ROMAS DAUGIRDAS

Baladės link kvadrato pilnaties

Post scriptum

 

Jan Ung. Tvifordo mokykla.1979

Jan Ung. Tvifordo mokykla.1979

Kiaurymės šaudė mergaičių apanglėjusiais degtukais. O jos riedėjo per nuplikusias kalvas kaip servetėlės susiglamžiusios. Kol pakilo iki uniformos lygio.

Tikriausiai buvo mūšiui nebetinkamos. Nes atsivėrė per anksti žiedlapiais sudžiūvusiais. Ir sugebėjo išdejuoti tik post scriptum. Kaip priedą prie Kristaus sužadėtinių pamokslo.
Jas panaudojo konservuoto laiko kolboms. Jis smilkdamas įkaitindavo stiklą ir besiveržiantys mutantai įgydavo motyvą nusivilti meile.
(Kiek reikia sukramtyt neišsakytų kliedesių, kad forma atitiktų turinį? Ir išsipūtęs nulis pastotų klaustukų nenualintomis sėklomis?)

 

Traukinys

 

Tada dar dirbome nešiotojais likimo plunksnų. Ir veltui stotyje nuogi laukėm savo traukinio. Turbūt jį uždengė gausa rodyklių ir vėliavos sulopytos.
O gal sustabdė eismą penkios vištos, nesugebančios išsiveržti iš nelaisvės bėgių. Jos dėjo ant pabėgių aukso kiaušinius ir gynė juos nuo skersvėjo. Kol iš jaunystės kalėsi žiema.
Ji stingdė mūsų kūnus ir tarsi pažymėdavo, kur ateity reikės iškasti paminklines duobes šiam plokščiapadžių būryje.
Taip netoli, už kampo, elgetos iš plastilino lipdė traukinius. Be ratų ir stogų. Pardavinėjo tarsi urnas pelenų. O mums dalijo veltui. Kaip pirmiems keleiviams.

 

Karys

 

Jis pylė žarijas pro skyles sustingusio pasaulio. Bet užsimiršęs paaukojo ir rankas, ir kojas, ir kitas kūno dalis. Beveik nebenaudojamas.
Todėl sudegti antrą kartą negalėjo. Ir dirbo išnykimo – dabar ir čia – vedliu. Kuris kelius suminkština užgesusių žvaigždžių trąšom.
Sprogdindavo po moterų sijonais degančių lempučių rinkinius, gesindamas klaidingo kelio orientyrus. Skeveldras išdalijo ubagams iš pašaukimo.
Dabar jį pavaduoja simbolis – karys be rankų. Bet ir toliau kovoja su muziejaus prieblanda.

 

Išimtis

 

Tas geismas išimties. Kai širdis išviduriuota per šventės kulminaciją. Ir nebevargina kaip vaizdas iškepto taikos balandžio.
Kai bilsmas tolstančių arklių kanopų pranašauja priverstinę tylą. Taip rafinuotai išdabintą debesų pūkais.
Kai jau nebežinai, kam tęsti, nes mėlynų spalvų dėmes sujungia pilkos. Ir laukia kantriai šaldytuvo kameroj. Lyg tortas, apibarstytas pelenais.
Ir laiko nebeliko išsiaiškint, kodėl „visad” – kaip „niekad“ – gimsta niekur. Tačiau mes išimtį kankinam tarsi penį. Suspaudę tarpdury.

 

Dekoracijos

 

O pabaigai pritrūko medžių. Jie nesudraskė prieblandos ir krisdavo šalia jau pasiryžusių nutraukti laiko gumą.
Ir gal dar choro išprotėjusių paukštelių, kad baritonais tvirtintų, jog gyvenome ne taip. Kasryt išmaudydavome saulę nuovirais suskeldėjusių himnų ir šitą skystį gėrėm vietoje kavos.
Neliko ir ginklų, kuriuos reikėtų atiduot, kai pasiduodi. Juos sučiulpė inspektoriai dangaus. Kai baigės rojaus sodų vaisiai.
Pritrūko draugo spjūvio, kai viskas pakeista, kas lyg nekeičiama. Bet nepataiko vis dėlto iš pirmo karto į sėdynę antrininko.

 

Vedlys

 

Atsisėda vedlys ant išskyrų savo. Nes nori startuoti, atsispyręs nuo pagrindo šilto. Ir pasiekti vienišą stulpą putojančioj jūroj.
Apkabint jį erotiškai ir pabučiuoti. Kaip dievo pirštą, išskalbtą ateičiai. Kuris karpo bangas, kad iškart neužspringtume.
O tada ramia sąžine jis pasimeta. Už visus, kurie netesėjo, nes neišmoko nuskęsti. Ir tokie neišgelbėti nukeliavo aplinkiniais keliais į nuokalnę. Nes norėjo pratęsti žaidimą su Žemės trauka.
Jei iš sapno išeina žmogus, garbanom debesų pasipuošęs. Turbūt prie nakties nepritapęs. Bet vis tiek neprabudęs grafikai ryto. Neikit kartu.

