Nematoma sovietmečio visuomenė
Rugsėjį turėtų pasirodyti VšĮ „Aukso žuvys“ rengiama humanitarinių mokslų daktaro Sauliaus Grybkausko knyga „Lietuviškoji nomenklatūra 1956–1990 metais: tarp sovietinės sistemos ir neformalių praktikų“. Šaltinių rinkinys rengiamas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Nematoma sovietmečio Lietuvos visuomenė: neformaliųjų sisteminių ir nesisteminių tinklų skirties peržiūra (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-02-053)“. Nemažą knygos dalį sudaro interviu su Valerijumi Charazovu, kuris beveik 12 metų (1967–1978) ėjo Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto antrojo sekretoriaus – Kremliaus prievaizdo – pareigas. Šis „lipšnus ir lyg sirupu išsitepęs“1 žmogus 1972 m. susideginus Romui Kalantai buvo vienas iš jėgos panaudojimo prieš demonstrantus Kaune iniciatorių, 1974 m. Lietuvoje organizavo šmeižto kampaniją prieš Aleksandrą Solženicyną2.
Ir nors ryškiausias interviu bruožas – sovietinei nomenklatūrai būdingas gebėjimas daug kalbėti, bet nieko nepasakyti, tarp pleonazmų šmėsteli ir labai įdomių riktų, ir detalių apie sovietinių lietuvių valdininkų „nacionalistinius“ nuokrypius, kilimo karjeros laiptais ypatumus, medžiokles. O svarbiausia – tarp eilučių atsiskleidžia Kremliaus vaidmuo: Charazovas giria Antaną Sniečkų už gebėjimą greitai suprasti, „kaip reikia vertinti vieną ar kitą reiškinį“, aiškina vienbalsio balsavimo mechanizmą: „Ir kokios dar čia gali būti skirtingos nuomonės be leidimo: viskas išnagrinėta, viskas išstudijuota dar prieš teikiant šį klausimą svarstyti Sekretoriatui ir Biurui“ ir t. t. Knyga tikrai bus įdomi plačiam būriui skaitytojų.
Siūlome susipažinti su ištrauka, kurioje Charazovas pasakoja apie situaciją, susiklosčiusią po Sniečkaus mirties, ir pasiruošimą pirmojo sekretoriaus rinkimams. Interviu iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko.
Valerijus Charazovas: O paskui mane kviečia Kapitonovas ir klausia: „Štai, sutikimą gavome, rekomenduojam tave į Lietuvą, bet sakyk, iš kur Brežnevas taip gerai tave pažįsta?“ Na, jis mane pažįsta iš Kazachstano laikų, o vėliau aš iš Kazachstano dar buvau pas jį du kartus nuvykęs, kai turėjom sunkumų dėl traktorių gamyklos statybų Pavlodare, buvau pas jį nuvykęs, ir jis mums padėjo. Kazachstano jis nepamiršo, domėjosi Kazachstanu ir gelbėdavo. O kai atvažiuodavau, skambindavo į Valstybinį plano komitetą (Gosplaną) – tada jis dar buvo pramonės sekretorius, ne generalinis, ir aš eidavau į Gosplaną ir man duodavo viską, ko reikia gamyklos statybai. Buvau nuvykęs pas jį du kartus, todėl jis pažinojo mane ir iš Almatos, ir iš Pavlodaro. Na, nepuoliau klausinėti, kaip jis ten ir ką apie mane sakė, bet Kapitonovą labai stebino, kad generalinis – še kad nori – pažįsta jo skyriaus darbuotoją. Mane rekomendavo, įvyko plenumas, ir išrinko. Tai buvo 1967 m., manau, kovo mėnesį, dabar tiksliai neprisimenu, 1967 m. kovo vasario mėnesį. Tada pirmuoju [sekretoriumi] buvo Sniečkus. Ir su Sniečkumi aš dirbau iki jo mirties. Paskui aktyviai dalyvavau rengiant jo laidotuves, CK vardu pasakiau atsisveikinimo kalbą, nors Maniušis – jis buvo Ministrų Tarybos pirmininkas – kelis kartus skambino man ir sakė: „Valerijau Inokentjevičiau, atsisakykite tos minties.