Ko tikėtis iš 2016 m. panortodoksinio sinodo

2016 m. Konstantinopolyje (Stambule) vyks istorinis įvykis, kurio nebuvo jau daugiau nei tūkstantmetį, – rengiamas Panortodoksinis sinodas, pretenduojantis tapti aštuntuoju Ortodoksų Bažnyčios visuotiniu susirinkimu (paskutinis Visuotinis susirinkimas buvo 787 m.). Panortodoksinis sinodas – visų 15 Autokefalinių Bažnyčių vadovų ir juos lydinčių vyskupų susitikimas. Šio įvykio unikalumas atsiskleis įdėmiau pažvelgus į Ortodoksų Bažnyčios valdymo principus. Bažnyčios valdymo klausimai – vieni iš tų, kurie bus sprendžiami sinode.

 

Ortodoksų Bažnyčios struktūra

Pasak Maskvos patriarchato doktrinos, Ortodoksų Bažnyčią sudaro 15 visiškai viena nuo kitos nepriklausomų Autokefalinių (gr. autós – pats, kephalē – galva, valdžia) Bažnyčių. Bažnyčios pamatas – vyskupystė. Visi vyskupai, pagal Bažnyčios mokymą, yra lygūs. Priklausomai nuo katedros, kurią užima, garbingumo, vyskupai gali gauti arkivyskupo, metropolito arba patriarcho titulą, tačiau vyskupas lieka vyskupas. Bažnyčiai valdyti vyskupai buriasi į tarybas – sinodus (šiuo žodžiu vadinamas ir vyskupų tarybos organas, ir vyskupų susirinkimai), kurie renkasi savo pirmininkus. Sinodas su pirmininku (arkivyskupu, metropolitu ar patriarchu) vadovauja autokefalinei Bažnyčiai.

Vyskupas, kuris eina sinodo pirmininko pareigas, yra vadinamas primus inter pares – pirmu tarp lygių. Maskvos ir Visos Rusios patriarchas yra primus inter pares Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje, nes yra pirmas pagal garbę, lygus pagal kunigišką hierarchiją. Visas oficialus Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovo titulas yra „švenčiausiasis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“.

Patriarchas – titulas, kurį įgyja tik senovinio krikščioniško miesto vyskupas, vadovaujantis Vietinei Bažnyčiai (taip yra vadinamos atskiros Autokefalinės Bažnyčios, kitaip nei Visuotinė Bažnyčia, kurią sudaro 15 Bažnyčių). Ne visų Vietinių Bažnyčių vadovai turi šį titulą. Visi Vietinių Bažnyčių vadovai yra išrikiuoti į garbės eilę (diptichą) pagal Bažnyčios garbingumą. Pirmasis garbės eilėje yra Konstantinopolio-Naujosios Romos patriarchas, todėl jis ir pirmininkaus 2016-ųjų susirinkimui. Jis yra primus inter pares tarp Bažnyčių vadovų.

Aukščiausia galia Bažnyčioje priklauso Visuotiniam susirinkimui (gr. Oikoumenikē Sýnodos). Visuotinis susirinkimas – ypatingas vyskupų iš visos Visuotinės Bažnyčios susirinkimas, dažniausiai Bažnyčios krizės metu. Jis skelbia dogminius apibrėžimus (gr. horoi) ir visą Bažnyčią įpareigojančias teisines nutartis (kanonus). Pasak vienos iš dominuojančių teologinių teorijų, visuotiniu laikomas tik toks susirinkimas, kurį pripažįsta visa Bažnyčia (visi tikintieji). Todėl kai kurie susirinkimai, kurie skelbėsi „visuotiniais“, nėra visuotiniai, nes juos atmetė Bažnyčios nariai.

Šį požiūrį išreiškia ir 1848 m. Rytų Patriarchų enciklika, kuri teigė, jog „nei Patriarchai, nei Susirinkimai negalėjo įvesti jokių naujovių tarp mūsų, nes tikėjimo gynėjas – tai pats Bažnyčios Kūnas, pati [Dievo] tauta, kuri trokšta, kad garbinimas liktų nepakitęs, toks pats kaip tėvų“. Teologas Joannis Ramonidis pripažįsta, kad šitoks apibūdinimas nepakankamas. Visgi šis nusakymas parodo svarbų susirinkimų bruožą, dėl kurio visi kiti susirinkimai tvirtindavo ankstesniųjų nutarimus (kad būtų parodyta, jog susirinkimus pripažįsta visa Bažnyčia, o ne tik susirinkusieji vyskupai).

Nepriklausomas Ortodoksų Bažnyčias jungia šis bendras septyniuose visuotiniuose susirinkimuose (325–787) priimtas tikėjimas, kurio nė viena iš šalių negali pakeisti, ir Eucharistinis bendravimas (bendrystė liturgijoje ir sakramentuose – bet kuris Bažnyčios narys priimamas kitose Bažnyčiose). Kiekvienas iš 15 Bažnyčių vadovų pripažįsta bendrystę su kitais vadovais skaitydamas visą diptichą liturgijos metu.

