Politinis hesichazmas (2)

4 žingsnis: hesichastų valdžios įsitvirtinimas

 

Bizantistas Johnas Meyendorfas skiria 4 prasmes, kuriomis vartojamas žodis „hesichazmas“: 1) tylinčių atsiskyrėlių vienuoliškas judėjimas; 2) tam tikra mokykla ir technika (protinė malda – noera proseuche), kurios šerdis – nepaliaujama Jėzaus malda („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“), o tikslas – panašėjimas į Kristų, Taboro kalno Šviesos regėjimas ir dievėjimas (teozė); 3) šv. Grigaliaus Palamo ir jo sekėjų hesichastinę praktiką grindžiantis dogminis mokymas, kuris platesnis nei energijų teologija; 4) reiškinys Rusijos religiniame gyvenime XIV–XVI a. Visos keturios reikšmės yra susijusios su Dykumos Tėvų pradėtu religiniu sąjūdžiu.

Nors terminai „tyla“ (gr. hesychia, šis žodis taip pat reiškia ramybę), „tylintysis“ ir kt. aptinkami literatūroje nuo IV a., XIV a. jie įgauna specifinę prasmę. To meto Bizantija išgyveno sunkius laikus – beveik visa imperija buvo užkariauta musulmonų, o ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiai nusiaubė Konstantinopolį. Šiame kontekste iškilo Italijoje gimęs išsilavinęs graikas, vardu Barlaamas Kalabrietis, siekęs sutaikyti po 1054 m. išsiskyrusias Romos Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčias. Barlaamas iš Italijos atvyko į Bizantiją. Konstantinopolio imperatoriaus jis buvo įgaliotas rengti Bažnyčių susijungimo projektą.

Projektas patyrė nesėkmę anksčiau, nei Barlaamas jį spėjo pateikti abiejų Bažnyčių lyderiams, nes pats įsivėlė į konfliktą su Bažnyčia. Barlaamas tapo vienuoliu Atono kalne, kur matė neįprastas praktikas atliekančius vienuolius. Šie vienuoliai užsidarydavo celėje, atsisėsdavo ant žemos kėdutės, nukreipdavo galvą į bambą ir ypatingu būdu kvėpuodami melsdavosi, pirštais kaskart stumdami kitą mazgelį ant maldai skirtos virvelės – komboskini (išvaizda analogiška katalikų rožiniui). Negana to, vienuoliai teigė matą Dieviškąją Šviesą. Barlaamas praminė juos „pilvakvėpiais“ („kvėpuotojais į bambą“) ir apskundė patriarchui kaip eretikus.

Pagrindinis Barlaamo mestas kaltinimas buvo tas, kad Dievo niekas negali pamatyti, o hesichastai teigė turį tiesioginę Dievo patirtį. Hesichastai su tuo nesutiko, todėl Atono kalne surado labiausiai išsilavinusį atsiskyrėlį, kad galėtų jiems atstovauti sostinėje. Tai buvo šv. Grigalius Palamas.

1341 m. Konstantinopolyje, Šv. Sofijos katedroje, buvo surengtas sinodas, kurio pasiklausyti susirinko beveik visas miestas. Jame vyko viešas Barlaamo ir šv. Grigaliaus disputas. Šv. Grigaliaus gynyba rėmėsi dviem teiginiais: 1) hesichastai seka senovine krikščionių tradicija, kurią nepakeitę perėmė iš savo dvasios tėvų; 2) Dievas gali būti regimas, nes Dieve yra Jo esmė (substancija, ousia), kuri buvoja veikimais (aktais, energeia). Šios energijos, o ne Dievo esmė, ir yra regimos kaip malonė, šviesos pavidalu.

Šv. Grigalius disputą laimėjo, Barlaamas buvo ekskomunikuotas ir pabėgo į Italiją. Tačiau po penkių dienų nuo susirinkimo Konstantinopolyje mirė imperatorius Andronikas III ir prasidėjo kovos dėl valdžios – jos peraugo į pilietinį karą. Po perversmo Barlaamo sekėją Grigalių Akindinomą ėmė globoti naujoji valdžia ir jis apkaltino Palamą remiant politinį perversmininkų oponentą Joną Kantakuziną. Šv. Grigalius Palamas buvo paskelbtas eretiku ir ekskomunikuotas, bet 1347 m. Jonas Kantakuzinas įvykdė perversmą ir atėmė iš Barlaamo sekėjų valdžios postus bei vyskupų katedras. Vietoj jų Kantakuzinas suteikė geriausias vyskupijas vienuoliams hesichastams, kurie buvo populiarūs visuomenėje ir kuriuos jis laikė politiškai lojaliais.

Nors negalėjo užimti valdžios postų, buvę atsiskyrėliai realiai tapo valstybės vadovais. Po musulmonų ir kryžiuočių antpuolių, po pilietinių karų valstybės aparatas buvo tapęs visiškai nefunkcionalus. Bažnyčia išsaugojo savo vidinę tvarką, o visus hesichastus siejo asmeninis ryšys – daugelis jų kartu meldėsi Atone ar turėjo tą patį dvasios tėvą. Todėl jų tarpusavio ryšiai buvo gerokai tvirtesni nei daugelio Bizantijos politikų.