“ Kelis kartus. O aš jo klausiu: „Ir kodėl, kodėl Jūs galvojate, kad man geriau nekalbėt? Mirė CK pirmasis sekretorius, kas nors juk turėtų tarti atsisveikinimo žodį nuo CK.“ – „Atsisakykit, ir viskas.“ Taip jis man nieko ir nepaaiškino, o aš vis dėlto pasiekiau savo… mes gi viską aptarėme CK Biure: kas kalbės, kieno vardu, kas pradės, kas bus laidotuvių komisijos pirmininkas – pirmininku tapo Maniušis. O aš turėjau kalbėti CK vardu. Vis dėlto savo pasiekiau ir pasisakiau. O pas mus buvo tokia tvarka: iš pradžių atsisveikinimas Vilniaus sporto rūmuose, pasibaigus tai atsisveikinimo procedūrai važiuojam į kapines, o kapinėse paskutinį žodį taria Šumauskas – Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas. Taigi viskas susidėliojo taip: Ministrų Tarybos pirmininkas vadovauja, CK antrasis sekretorius sako kalbą, o Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas taria paskutinį žodį kapinėse. Po laidotuvių, kai jau buvau benueinąs, staiga Mira Josifovna Bordonaitė-Sniečkienė per visą aikštę man šaukia: „Drauge Charazovai, ačiū už kalbą, kurią pasakėte.“ Nustebau, galvoju: ir kam taip garsiai, per visą tą… ką tik kalbėjo Šumauskas, ką tik palaidojom. Į laidotuves buvo atvykęs Kapitonovas, sakau jam: „Atsiprašau, turiu jus trumpam palikti, šnektelėsiu su ja.“ Priėjau, pasikalbėjom, dar kartą išreiškiau užuojautą, atsisveikinome. Tačiau tai, kad ji taip padarė, – nes daug kas laikėsi nuomonės, kad man nederėtų kalbėti ir kad negebėsiu tinkamai įvertinti Sniečkaus vaidmens, tačiau kai ji taip pasakė ir dar per visą…, tai daugelis ir liovėsi sakę, kad be reikalo jis kalbėjo. Nes žmona pritaria pasisakymui, ir tai iš karto mane nuramino, ir daugelį tikriausiai, ir Maniušis daugiau man niekada nieko nesakė, ir kalbų, kad „nereikėjo jums kalbėti“ daugiau neteko girdėt. Na, o vėliau man teko labai daug… labai daug dirbti renkant naują CK pirmąjį sekretorių, nes Sniečkus, jis gi 36 metus buvo pirmuoju sekretoriumi, buržuaziniais metais buvo kalinamas ir turėjo Lietuvoje labai didelį autoritetą. Iškart surasti, kas jį galėtų pakeisti, tikrai nebuvo lengva. O juk antrojo sekretoriaus vaidmuo dar buvo ir toks: mąstyti apie tai, kas bus, mirus pirmajam, antrasis negali tapti pirmuoju, nes rusas negali Lietuvoje, todėl turi būti kitas žmogus. O antrajam – kaip aš įsivaizdavau – ir tenka užduotis sumąstyti, kas išrinkus būtų vertas dirbti pirmuoju sekretoriumi. Kai laidotuvėse dalyvavęs Kapitonovas rengėsi išvykti, palydėjau jį į stotį ir paklausiau: „Ivanai Vasiljevičiau, gal jums pavyko pasikalbėt, kas galėtų būti pirmuoju sekretoriumi?“, o jis sako: „Ne, neklausiau, nieko neišėjo, ruoškis tu.“ Supratau, kad į šį klausimą turėsiu atsakyti aš pats. Todėl privalėjau pasiruošti, kad turėčiau ką pasakyt.
