau įtikinti sąsaja su vakar. Jiems tiesiog reikalingas pažįstamas riboženklis, tarsi pasienio stulpas, patvirtinantis, kad iš miego teritorijų grįžti toks pat ir į ten pat. Jūs nesuklydote – šį muitinės kuolo vaidmenį atlieka rytinė erekcija. Niekaip nepalieka jausmas, kad jau esu apie tai rašęs. Matyt, nekokybiškai reinkarnavau.

 

 

Sapnų taupyklė

…drįstu brautis savo sapne į jo sapną. Taip neturėtų būti,
sakė rabis, kišuosi į visatos reikalus.

Žydrūnas Drungilas

 

Kaip rašo Vytautas Stankus, sapnai yra tamsioji miego pusė. Tamsioji mėnulio pusė, kosmosas. Kartu tai tarptautiniai vandenys, atviroji jūra – niekam nepriklausanti zona. Kai kurie sapnuotojai linkę savo nakties medžiagą suintyminti, suasmeninti ar nuslėpti kaip nepadorią. Visai neskatinu iškloti visko psichoanalitikui (atleisk, Jungai) ar juolab sudarinėti universalių sapnininkų. Turinys šįkart nesvarbus, o bandymai pritaikyti sapnuose slypinčią informaciją realybėje – kvailystė, nepriklausomai nuo to, reikšmės pildosi ar ne. Kaip ir mirusieji, užklydę į gyvųjų pasaulį, ne visada neša kokią nors žinią, naktiniai regėjimai nebūtinai siunčia įspėjamuosius ženklus. Juk sapnų pasaulis yra tarsi pomirtinio pasaulio užuomina, tad mes įkyriai rūpinamės, kad jis egzistuotų ir jau dabar anonsuotųsi. Man labiau rūpi techniniai sapno aspektai: spalvos, veidų ryškumas, siužeto valdymas, laiko limitas ir t. t. Noriu naudotis sapnais ne tikrovėje, o pačioje miego erdvėje – nusiaubti juos, vėl atkurti, junginėti sapnų kanalus, kol perkais galvos pultelis, atkeršyti už visus tuos kartus, kai prabudimo muitinėje iš manęs buvo atimtos susapnuotos eilutės, akordų deriniai, ten sutiktų moterų veidai…

Tai, ką nakčiai užmerkę akis regite jūs, nepadeda man, kai atveriu savo vokus. Tačiau sapnų tyrinėjimo būdais ir eksperimentavimo juose pasiekimais dalintis verta – tai būtų tarsi mini tarptautinė kosmoso programa mūsų galvose. Štai filme „Gravitacija“ po kosminio laivo katastrofos Sandros Bullock vaidinama astronautė, netekusi George’o Clooney, kad išgyventų, blaškosi nuo rusų iki kinų kosminių stočių. Taip ir mums, kad išgyventume ir kontroliuotume situaciją savo sapnuose, būtų neprošal mokėti elgtis su bet kurio kito asmens pasąmonės kūriniais. Nesvarbu, rusiškai ar kiniškai jis sapnuoja. Pavyzdžiui, Buñuelis su Dalí labai pyko ant žmonių, kurie nesapnuoja. Tik nesiūlykite man pusę dienos spoksoti į savo plaštakas – atseit tai suveiks kaip totemas kino filme „Pradžia“. Miego entuziastai sako, kad realybėje reikia nuolat žiūrėti į savo rankas. Taip prisiminsi jas ir sapne. Tiesa, toje erdvėje galūnės pasirodys susiliejusios. Tai ir bus lemtingas ženklas, padėsiantis susigaudyti, kad esi savo paties vaizdinyje ir gali išdarinėti, ką tik nori. Nežinau, kaip jūs, bet aš stebėdamas savo delnus tik užsinoriu masturbuotis.

Beje, anot Vytauto Stankaus, šikšnosparniai yra pamirštų sapnų sielos. Deja, net sudėjus visas pasaulio skraidančias žiurkes, vis vien jų per mažai, kad kiekvienas užmirštas sapnas reinkarnuotų. Jei prieš 50 tūkstančių metų Žemėje nebuvo nė milijono gyventojų, tai iš ko 7 milijardai šiandienos žmonių perėmė sielas? Dar vienas panašus apsiskaičiavimas, aptinkamas svarstymuose apie reinkarnaciją romantinėje dramoje „Prieš saulėtekį“. Tęsiant nepopuliarių poetų ir populiarių kino kūrinių apžvalgą, derėtų paminėti, kad filme „Betmenas amžinai“ Jimo Carrey Džokeris, pasitelkęs specialią mašiną, perskaito Briuso Veino mintis tiesiog monitoriuje ir išsiaiškina, kad tas yra žmogus-šikšnosparnis. Neaišku, koks realus progresas pasiektas paverčiant sapną vaizdu ekrane (šįkart ne apie tave, Fellini), bet visgi galbūt visiems būtų ramiau, jei savo slaptų gyvenimų detales ir iškrypėliškas naktines vizijas nusitemptume į kapus. Na, išskyrus nekrofiliją.

 

Nepadoriai sausas požiūris į sapnus

 

Prabudimo seksas (angl. wake up sex) – sueitis, pradedama partneriams miegant ir pratęsiama lėtai bundant, tačiau kurį laiką tai vis dar suvokiama kaip sapnas.