 

Autokefalijų teikimo teisė

Vienas svarbių klausimų, kuris bus svarstomas 2016 m., bus teisė teikti autokefaliją. Nors Maskva pripažįsta 15 Vietinių Bažnyčių, dalis kitų Bažnyčių (tarp jų ir Konstantinopolio) pripažįsta tik 14 Bažnyčių egzistavimą. Naujausią, Ortodoksų Bažnyčią Amerikoje (Orthodox Church in America), autokefaliją gavusią 1970 m. iš Maskvos patriarchato, dalis Bažnyčių vadovų pripažįsta tik kaip Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dalį, o ne kaip savarankišką Bažnyčią. Visuotinio patriarchato (taip dar vadinamas Konstantinopolio patriarchatas) atstovai teigia, kad tik visuotinis patriarchas (Oikoumenikós Patriárchēs) turi teisę teikti autokefaliją. Teiginiui pagrįsti jie nurodo 451 m. priimtą Chalkedono visuotinio susirinkimo 28 kanoną, skelbiantį, kad Konstantinopolio patriarchas skiria vyskupus „barbarų žemėse“ (en toîs barbarikoîs). Žinoma, Amerikos atveju „barbarų žemės“ yra San Fransiskas.

Istoriškai autokefalijos teikimo praktika taip ir nebuvo teisiškai apibrėžta. Pirmųjų visuotinių susirinkimų kanonuose buvo minimos penkios Bažnyčios: Romos, Konstantinopolio-Naujosios Romos, Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos. 431 m. Visuotiniame susirinkime kaip autokefalinis minimas Kipras: „…nebuvo tokio papročio, kad Antiochijos miesto vyskupas skirtų [vyskupus] Kipre, kaip raštu ir žodžiu pranešė mums pamaldžiausieji vyrai, atvykę į Šventąjį Susirinkimą. Taigi, vadovaujantieji šventose Kipro bažnyčiose tegu turi laisvę be trukdymų ir be spaudimo, pagal Šventųjų Tėvų taisykles ir senovės paprotį, patys sau skirti pamaldžiausiuosius vyskupus“ (III susirinkimas, 8 kanonas). 466 m. Antiochijos patriarchas Iberijos vyskupui Mtschetui suteikė titulą „Kartlio [miesto] katolikas (katholikós)“ ir Iberijos (Gruzijos) Bažnyčiai suteikė aukščiausią bažnytinę nepriklausomybę. Tačiau ne visi autokefalijos teikimai vyko taip sklandžiai.

Pavyzdžiui, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia 1448 m. vienašališkai pasiskelbė esanti nepriklausoma nuo Konstantinopolio patriarchato. Dėl to kurį laiką buvo nutrauktas Eucharistinis bendravimas, ilgą laiką tęsėsi kanoninė sumaištis. Šv. Maksimas Graikas, kritikavęs XVI a. Maskvos valdžią, dar labiau ją įsiutino, kai paprašė parodyti, pasak Maskvos valdžios, egzistuojantį dokumentą, kuriuo Konstantinopolis Maskvai suteikė autokefaliją. Ginčai buvo išspręsti tik 1589 m., kai Konstantinopolis pripažino autokefaliją ir teisiniai santykiai buvo sureguliuoti.

Teisinę sistemą gerokai sujaukė Petro I ir Osmanų imperijos inicijuotos pertvarkos Bažnyčiose. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, nesilaikant Bažnyčios kanonų, buvo pertvarkyta pagal protestantišką modelį, patriarcho institucija – pašalinta, aukščiausia valdžia paskelbtas „Švenčiausiasis Sinodas“, integruotas į valstybės administracinį aparatą. Osmanų imperijoje sultonas paskelbė Konstantinopolio patriarchą Rum millet („romėjų tautos“, t. y. visų imperijos krikščionių ortodoksų, kad ir kokios tautybės) politiniu vadovu ir atstovu sultonui (etnarchu). Taip Serbijos, Bulgarijos Autokefalinės Bažnyčios buvo visiškai integruotos į Konstantinopolio patriarchatą, o kitos Bažnyčios – Antiochijos, Jeruzalės, Aleksandrijos, Kipro – tapo politiškai pavaldžios Konstantinopolio patriarchui. Žlungant Osmanų imperijai ši padėtis privedė prie skausmingo Konstantinopolio patriarchato skaidymosi į atskiras Bažnyčias.

