Laiškai į Genują
Autorės koliažas
Galiausiai jis net panoro, kad ji pagaliau išvažiuotų. Žinojimas, kad liko tiek ir tiek dienų iki kelionės, vertė jį nervintis, sukti galvą, kaip dar galima praleisti paskutines akimirkas kartu, ir stengtis kuo dažniau žiūrėti į jos veidą, kad tik paskui atmintyje jį idealiai atkurtų. Jis nekentė fotografijų ir atsisakė nešiotis jos nuotrauką iš seno moksleivio pažymėjimo savo piniginės kišenėlėje. Tarsi tas veidas, tada dar toks šviežias ir nekaltas, tyčiotųsi iš jo, likusio čia, šitam liūdnam mieste, kaip kokio nevykėlio, kuris nesugebėjo įstoti į Sorbonos ar bent Genujos universitetą.
Taigi jis laukė, kol galės pamojuoti šimtus emigrantų nuo savo tėvynės nuriekiančiam lėktuvui ir su tam tikru palengvėjimu pėdinti iki pat namų, juk keliaujant pėsčiomis atsiras tiek daug ką apgalvoti. Turbūt jis bijojo, kad ši istorija, prasidėjusi lyg septintojo dešimtmečio filme, gali tapti paprasta realybe, ir troško tos moters kaip adreso, kur galėtų siųsti savo meilės ir nemeilės laiškus, tarsi papildyti savo gyvenimą dar vienu, rašytiniu, ir šis įgautų daugiau romantikos ir prasmės. Jis jau įsivaizdavo, kaip iš senų žurnalų iliustracijų klijuos atvirukus, kaip prirašys tris ar keturis lapus savo minčių apie gyvenimą ir, žinoma, tiek ją prikankinęs, paskutinėje eilutėje ištars pasiilgau ar kažką panašaus, kad ji liktų patenkinta ir tęstų laiškų žaidimą. Juk taip malonu bus liežuviu seilinti tarptautinį pašto ženklą su kokiu nematytu paveikslėliu, klijuoti prie voko su dalimi savęs ir su džiaugsmu siųsti už tūkstančių kilometrų, ir už tų tūkstančių kilometrų ta dalis jai bus tokia svarbi. Kartais net atrodė, kad jei neapsigyventų kokios jautrios moters širdyje, jo nebūtų kaip asmenybės, nebūtų visai, nes vargu ar pats sugebėtų save tiek įprasminti, kiek jo glėby mato prasmės ta moteris, kuri naktimis lyg katė susirango jam ant pilvo ir net skleidžia garsus – ir malonumo, ir turbūt prieraišumo. Jis sudrebėjo, pagalvojęs, kad neturėtų pavardės, kam adresuoti laiškų.
Taigi ėjo paskutinės dienos jų romano, kuris tęsėsi nei ilgai, nei trumpai, apie penkis šimtus saulės nusileidimų, ir jau pradėjo atsiduoti ilgai nekeistu pamerktų rožių vandeniu. Viskas buvo puiku, jokių barnių ar kitų patinų, kurie norėtų palįsti jai po apatinukais, ilgi vakarai prie vyno taurės lauko kavinėse, jo velvetinis švarkas jai ant pečių, net kai nešalta, rytiniai pasikalbėjimai gulint nuogiems lovoje ir trinantis balkšva oda ir plaukais, žaidimas su vienas kito kūno dalimis, lyg tai būtų nematytas drugelis ar vaisius, viskas buvo išgerta ir išragauta, dabar beliko džiaugtis tuo išragavimu. Bet džiaugsmas neatėjo, ir naujoji situacija, kai moteris telieka keli per pusmetį gauti atvirukai, dabar atrodė nauja ir jaudinanti.
Paskutinėmis dienomis, kad galvoje turėtų užbaigtą ir aiškų savo moters paveikslą, jis ėmėsi ne taip į akis krintančių, dažnai pamirštamų jos detalių. Pavyzdžiui, vis pakeldavo plaukus ir spoksodavo į ausis, mažas ir kiek atlėpusias, bet tik vos vos. Nuo per ilgo stebėjimo iš sraigės kiauto jos virto į keistą ir sudėtingą aparatą, pro kurį nežinia dėl kokio stebuklo garsai pasiekdavo jos gražią galvą ir pakeisdavo grimasą. Papūtus į ausies angą ji akimirksniu sukrusdavo iš netikėtumo, o jei prisikišdavai pakankamai arti, pastebėdavai, kad ausis padengta mažyčiais auksiniais plaukeliais, vos vos matomais, o nuo nuotaikos ir oro sąlygų ausies lezgelis keisdavo spalvą, dažniausiai į kadmio ar indišką raudoną. Ilgiau patyrinėjus, ausis pasidarė visiškai atsieta nuo kūno, nuo jo moters, ir buvo tiesiog organas, panašiai kaip avokado sėkla, kuri niekam neįdomi ir nevertinama, bet visgi gyvybiškai svarbi. Jam pasidarė nejauku ir negera, nes toptelėjo mintis, kad nebuvo prasmės prisiminti detalių, juk matys dar daug kitų ausų, ir jos bus visai panašios į šias, į kurias įvairiomis progomis įsegdavo vis naujus niekučius, rastus sendaikčių parduotuvėje, ar pasinaudodavo kaip laikikliu, už kurio buvo galima užkišti jos pasišiaušusius garbanotus plaukus.