Kaip rašo bizantistas Gelianas Prochorovas, po vadinamųjų hesichastinių ginčų XIV a. Bizantijoje iškyla visiškai naujas visuomenės veikėjo paveikslas. Nuo šiol tipinis visuomeniškai aktyvus žmogus yra kilęs iš kilmingos miesto giminės, jaunystėje tapęs vienuoliu, išėjęs iš pasaulio į vienuolyną, kur jį auklėję senoliai (gr. geronda – senolis), perėjęs asketinio gyvenimo mokyklą, gyvenęs kokioje nors oloje ir išmanantis tiek maldos praktiką, tiek teologiją. Iškilus būtinybei, pašauktas Bažnyčios ar visuomenės į pagalbą, pasižymintis erudicija, rašantis poetinius himnus Dievui ir besiginčijantis su oponentais apie Dieviškąsias Energijas.

Vienas svarbiausių socialiai aktyvaus hesichazmo bruožų – ribų tarp vienuoliškojo ir pasaulietinio gyvenimo sulydymas. Šv. Grigaliaus Palamo sekėjas Filotėjus rašė, kad būtina „ne tylėti, kaip kai kurie mano, o skelbti ir skatinti visus tapti šitos Dieviškosios Šviesos dalininkais“. Šv. Grigalius Palamas mokė, kad Jėzaus malda melstis pridera visiems – ne tik vienuoliams, bet ir pasauliečiams, o mokyti šios maldos – vienuolių pareiga. „Mokyti tokios maldos reikia visus: ir išmintingus, ir paprastus žmones, ir moteris, ir netgi vaikus“, – rašo Filotėjus „Šv. Grigaliaus gyvenime“.

Susiformuoja naujas vienuolio įvaizdis. Nuo šiol vienuolis aiškiai suvokiamas kaip nuo pasaulio bėgantis švietėjas, kuris gali perduoti savo žinias apie maldą ir pasauliečiams. Nenutrūkstanti hesichastinė malda pašventina, išgano vienuolio kasdienybę, o išplisdama tarp pasauliečių gali išganyti ir kultūrą. Hesichastai tampa politiniais patarėjais, politinių vadovų dvasios tėvais. Pats imperatorius Jonas Kantakuzinas senatvėje tapo vienuoliu.

 

5 žingsnis: vienuolynai po Bizantijos

 

Hesichastiškoji kultūra iš Bizantijos plito į kitus kraštus. Vienuoliai sudarė tam tikrą tarptautinį tinklą. Rusijoje hesichazmo tradiciją tęsė šventieji Teofanas Graikas, Maksimas Graikas, Andrejus Rubliovas, Sergejus Radonežietis, vėlesniais laikais ją perėmė Serafimas Sarovietis, Teofanas Atsiskyrėlis ir kt. Nors ilgainiui Visuotinės Bažnyčios lygmeniu ryšiai dėl geopolitinių priežasčių sutrūkinėjo, Rusijos hesichazmas išsaugojo visas esmines idėjas – tiesioginės Dievo patirties galimumą, gyvenimo perkeitimą per maldą, vienuolinį gyvenimą kaip krikščioniškojo gyvenimo etaloną.

Šiandien neįmanoma suprasti krikščionių ortodoksų kultūros neanalizuojant jų vienuolystės istorijos. Kartais didieji krikščionių ortodoksų vienuolynai, tokie kaip Atono Graikijoje ar Valaamo Rusijos šiaurėje, yra vadinami ortodoksų „dvasiniu Vatikanu“, nes jie yra dvasinis orientyras. Pasauliečių pasninkavimo, maldos ir kt. normos yra tokios pačios kaip ir vienuoliškas minimumas, o knygos pavadinimu „Atono senolių dvasiniai patarimai“ gali turėti didesnį autoritetą nei Maskvos patriarcho pamokslai.

Tiesa, socialiai aktyvaus vienuolio įvaizdis po Bizantijos žlugimo kiek pakito. Kadangi Rusijoje taip ir nebuvo perimta Bizantijos švietimo sistema, iš erudito, išmaniusio ne tik teologiją, bet ir filosofiją, pasaulietinius mokslus, Rusijos hesichastas ilgainiui tapo vien „ne šio pasaulio išminties“ atstovu. Su tuo susijęs daugelio XIX a. rusų intelektualų „mokytumo kompleksas“: kultūra Rusijoje imama traktuoti kaip kaltė, todėl Levas Tolstojus po savo literatūrinės sėkmės „atgailauja“ išeidamas dirbti į laukus su valstiečiais.

Su hesichazmu susiję ir sociumo paribio reiškiniai. Kadangi vienuolis laikomas tam tikru politiškai nepriklausomu maištininku prieš nuodėmę, vienuoliai gali lengvai pradėti apokaliptinius judėjimus prieš mokesčių mokėtojo numerių ar asmens tapatybės kortelių išdavimą, tikindami, kad tai – laikų pabaigos ženklai. Net jei jį pasmerks vyskupai, vienuolis gali laikytis savo nuomonės iki galo ir pritraukti žmonių, nes visada yra viltis, kad jis bus kitas Atanazas (tiesa, dažniausiai kitu Atanazu netampama).