Tai šit, dabar išsitrauksiu tą savo knygelę, aš niekam jos nerodau, bet jei jau užėjo tokia kalba, tai štai ta mano knygelė, kuria naudojausi, kai buvo ruošiamasi rinkti CK pirmąjį sekretorių. O buvo taip: iškėliau sau užduotį pasikalbėti su didele žmonių grupe ir išsiaiškinti – tegu jie visi pasako, ką vertina. Nusprendžiau taip: pasirenku du žmones, pasikviečiu pas save ir pradedu. Ir štai: pasikviečiau porą žmonių, ėmiau kalbinti – tyla, niekas nieko nesako, kalba tik aptakiai, o apie kandidatus niekas nieko nekalba. Aš antrą grupę, du žmones – lygiai tokia pati situacija, niekas nieko nekalba. Kas čia darosi? Nusprendžiau kviesti po vieną. Ir kai pradėjau kviesti po vieną, tuomet su manim bendraudamas žmogus nebejautė jokių suvaržymų. Jis išdėstydavo man visus teigiamus, neigiamus kiekvieno žmogaus, kurį jis laiko…, bruožus. Ir štai aš, matot, štai, pavyzdžiui, Petkevičius – Valstybės saugumo komiteto pirmininkas. Štai jis pasakoja apie Griškevičių, apie Songailą, apie Ferensą, apie Barkauską. Toliau Špakevičius. Jis buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, skyriaus vedėjas3. Tai štai jis apie Maniušį, apie Griškevičių. Paskui Laurinčiukas – „Tiesos“ redaktorius, na, jis buvo labai malonus žmogus, susipažinom su juo Monrealyje per „Ekspo 67“. Tada jis atstovavo redakcijai, o aš – partijai, abu buvome ten, parodoje. Ten su juo susipažinome, ir ta mudviejų draugystė tęsėsi, jis buvo labai supratingas ir malonus žmogus. O čia Drobnys apie Ferensą, apie Griškevičių. Paskui Matulis iš Mokslų akademijos, jis irgi apie Griškevičių, apie Barkauską, apie Mackevičių. Mikalauskas… Ir tokių iš viso turiu, jūs įsivaizduojate, turiu… tarp jų ir Astrauskas.
Saulius Grybkauskas: Ir Sakalauskas, matau.
V. Ch.: Visi yra. Ir Paugys. Iš viso keturiasdešimt septyni žmonės. Tai štai, vėliau užsiėmiau skaičiavimais. Suskaičiavau, kurį mini tarp pirmųjų, kurį – tarp svarstytinų. Kai kas sakė – štai, galima rinktis iš trijų: Ferensas, Songaila, Griškevičius. Kurį ten – matai ten… Ir štai aš suskaičiavau, kad pirmąjį sekretorių, štai, tiesiogiai įvardijo dvylika žmonių. Dvidešimt įvardijo – kalbu apie Griškevičių – štai pirmuoju siūlo šie žmonės, jo kandidatūrą svarstytina laiko šitie. Toliau Maniušio kandidatūra, Barkausko, pirmuoju siūlo 11 žmonių, Songailos kandidatūra tarp svarstytinų – pirmuoju nesiūlo niekas – 9 balsai. Astrauskas, Mackevičius – prisimenat jį? Tai jis dabar gyvena Maskvoje.
