Madam

Autorės piešinys

Ar galėčiau jus dar kuo nors sudominti, net jei pasakiau visus savo eilėraščius? Žiūrėkite, ten, šiukšlyne, slepiasi žiurkė ir klausosi, kaip bandau jus sužavėti. Bet man patinka šis žaidimas. Kuo ilgiau jis tęsiasi, tuo labiau pamirštu tą niekingą tikslą, kad iš tiesų noriu tik su jumis pergulėti ir pajusti, kokios švelnios jūsų kojos po tomis dvidešimties denų pėdkelnėmis. Aš tik stengiuosi mums sukurti kambarį tokio tikro buvimo, kur galėtume pabėgti nuo taisyklių, kurias iš viršaus mums atsiuntė instinktai.

Įsivaizduokite, kad turime kokį aukštesnį tikslą ir mūsų keliai susiglaudžia ne todėl, kad taip sako mūsų chemijos, juk čia nėra nieko romantiško, tik cheminės reakcijos, aplink lakstantys ir vienas kitą gainiojantys hormonai, juk taip, ponia? Tikiuosi, ir jums tokios istorijos atrodo šlykščios ir nuvalkiotos, jau daug kartų patirtyje įrašytos kaip vienatvės sukeltos klaidos, brangus aksomo audeklas, panaudotas nosiai išsipūsti. Aš juokingas savo vaizdingais išvedžiojimais, puikiausiai tai suprantu, jau be pavadėlio, bet visgi gyvūnas, ieškantis, kam priklausyti, bet kas gi yra tobulas, madam.

Įsivaizduokite, kad mes trumpam pakeičiame įprastą istorijos eigą ir abu nesielgiame taip, kaip mums padiktavo protėvių genai, o išrandame savo naują bendravimo formulę, kurios negalėtų atsekti joks seklys ar pakartoti jokios niekingos ateities kartos, kurios tiesiog tris kartus subanalina bet kokius kilnesnius mūsų sumanymus. Norėčiau su jumis įžengti į tą kambarį, tik bijau, kad esu visgi vienas, ir jūs nė kiek negalite paliesti mano plano esmės, jo suvokti. Juk jūs skaitote moterų žurnalus ir esate iš tų, kurios išgraviruoja savo ir kokio stuobrio raides ir užkaria tiltui ant kaklo spyną, reiškiančią, kad ji niekad gėdingai netėkštels į vandenį?

Ak, ponia, jūs atrodote tokia paslaptinga, aš taip norėčiau, kad iš tikrųjų turėtumėte tą paslaptį ir man jos neatskleistumėte, aš galėčiau jums paskirti bent dešimtmetį, ir mes žaistume ne pagal šio pasaulio madą. Aš būčiau toks laimingas, jei rasčiau ką nors nesuvokiama savo protui, ir dėl to man niekada neatsibostų jūsų lūpos, stipriai spaudžiančios netyčia užgesusią cigaretę, man turbūt nė nerūpėtų, kad jūs naktį išeinate ir grįžtate paryčiais jau be apyrankės, kurią segėjote vakar. Aš tik džiaugčiausi, kad turiu savo mylimą lygtį, kuriai išspręsti privalėčiau paaukoti netgi savo jaunystę, juk ko verta jaunystė, jei ji niekam nepaaukojama. Aš galėčiau naktimis uostyti jūsų rankinę, galbūt net pradėti rengtis jūsų rūbais, gal net trumpam pamirščiau, kad aš nesu jūs, iš to didelio noro priartėti prie tiesos, kurią jūs galėtumėte man atskleisti.

