Kintantys iššūkiai saviraiškos laisvei
Žurnalo „Intelligent Life“ skiltyje „Big Question“ (lietuviškoje versijoje – „Atradimai“) aktualios temos aptariamos kiek netikėtu rakursu – mėginama atsakyti į klausimą, pavyzdžiui, kuris paros laikas yra geriausias arba kuri iš nuodėmių didžiausia etc. Panašios diskusijos nusipelno ir žmogaus teisės.
Dažnai apie žmogaus teises kalbame kaip apie vientisą reiškinį, tačiau norint geriau suprasti šios sąvokos turinį verta pasvarstyti, kuri iš žmogaus teisių ir laisvių svarbiausia. Demokratinėje visuomenėje bene svarbiausia išlieka teisė į saviraiškos laisvę. Kodėl? Mat dėl šios teisės yra sukuriamos prielaidos kitų žmogaus teisių apsaugai.
Saviraiškos laisvės samprata yra daugiaprasmė. Anglų filosofas Johnas Stuartas Millis veikale „Apie laisvę“ rašė, kad galimybė kiekvienam laisvai reikšti savo nuomonę yra būtina prielaida norint pasiekti tiesą. Kiti filosofai, pavyzdžiui, Alexanderis Meiklejohn, teigė, kad saviraiškos laisvė yra būtina prielaida demokratijai funkcionuoti ir savivaldai įtvirtinti, o Thomas Scanlonas akcentavo saviraiškos laisvės užtikrinimo svarbą stiprinant individo autonomiją ir plėtojant asmens identitetą.
Šios diskusijos paskatino saviraiškos laisvės įtvirtinimą tarptautiniuose dokumentuose, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurios 10 straipsnis skelbia, kad „kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus [...]“. Toliau šios laisvės turinį ir leistinus ribojimus išplėtojo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).
EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų, kuris svarbus demokratijos pažangai ir kiekvieno individo raidai; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo.
Nors Europos Tarybos žmogaus teisių apsaugos sistema laikoma viena pažangiausių pasaulyje, reikia pripažinti, kad daugelis šalių šios organizacijos dalyvių susiduria su saviraiškos laisvės pažeidimais. Ilgametė EŽTT praktika atskleidė, kad Europos Tarybos narės dažnai susiduria su saviraiškos laisvės teisės pažeidimais, kalbėdamos apie trauminę patirtį, pavyzdžiui, bylos prieš Turkiją dažnai susijusios su kurdų teisių klausimais ir saviraiškos laisve religijoje, kalbant apie Austriją ir Vokietiją išskiriamos bylos dėl ryšių su nacizmu, holokausto nusikaltimais ir pan.
Minėti atvejai tėra ledkalnio viršūnė – EŽTT ne visada turi kompetencijos vertinti pažeidimus. Juolab saviraiškos laisvės pažeidimai ne visada yra tokie akivaizdūs. Dalis jų susiję su kasdien naudojama interneto erdve. Europos Taryboje vis dažniau tenka diskutuoti dėl saviraiškos laisvės pažeidimų internete ir svarstyti, kaip tinkamai užtikrinti šią laisvę pakitusiomis sąlygomis.
Nors internetas yra veiksmingas žmogaus teisių gynėjų įrankis kovoje su represiniais režimais (pavyzdžiui, Arabų pavasario sėkmė iš dalies priklauso ir interneto bei socialinių tinklų teikiamoms galimybėms), interneto erdvė kartu tampa pavojaus šaltiniu saviraiškos laisvei.
Pavojai saviraiškos laisvei internete dažniausiai susiję su asmens garbės ir orumo, privataus gyvenimo pažeidimais (ypač socialiniuose tinkluose), naujienų portalų anoniminiais komentarais, kurie atveria kelią neapykantos skleidimui (hate speech), galimybe kone neribotai skelbti įvairaus turinio informaciją (pavyzdžiui, propagandą ar konspiracijos teorijas). Be to, valstybės siekia didinti interneto kontrolę, cenzūruoti ten skelbiamą informaciją, taip pat šnipinėja žurnalistus, pavienius piliečius, o galiausiai imasi juos persekioti.
Vien 2014 m. Azerbaidžane buvo suimta ir įkalinta apie šimtas žurnalistų, tinklaraštininkų, žmogaus teisių aktyvistų, kritikavusių prezidento Ilhamo Alijevo režimą savo tinklaraščiuose ar socialinių tinklų paskyrose. Panašaus likimo sulaukė ir dalis Azerbaidžano nevyriausybinių organizacijų.
Pavojus ne visada toks akivaizdus kaip Azerbaidžano atveju, kur saviraiškos laisvė ne tik ribojama, bet ir vis dažniau paneigiama. Šių metų balandį grupė pilietinių teisių organizacijų („Amnesty International“, „Liberty“ ir „Privacy International“) pateikė ieškinį EŽTT dėl saugumo institucijų Didžiojoje Britanijoje vykdyto masinio sekimo. Grupės atstovai ieškinyje pažymi, kad valstybė, rūpindamasi savo piliečių saugumu, neturi paneigti jiems priklausančių pamatinių laisvių.
Bylos svarstymo dar teks palaukti, tačiau šis atvejis iliustruoja saviraiškos laisvei kylančius pavojus interneto erdvėje, taip pat skatina persvarstyti šios teisės turinį, siekiant subalansuoti skirtingus interesus. Kad ir kiek iškiltų pavojų, saviraiškos laisvė išlieka viena svarbiausių prielaidų demokratinei visuomenei plėtotis, nes gerbdami kito nuomonę saugome ir demokratijos esmę, o įtvirtindami šią teisę galime kurti ir palaikyti viešuosius debatus įvairiomis temomis tiek su egzistuojančiomis mažumomis, tiek su oponentais.