S. G.: Žinau, jis buvo profsąjungų pirmininkas.
V. Ch.: Taip.
S. G.: O vėliau tapo miesto partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi.
V. Ch.: Ne, buvo, o paskui Maskvoje dirbo Visasąjunginės profesinių sąjungų Centro tarybos sekretoriumi, taip čia ir liko. Čia visi mūsiškiai. Taigi aš apytikriai surašiau, kas turėtų būti pirmuoju sekretoriumi, atsižvelgdamas į tai, kokius duomenis, mano požiūriu, turėtų turėti tas pirmasis sekretorius, – štai čia mano pasiūlymai. Toliau, vadinasi, savybės. Paskui atsirinkau, ką apie kiekvieną kalba teigiama, ką neigiama. Maniušis, Griškevičius, Barkauskas, Ferensas, Songaila – visus. Štai taip padirbėjau, o po kurio laiko skambina man Kapitonovas ir sako: „Atvažiuok.“ Atvažiuoju, jis man: „Dabar einam pas Suslovą, turėk omeny, aš nieko nekalbėsiu, kalbėsi tik tu.“ Ir tikrai, per visą susitikimą – o susitikimas truko apie 2,5 valandos – pasakojau Suslovui apie viską, perteikiau, kas ką sako… O Suslovas kadaise dirbo Lietuvoje. Iškart po karo veikė CK Lietuvos biuras4 ir Suslovas buvo to Biuro pirmininkas, jis ir gyveno Vilniuje. Ir kai jis atvažiavo pas mus, jau kai aš dirbau, sako: „Nuvežkit mane, kur gyvenau.“ Na tai vėliau ir nuvežėm jį prie namo, kur jis gyveno, jis apžiūrėjo gatvę, jam buvo malonu visa tai prisiminti. Tai štai, mūsų pokalbis truko 2,5 valandos, Suslovas uždavė labai daug įvairiausių klausimų, aš pasistengiau, kaip galėjau, į juos atsakyti. Ir štai pokalbiui baigiantis jis man sako: „O ar nemanot, kad kai kuriems darbuotojams… nes juk Griškevičius jums vadovaujant dirbo partijos CK…“ – o taip iš tikrųjų ir buvo: atvažiavau, mane išrinko sekretoriumi, Griškevičius ėjo CK skyriaus vedėjo pareigas, o tai buvo kaip tik mano… aš buvau to skyriaus šefas5, ir tuo laikotarpiu tarp mūsų susiklostė tokie santykiai… Stebėjau jį, ir man jau tada atrodė, kad taip gali būti. Dar kai važiavau, o ir kai važiavau, jau tada man buvo iškeltas uždavinys – galvoti, ir man jau tada sakė: „Sniečkus netrukus pasitrauks.“6 O jeigu man sako, kad Sniečkus netrukus pasitrauks, vadinasi, iškils klausimas dėl kandidatūros, ir kas ta kandidatūra, pirmiausia paklaus manęs, ir aš jau tada pažindindamasis su žmonėmis apie tai galvojau, siekiau išsiaiškinti, į ką verta atkreipti dėmesį, ką stebėti, kad vėliau galėčiau palyginti [toliau įrašas neaiškus]. Štai tada ir pamačiau, kad Griškevičius – vienas iš tų žmonių, apie kuriuos verta kalbėt. Tada – tai dar buvo Sniečkui einant pareigas – Sniečkui, savaime suprantama, nieko nesakiau, bet padariau viską, kad Griškevičius būtų perkeltas į tokį darbą, kur jis ramiai galėjo būti vertinamas kaip kandidatas į pirmuosius sekretorius. Tokia galimybė buvo. Perkėlėm miesto komiteto pirmąjį sekretorių į kitą darbą, o Griškevičių išsiuntėme dirbti miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi. Tokia idėja buvo jau tada. Tas skaičius, kuris susidarė7, – jau vėliau, tuo metu tai buvo tik asmeninė mano nuomonė, kuria niekas nesirėmė. Na ir aš, kai… Jis man ir sako: „O jums neatrodo, kad tuoj pasklis gandai: jis gi su anuo dirbo, tai dabar jį ir rekomenduoja pirmuoju sekretoriumi, jūs liekate antras, o jis patampa pirmuoju – kaip tai įvertins?