Bet baimė yra neatsiejama šito gražaus sapno dalis, baimė vis tiek liktų visa ko pagrindas. Nes, kaip ir visi pakvaišę įsimylėję kretinai, aš pradėčiau jus įtarinėti, galbūt net sekti lyg juodas šuo naktį, abejodamas, ar jūs tikrai turite tą paslaptį, kuri galėtų pakeisti mano gyvenimą ar bent jau jį visiškai sujaukti, ar tik apsimetate savo tyliu žvilgsniu ir blefuojate, kad jūsų gelmėse slypi kažkas išties antgamtiško. Aš greičiausiai pasidaryčiau pavydus ir kiekvienam sakiny ieškočiau ženklų, kurie padėtų man įsukti į gerą kelią, net ir patį tamsiausią, kankinčiau jus vis bandydamas patikrinti, ar tikrai nežaidžiate mano žaidimo, nes juk visoms moterims patinka dėl jų dūsaujantys vyrai. Ar ne taip, ponia? Jūs tylite, o aš lyg koks jaguaras narve vis suku ir suku ratus, bandydamas prisiminti, kad kažkada vienu ilčių suleidimu galėjau atimti gyvybę už mane didesniam elniui.

Sako, jūs esat iš kitos planetos nei aš. Nežinau, ar ta mintis mane liūdina, ar kaip tik džiugina, nes, matote, mano gyvenimas atrodo toks neįdomus ir beprasmis, kad man turbūt derėjo tapti kosmonautu. Aš noriu, kad būtumėte nesuvokiama lyg vaiduoklis, bet kartu šis mano noras toks žmogiškas ir banalus, kad turbūt sukeliu jums juoką, daugeliu atžvilgių pats sau prieštaraudamas. Bet juk mes tokie, lyg povai, išskleidę plunksnas jums pasigėrėti, lyg arlekinai su smailais batais, kūgio formos kepurėlėmis ir žongliruojamais mandarinais, kad tik bent minutę atgręžtumėte savo veidą ir žvilgtelėtumėte į mūsų degančias bepročių akis.

Bet iš kur jūs žinosite, kad aš nuoširdžiai įklimpęs ir prisirišęs prie jūsų istorijos, lyg prologas, iš tiesų nesvarbus tekstui, bet lydintis jį lyg erzinantis dygus varnalėšos spurgelis, prilipęs prie megztinio? Aš jums nešiu netikras gėles, rastas kapinėse, kas gi gali būti tikresnio, ir vesiuosi jus į griuvėsius, kur dvelkia dulkėmis ir netolima praeitimi, bet ar jūs tikrai suprasite, kad tai geriausia, ką galiu jums duoti? Ar galiu priversti savo vertybes tapti jūsų vertybėmis? Ar galiu tikėtis, kad jūs, kaip ir aš, prieš miegą skaitysite Kantą ir galvosite apie nesuprantamybės grožį? Nežinau, kaip galėčiau jus patikrinti, kaip galėčiau jus išsirinkti iš visų tų moterų, kurioms taip pat turiu progą pasiūlyti įžengti į savo kambarį. Nežinau, galbūt reikėtų jį nusėti pigiais iš gintarų sudėliotais paveikslėliais ar bent jau paskleisti imbierinės arbatos kvapą, kad jis jūsų jautriai širdžiai atrodytų bent kiek jaukesnis. Bet juk pati suprantate, kad negaliu taip žemai nusileisti, nenoriu jūsų vilioti lyg koks šilkinius audeklus tiesiantis voras. Aš jums pasirodau visiškai nuogas ir tikiu, kad galbūt yra mažutė viltis, jog nesutraiškysite manęs savo pajuoka, juk atskleidžiau visas savo kortas ir neturiu nė lapelio, kuriuo galėčiau prisidengti nuo jūsų žvilgsnio kaitros. Turbūt reikėtų, kad tartumėt bent žodį ir duotumėt man bent kokią gairę, už kurios galėčiau užsikabinti, nes jau skubu jus įrašyti į savo brangiausią užrašų knygelę.

Tylite, todėl man teks pačiam už jus atsakyti. Aš krentu į jūsų upę, nė nežinodamas, ar mano lavonas bus bent kartą aplankytas, madam.