Alyvos
Donatui Saukai
Gegužyj vėl žydi alyvos, Atvėrę kvapus ir varsas. Širdies iškalbus naratyvas Kartoja senąsias tiesas. Alyvos ir tąsyk žydėjo Ir žiedlapiais barstė vejas, – Skaičiau aš eiles Salomėjos Ir mokslo žodžius apie jas. O šiandien vėl mano krūtinėj Nubudo vaiski jų gėla: Su daugtaškiu juostoj lininėj Nutrūkusio posmo gale… Ilsėkis, mintytojau didis, Kalnely kūrėjų garbių. Ne gedului krūmai pražydo – Gyvenimui tavo darbų.
Caspar David Friedrich. Karolina ant laiptų. Apie 1825
2015 metų gegužės 19 dieną po sunkios ir ilgos ligos mirė tautosakos ir literatūros tyrėjas profesorius Donatas Sauka, mano lituanistinių studijų Vilniaus universitete vienas mylimiausių dėstytojų, nepaprastai gilaus ir subtilaus proto, žmogiško įžvalgumo ir jautrumo asmenybė. Pašarvotas buvo universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Prie karsto ant juostos vainiko, kurį atnešė velionio brolis Leonardas, buvo užrašyta: Manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo… (S. Nėris) Šie mūsų tautos didžios poetės žodžiai įstrigo į atmintį dar man mokantis vidurinėje mokykloje, 1957 metais. Tada pasirodė D. Saukos parašyta monografija apie S. Nėries lyriką. Knygoje minėtas poetės eilėraštis literatūrologo buvo komentuojamas kaip didžiausias poezijos šedevras. Komentaras padarė nė kiek ne menkesnį įspūdį negu pats eilėraštis. Manau, jog tokį pat įspūdį padarė jis ir Donato broliui, taip pat įžymiam liaudies kūrybos tyrėjui. Todėl jis ir pasirinko eilėraščio pradžią epitafijai, tikėdamas, kad dažnas lietuvis pratęs mintyse tolesnį tekstą, kartu kukliai primenantį ir velionio gyvenimo ir darbų išliekamąją vertę.