Iš interneto žodynų

 

Sapnai – kaip nepastovus seksas. Kai suartėji su mergina ne iš savo lygos ir meldiesi, kad tai tęstųsi ir tęstųsi, apmaudžiai greit baigi. Taip ir gražiausiame sapne, kuriame viskas, ko geidei, pagaliau atitenka tau, tačiau, nespėjęs net tų gėrybių deramai įsitverti, prabundi. O jei už viliojančio miego rūbų slypi blogas sapnas, jei apsinuoginusi partnerė – nuvilianti, tada košmaras lėtai siurbia sapniškos gyvybės syvus iš gležno, prieš baisybę sumenkusio tavęs. Panašiai iš suminkštėjusio, išsigandusio penio po truputį bandoma išsunkti sėklą. Vaikystėje sapnuodamas mane besivejančias raganas, šiek tiek pasikamavęs, nustodavau nuo jų bėgti. Susmukdavau ir leisdavau toms žiežuloms apsivyti, sugelti, kiaurai užplūsti mano kūną, tarsi skarabėjams veržtis po oda. Norėdavau kuo skubiau ištrūkti iš nakties reginio, pasiduodavau, net jei tai reikšdavo mirtį ar kūno užleidimą kitam. Toks gana susitaikėliškas savęs pribaigimas šiandien baugina dar ir tuo, kad vargiai žinodavau apie galimybę prabusti. Nejau šia „kad tik greičiau“ nuotaika pasitiksiu ir tikrąją mirtį? Šiaip ar taip, skirtumas tarp dviejų lovos malonumų tas, kad bėgant nuo sapno padarų kojos tampa nepakeliamos, medinės. O štai įrankis, kuris dar negreit išlaisvins iš ne itin patrauklios sugulovės glėbio, apsunkina tuo, kad kietumu nebeprimena medžio.

Seksas panašus į sapnus, kuriuose krenti. Puldamas žemėn tampi nesvarus, o puldamas į moters glėbį – nešvarus. Žemai krisdamas ar pasiduodamas nuodėmei žūtbūtinai sieki ko nors įsitverti – meilužės kūno kabinamasi tarsi oro tame vaizdinyje, kuriame netenki pagrindo po kojomis. Nu(si)leisdamas, besibraudamas į realybę, bet vis dar apkvaitęs, įsigriebi patalynės, gaudai kvapą. Svarbiausia – saugus nutūpimas. Tavo parašiutas – prezervatyvas, kad paskutinę sekundę neištikštum į vaisingą partnerės kūno žemę. Pabudimas iš tokio sapno kaip ir sueities baigtis suteikia palengvėjimą: grįžti į save, pagaliau supranti, kad jausminė trauka mylimajai kaip ir mirtina Žemės gravitacija sapne tebuvo smegenų sukurtas regėjimas. Šią trumpą aštrios tikrovės akimirką jautiesi tvirtas, kad išgyventum, tau nebereikalingi mylėjimosi judesiai ar mosikavimas ore. Skysčiai reiškia išsilaisvinimą. Visgi prabusti išpiltam prakaito dėl nestabilumo ir kryčio sapne šiek tiek maloniau, nei atsipeikėti su drėgna papilve nuo nesuvaldomumo, kai judėjai gilyn į merginą. Suvokdamas, kad ta, kuriai ką tik šnibždėjai net tave patį įtikinančias meilybes, nebedomins iki kitos erekcijos ar net kitos dienos, panyri į liūdesį. Po sėklos išsiliejimo bijai išvysti savo partnerę, parodyti šaltą, išgijusį žvilgsnį – todėl orgazmo metu ir užsimerkei. Beje, yra ir dar vienas neatitikimas. Žmonės sako, kad sapnuodamas kritimą – augi. Deja, akimirksniu išsiplėtusi viena kūno dalis po lytinio akto sumažėja.

 

Ištrauka iš nebylaus sapno

 

Aš dar sapnuoju, kad mane kas nors susapnuos. Kaip variantą, kurio nereikėtų sapnuoti.

Romas Daugirdas

 

– Tu kuo nors užsiimi, be sapnavimo ir kalbėjimo apie sapnus su sapnuojamais žmonėmis?

– Dar bandau gyventi. Sunku atskirti, kaip kas, kai nežinai, kuria „realybe“ vadovautis.

– Tu dabar sapnuoji. Prisipažįstu žmoniškai.

– Prisipažįsti?!

– Na, užteks mulkinti save.

– Tai visą tą laiką…

– O ko tu tikėjais? Šis pokalbis per geras realybei.

– Aš tokia idiotė, kalbuosi su savimi… Bet pala, apie kurią realybę kalbam?

– Sapnuose šizofrenikų nebūna. O sapnuoti turbūt geriausia žiemos realybėje. Per paltus ar dėl atšalusio kūno neskauda, kai, norėdamas pabusti, žnybi. Kiek tų realybių yra?

– Tiek, kiek žinai.

– Aš tik sapnas. Tu čia viską daugini.

– Tai manai, kad dvi?

– Dvi mano, kad tai.

– Gudrus tu kaip sapnas.

– Nesipūsk.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.