Laikas kartu buvo brangus, bet atskirai gal net kiek brangesnis. Kai tik jie išsiskirdavo ir ją pasiglemždavo naktinio autobuso armonika, jis atlikdavo savo ritualą – prisidegdavo cigaretę, susikišdavo rankas giliai į kišenes ir tyliai niūniuodamas eidavo pasivaikščioti naktinėmis gatvėmis savo malonumui, stengdamasis kuo gyviau prisiminti mielas akimirkas, kurias tądien kartu patyrė. Einant Strazdelio gatve jos juokas ir šypsena pasidarydavo svarbesni, o sukant pro Aušros vartus netgi įgaudavo šio to magiško, ir draugyste buvo kur kas paprasčiau džiaugtis, kai jos nebūdavo šalia.
Galbūt pasirodys keista, tačiau dar jai neišvažiavus jis nupirko kelias dovanas ir dabar jos tvarkingai sukrautos lentynoje laukė, kol galės ką nudžiuginti. Tai nebuvo nieko ypatinga, kelios importinės dėžutės su spalvota dražė ar pacukruotais marmelado kubeliais, pora sendaikčių turguje nučiuptų reprodukcijų, vaizduojančių paryžietiškas kavines, ir miniatiūrinė lėlytė, kurią prisukus užpakaly pasigirsdavo žinoma melodija iš kažkokios seniai užmirštos operetės. Grįžęs namo jis vis nusišypsodavo šiems daikteliams, džiaugdamasis savo išmanumu ir didžiuodamasis, kad yra toks geras jaunikis. Šie niekučiai per tą laiką tapo jam brangūs lyg bendrininkai, kartu patyliukais laukiantys moters išvažiavimo, kad galėtų praversti dviem jauniems žmonėms, bandantiems rasti vienas kitame kažką ypatingą.
Kambario draugai pastebėjo, kad jis tapo laimingesnis, niūniuodavo sau panosėje visokias per radiją išgirstas populiarias daineles ir dažnai net pamiršdavo eiti miegoti. Ne kartą tai jam priminė tik kambario draugai, kuriuos jo šešiasdešimties vatų lempelė be galo erzino, trukdydavo nakčiai nuskinti jų pavargusius protus. Kartą prieš išeidamas į paskaitas vienas net drįso užsiminti, gal nauja paukštė pasitaikė jam kely, kad visas toks paslaptingas ir išdidus lyg povas, bet jis nieko neatsakė, nes jie vis tiek nebūtų supratę jo tokio sudėtingo vidinio pasaulio.
Ir štai ta diena atėjo, moteris per kelias valandas nutolo nuo jo per kelis tūkstančius kilometrų, tačiau nė kiek nenutolo nuo minčių, atvirkščiai – dabar užvaldė visą jo laisvalaikį ir ne laisvalaikį. Dabar buvo galima įsivaizduoti, kaip ji viena vaikšto istorinėmis Genujos gatvėmis, ilgesingai žiūrėdama į tolį ir mąstydama apie jo paskutinį laišką, kurį, iškvepintą ir kruopščiai sulankstytą, saugo prie širdies vidinėje palto kišenaitėje. Galėjo ją įsivaizduoti universiteto valgyklos lauko terasoje, diskutuojančią su vietiniais italais apie gyvenimo prasmę ta puikia daininga Felinio kalba, visai pamiršusią net nepradėtą espresso ir cantuccini elegantiškoje lėkštelėje. Galėjo net įsivaizduoti ją, sapnuojančią jį, ir netgi sapno siužetą, kur jie būtų kartu ir džiaugtųsi laime galbūt Vilniuje, galbūt kokiame Genujos skersgatvyje, ir kas žino, gal kokiame net neegzistuojančiame mieste, kažkuo panašiame į Veroną ar vieną iš Cinque Terre kaimelių.
Iš pradžių viskas klostėsi panašiai, kaip jis ir tikėjosi, tik moters laiškai buvo gan lakoniški, ir jam labai nesinorėjo tikėti, kad jos gyvenimas Italijos šiaurėje yra toks aiškus, paprastas ir tiesmukas. Todėl po kelių mėnesių, kai pradėjo nebesulaukti atsakymų, jam dėl to per daug neskaudėjo širdies, o garbino ją lygiai taip pat. Jis nesiliovė siuntęs kvapnių į rusvą popierių suvyniotų muiliukų, įdomesnių tekstų, kiek negrabokai iškirptų iš literatūrinių laikraščių, ir, žinoma, savo jaudinančių laiškų, parašytų plunksna ir rašalu, nors tam prireikdavo keturis kartus daugiau laiko nei rašant tušinuku. Jis ir toliau gėrėjosi jos grožiu, kiek tik pavykdavo prisiminti, ryte pabusdavo su mintimi, kad kažkur kitam Europos gale ji taip pat atsikelia iš patalų ir pramerkia savo turbūt pilkas, o gal žalsvai pilkas, dabar sunku pasakyti, akis, kurių vyzdžiuose taip dažnai jis matydavo savo atvaizdą.
Po pusės metų, kai laiškai iš Genujos jau visiškai nustojo maloninę jo pašto dėžutę, vieną šiltą vakarą jis slankiojo senamiesčio gatvėmis, susikišęs rankas į kišenes, ir staiga suprato, kad pagaliau jo laimės netrikdo joks šešėlis. Jis turėjo moterį, kuri nė kiek nekenkė jo įsivaizdavimui apie jos tobulą grakštumą ir jautrią širdį, ir nebereikėjo bijoti, kad jausmas išblės, nes jis sugėrė ją visą į save ir išsivadavo iš to bauginančio nuobodulio ir buities, kurie galėjo sutrukdyti jų gražiai draugystei. Jis nusišypsojo, ore net sukaukšėjo savo ilgaauliais ir patenkintas nuėjo ieškoti knaipės, kur galėtų parašyti dar vieną laišką.