“ Sakau: „Michailai Andrejevičiau, svarbu, kad tas žmogus išties būtų vertas būti išrinktas, o kalbant apie mane, tai juk mane galima ir į kitą darbą perkelti. O pirmuoju sekretoriumi turi būti to vertas žmogus.“ Jis su manimi sutiko, o kai pokalbis baigėsi, prasidėjo CK sekretoriatas. O Suslovas visada vesdavo CK sekretoriatus. Jis ir sako: „Neišeikite, gali būti, kad mums jūsų reikės, o dabar – CK sekretoriatas.“ Jie su Kapitonovu išėjo, o aš likau ten aparate, žiūriu – sekretoriatas baigėsi, vadinasi, manęs nekvies. Tada aš pats prie Kapitonovo: „Tai ką man daryt, Ivanai Vasiljevičiau?“ Jis sako: „Gali važiuoti namo, tik pasakyk Griškevičiui, kad po 3 dienų kviečiame jį į Maskvą, Sekretoriatas priėmė sprendimą sutikti su tavo pasiūlymu, klausimas bus svarstomas Politiniame biure.“ Parvažiuoju, o pas mus kaip tik turėjo įvykti Vilniaus miesto konferencija8. Nusprendėme surengti konferenciją, išrinkti Griškevičių pirmuoju sekretoriumi9, kad jau niekur nebūtų jokių kalbų. O paskui jam pasakyti, kad privalo važiuoti tenai. Baigėsi Vilniaus konferencija, jai pasibaigus, ir sakau jam: „Antanai10, važiuojam, šiek tiek pasivaikščiosim.“ Sėdom į mano mašiną ir važiuojam į Stalo kalną, žinot, ten priešais Gedimino bokštą greta yra dar vienas kalnas, toks didelis, plokščias. Tais laikais vadinom jį Stalo kalnu: ne tik aš taip vadinau, taip liaudis vadino. Na, atvažiavom, išlipom iš mašinos, ėmiau jam aiškinti, kad štai, jūs kviečiamas į Politinį biurą, papasakojau, kaip praėjo sekretoriatas, jūsų kandidatūra teikiama į CK pirmojo sekretoriaus postą, jums reikia ten nuvykti ir viską… Svarbiausia – pas Kapitonovą, o visa kita jau Kapitonovas padarys. Na, jis nuvyko, ir Politinis biuras iškart priėmė sprendimą, rekomendavo jį pirmuoju, ir atvažiavo Perunas11, skyriaus vedėjo pavaduotojas, pravesti Plenumo. Plenumą surinko, iškart, vos tik įvardijo Griškevičiaus kandidatūrą, salėje pasigirdo santūrūs aplodismentai: 3–4 žmonės, ne daugiau, paplojo, daugiau šio klausimo nekėlė, ir išrinko jį sekretoriumi.
Projektą „2015 m. LLVS kūrybinė programa“ remia Lietuvos kultūros taryba.
1 http://www.juozasnekrosius.lt/index.php/dienorastis/7?start=480
2 http://www.ve.lt/naujienos/klaipeda1/klaipedieciai/nezinomas-alfonsas-zalys-7-1281914/
3 LSSR AT prezidiumo skyriaus vedėjas.
4 VKP(b) CK ir SSRS Liaudies komisarų biuras Lietuvai.
5 LKP CK antrasis sekretorius kuravo Organizacinio partinio darbo skyriaus veiklą.
6 1967 m., prieš Charazovui atvykstant dirbti LKP CK antruoju sekretoriumi, SSKP CK išsakomi patarimai ir nurodymai.
7 Omenyje turimas Charazovo apklaustų ir už Petro Griškevičiaus kandidatūrą pasisakiusių nomenklatūrininkų skaičius.
8 Čia kalbama apie Lietuvos KP Vilniaus miesto konferenciją, įvykusią 1974 m. vasario 8 d.
9 Išrinkti Griškevičių Lietuvos komunistų partijos Vilniaus miesto pirmuoju sekretoriumi.
10 Čia Charazovas supainiojo Griškevičiaus vardą.
11 Nikolajus Perunas – SSKP CK Organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjo pavaduotojas, kuriam pagal pareigas priklausė kuruoti skyriaus darbą Baltarusijoje ir Pabaltijyje.