 

Susikaupimas

 

Gyvenom kaip mėsos ištvirkinti žolėdžiai. Mūsų orientyrai lyg balionai sproginėdavo ore. O jų skutai tebuvo filtrai saulės šviesai. Bet kelrodžių nebeuždegdavo.
Šoko danguje iliuzijos tarsi sudegę rankraščiai. O mes lukštenome kaip riešutus šalies žaizdas. Ir pilstėm seiles kalba jau nupešiotų paukščių.
Mėginome išviduriuot mums primestą peizažą. Tačiau jo surūdiję dėsniai dar buvo išnešioti nepakankamai.
Bet mums pavyko išvaikyti debesis nuo gėlos bokštų. (Ten kenčia laimės valgytojai.) Ir susikaupti. Prieš naujų tualetų statybos pradžią.
 

Grožis

 
Taip įsijausdavo, kai žaidė ant pagalvių išeikvoto oro. Nes buvo nudažytas per gražiai. Ir jau nužemintas iki balkono rūsyje.
Tada klajodavo tarp pasitraukusių draugų. Delne suspaudęs obuolio graužtuką. Turbūt žinojo – be dovanos į saugyklą dulkių nepriims.
Ant akmenų lašėjo abėcėlė laiko. Kaip savamokslis groti seilėm raudonom. Apie abstrakcijų nenužudytą pievą. Kur ganosi skeveldros praeities.
Jis atsiliko nuo pavasario, tarp snaigių konservuodamas išpustytą salą. Juk vardan grožio kažką reikėjo paaukoti

 

Išeitis

 

Kai norisi labai pritarti kamuolinių debesų baltumui, juos galima praleist pro mėsmalę. Ir ištįsusiom juostelėm užkloti įdubas tarp vingių smegenų. Sutrumpinant jų bučinius su aplinka.
Ar šokinėt ant vienos kojos tarp nukritusių žvaigždžių. Ir jų jau blėstantį mirksėjimą priimt kaip švyturį gaisro šviesoje. Kai galvoje slaptaviečių neliko.
Ir paaukoti antrą koją raktui į pasaulį kitą. Kur jūra nugalėjo sausumą. O tie, palikę savo atsargas už slenksčio, gyvena ant pražilusių bangų putų. Be apgaulingo kranto vaizdo. Ir smėlio smilčių akyse.

 

Viliotinis

 

Ir procesijos juodų vabalų nori po audros pagerbti medžius, ant kurių jau suvertos mūsų sulaužytos rankos. Ir belieka užrašyt tiktai kojom, kaip mes išsaugojom nuodėmes, panardinę į stiklą degtinės.
Kaip tikėjom, kad smūgis į vandenį sudrėkina išdžiūvusią atmintį. Ir ten nardo suvalgytos žuvys.
(Stato pilį iš smėlio neatrasta mylimoji. O istorikas numeruoja jūros bangas. Ir kažkur tarp tryliktos ir praradusios vardą apnuogina kaulus atoslūgis).
Kaip ilgai jie eina pro šalį. Vilioja vainikais-gėlėm apkaišytom skylėm iš nulio klasės. Bet už lango jau šimtmetį šąla kentaurai, sustingę beorėj erdvėj.
 

Nepakviestas

 

Toks persmelktas sodo smilkalų. Kurio atrasti nepavyko. Nepakviestas į autobusą, vežantį vazonus palmių. Kur genys kala atsisveikinimo ariją kaktoj.
(Toliausiai nukeliauja nesupratę, kaip variklis veikia. Manydami, kad reikia skolint kraują. O liekaną atiduoti našlaičiams, kad jie rašytų memuarus apie rojų.)
Ji sniegą matė tik per stiklą. Kai ledo žiedas kraunasi ant snaigės. Ir stingsta laikas, per kurį turi pralošti nebenaudojamą save.
Toks pagerbtas vaiduoklių, nes nesuspėjo atsitikti ir permetė per sieną atsilikusiems neišnaudotus šansus.

 

Atsigręždamas

 

Nebeturi ginklanešio, mėnulio pjautuvo ir personalinio naktipuodžio. O skydas autokomentarų išklijuotas tualetinėm plytelėm, kad jie rasotų ašaromis iš vidaus.
Net šmėklų rato vidury vieta jau užimta. Nes sukietėjo tavo žvilgsnių trajektorijos po nesibaigiančių fechtavimo pratybų su sienos atramom.
Ir išeini į aplinką tik sapnuose. Vis klupdamas už suplėšytų eilėraščių. Vis atsigręždamas į išvalytą savo sielą. Tarsi taupyklę ištirpusių žvaigždžių. (Kurios dar puošia tolstantį gyvenimą.)

 

Tunelis

 

Perkoštas baimės suprasti ir jau būdamas rūpintojėlio skrandyje, jis jautė nugara, kad per viršų lipa kelias. Kad reikia dar pasitarnauti tautai šviesių dėmių pavidalu.
Kaip vulgarus materialistas maitinosi plokštainiais supresuotų dulkių. Ir vietoj padažo naudojo į paviršių išvarytą nervų mazgą.
Ant musgaudžio kabojo penkios sunešiotos saulės. O ta, kurios labiausiai geidė, smegenyse slopino užuominas minties. Kad ji išvengtų nelaimingos meilės su jausmu. Jo arija beplunksnė nestabdytų skrydžio po žeme.
Jis greit judėjo sliekų kanalais išraustais, tačiau šviesa vis pasitraukdavo už naujo posūkio.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.