Gelbėtojo sindromas, pavadinkime šį reiškinį taip, yra tam tikru lygiu paplitęs visose ortodoksų kultūrose. Atono kalne, neskaitant ekskomunikuoto Esphigmenou vienuolyno, ir kanoniniuose vienuolynuose galima sutikti vienuolių, kurie yra įsitikinę, kad visi aplinkui yra dvasiškai paklydę. Rusijoje egzistuoja vienuolių, tikinčių, kad visos Ortodoksų Bažnyčios, išskyrus Rusijos, atkrito nuo grynosios ortodoksijos, o rusų tauta paskutinė išsaugojo tikėjimą be pokyčių. Rumunų vienuolis ir teologas Dumitru Stăniloae teigė, kad tik rumunų vienuoliškajai tradicijai pavyko unikaliai sujungti socialinį ir anachoretinį hesichazmo polius ir taip išsaugoti autentišką hesichazmo (ir ortodoksijos) tradiciją. Serbai ir bulgarai turi savų ideologų, kurie paprastai palankiau žiūri į Rusiją, tačiau ten taip pat yra kalbančių apie buvimą ortodoksiškiausiais ortodoksais.

Nors gelbėtojo sindromas yra marginalų reiškinys, jis yra pakankamai regimas ir pakankamai būdingas, kad jį derėtų minėti. Šį reiškinį maitina tikinčiųjų orientacija į vienuolišką kultūrą – daugybė jų atostogų laiką aukoja vienuolynų lankymams, o egzistencinius ir dvasinius klausimus sprendžia kartu su vienuoliais. Atsiranda ir tokių, kurie vienuolių prašo patarimų ir palaiminimų absoliučiai visais gyvenimo atvejais – pradedant tuo, kokį pasninką pasirinkti, baigiant tuo, kokios spalvos automobilį įsigyti. Didelis dvasinis autoritetas yra didelė pagunda imti vadovauti.

 

Apibendrinimas

 

Hesichazmo politinis ir socialinis vaidmuo – svarbus ortodoksų kultūrų faktorius. Nagrinėjant šias kultūras dera turėti omenyje, kad daugelis jų niekada nebuvo vakarietiškos demokratijos ir niekada neturėjo visiško pasaulietinės ir bažnytinės valdžios atskyrimo, būdingo Vakarams. Vienuolijų kovų su imperine valdžia istorijos įrodo, kad nederėtų pervertinti imperatoriaus valdžios Bažnyčios atžvilgiu ir Bizantiją vienareikšmiškai vadinti cezaropapistine valdžia. Visų didžiųjų imperatoriaus ir Bažnyčios konfliktų metu nugalėdavo Bažnyčia (vienuoliai).

Politinių ir religinių klausimų suplakimas būdingas ir šiandienos ortodoksų kultūroms. „Eretikas“ paprastai reiškia ir „politinis priešas“, ir atvirkščiai. Tai galime stebėti ir šiandieninės Ukrainos politiniame ir religiniame diskursuose. Dominuojanti religinių bendruomenių lyderių laikysena ten dažniausiai primena hesichastinę – apie politiką šnekama vienoje plotmėje su dvasiniu gyvenimu.

Ne mažiau svarbu tai, kad hesichazmas smelkiasi į kultūrą ir ją transformuoja: veikia meną, muziką, literatūrą. Veikia, visų pirma, per vienuoliškų praktikų perėmimą kasdieniame pasauliečių gyvenime, ypač per maldą. Įtakingas Maskvos teologas Aleksejus Osipovas dažnai sako, jog tam, kad užsiimtum Jėzaus malda, nereikia specialaus leidimo, nes be paliovos melstis įsako Evangelija. O sekti Evangelija leidimo nereikia.

Fundamentaliausias klausimas, apmąstant politinį hesichazmą, yra jo autentiškumo odisėja. Tradicijos autentiškumas – kone svarbiausia tema šiandieniame hesichastiniame diskurse, be abejonės, nulemta vėlyvosios modernybės krizės ir identiteto politikos. Bet, grįžtant prie Pachomijaus bendruomenės, ar šiandien įmanoma pasakyti, kas hesichazme, ypač socialiai aktyvioje jo atmainoje, yra pirmapradiškai krikščioniška, o kas tėra IV a. Egipto kultūros lobių pritaikymas krikščioniškajame gyvenime? Kaip sakė metropolitas Kallistos Ware, hesichastinė tradicija turi tai, kas be galo patrauklu ir reikalinga šiuolaikinei Vakarų kultūrai, – tiesioginį Dievo patyrimą. Tačiau, kaip rodo Tėvų Kapadokiečių pavyzdys, kurie aiškiai suvokė, kad naudojasi pagoniška filosofija krikščioniškais tikslais, Bažnyčios Tėvai buvo gerokai sąmoningesni savo vartojamų priemonių atžvilgiu. Nuo XX a. hesichastinė tradicija, kaip ir patristika, dar tik atranda save ortodoksų kultūrose iš naujo.