Be minėtų Bažnyčių, dar egzistavo Gruzijos Bažnyčia, kurios autokefalija buvo nekanoniškai panaikinta. 1801 m. Rusijos imperija galutinai užkariavo Gruziją. Kadangi Rusijos imperatoriui buvo visiškai neparanku, kad jo valstybėje egzistuotų nepriklausoma Ortodoksų Bažnyčia, 1811 m. valdžia panaikino Gruzijos patriarchatą ir prijungė jo tikinčiuosius prie Maskvos sinodinės sistemos. Įskaitant visus šiuos faktus, galima drąsiai teigti, kad per pastaruosius 500 metų vargiai buvo laikas, kada Ortodoksų Bažnyčia sklandžiai, kanoniškai funkcionavo. Kelis šimtmečius ji kentėjo valdžios priespaudą ir egzistavo neįprastomis formomis.

Nauja ortodoksų gyvenamų valstybių padėtis žlugus SSRS iškėlė daugybę Bažnyčios sanklodos klausimų. Kai Vakaruose vyko dekolonizacija, Rytuose – Osmanų imperijos griūtis, kuri privedė prie kelių mažesnių Vietinių Bažnyčių atsiradimo, Rusija nepatyrė nei imperijos griūties, nei dekolonizacijos. Valstybės ribos, apimančios daugybės tautų žemes, nepakito ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai liko milžiniška kanoninė teritorija ir 150 milijonų tikinčiųjų, t. y. daugiau ar bent jau tiek pat, kiek turi visos kitos Autokefalinės Bažnyčios kartu sudėjus. O Konstantinopolio patriarchatui po visų išsiskaidymų liko maždaug 5,5 mln. tikinčiųjų.

Pasak misiologijos teoretiko Nikolajaus Iljinskio, autokefalija visada buvo ir yra bet kokios ortodoksų misijos tikslas. Šv. Ninos apaštalavimas Gruzijoje tapo pamatu Gruzijos Bažnyčiai, šv. Kirilo ir Metodijaus misija slavų žemėse – Serbijos, Bulgarijos ir Rusijos Bažnyčioms ir t. t. Tačiau Rusijos imperija paliko milžinišką rusifikuotą Bažnyčią su didžiuliu biurokratiniu aparatu ir centru Maskvoje. Todėl XX a. nesyk kildavo konfliktų, kai Konstantinopolio patriarchas suteikdavo autokefaliją ar dalinę nepriklausomybę Bažnyčioms, esančioms Maskvos patriarchato sudėtyje (Lenkijos, Estijos, Suomijos atvejai).

Rusijos Ortodoksų Bažnyčia teigia, kad autokefalijos požymis – miros (sakramentuose naudojamo aliejaus) savarankiškas ruošimas, o autokefalija suteikiama Bažnyčios-Motinos (t. y. tos, kuriai priklauso bendruomenė) vadovo dokumentu – tomosu. Konstantinopolio patriarchatas tvirtina, kad autokefalijos suteikimas – visuotinio patriarcho teisė, nes šie klausimai turi būti sprendžiami visuotiniu lygmeniu (praeityje autokefaliją yra teikę visuotiniai susirinkimai). Ir tai mus veda prie antrojo Bažnyčiai svarbaus klausimo, kuris galbūt bus svarstomas 2016 m., – tai Konstantinopolio patriarcho statusas.

 

Visuotinio patriarcho statusas

I a. apaštalas Andriejus mažame Bizantijo (Byzántion) miestelyje įkūrė vyskupo katedrą ir vyskupu paskyrė Stachijų (vieną iš 70 apaštalų). Taip prasidėjo vyskupų grandinė, kuri galbūt ir nebūtų buvusi istoriškai labai svarbi, jei ne imperatoriaus šv. Konstantino Didžiojo sprendimas Bizantijo miestelio vietoje įkurti Naujosios Romos (hē Nea, deutera Rhōmē) miestą – vėliau jis pramintas „Konstantino miestu“ (Kōnstantinoúpolis). 381 m. Visuotiniame susirinkime Konstantinopolyje buvo paskelbta: „Tegu Konstantinopolio vyskupas būna garbingiausias po Romos vyskupo, nes šis miestas – tai Naujoji Roma“ (3 kanonas). Nuo to laiko Konstantinopolio vyskupas imtas vadinti „patriarchu“.

Stiprėjant miestui ir imperijai, augo patriarchato reikšmė. Kadangi Konstantinopolis tapo viso krikščioniškojo pasaulio (oikouménē) centru, 587 m. Bizantijos imperatorius suteikė patriarchui titulą „visuotinis patriarchas“ (Oikoumenikós Patriárchēs). Patriarchas ėmė pirmininkauti Rytų patriarchų susirinkimams ir šaukti į juos. Atsakydamas į tai Romos popiežius šv. Grigalius Didysis (tuo metu Bažnyčia dar buvo vieninga) prisiėmė titulą servus servorum Dei (lot. „Dievo tarnų tarnas“). Panašią, bet labiau politizuotą lyderio ir atstovo pasaulietinei valdžiai funkciją patriarchas atliko ir Osmanų imperijos laikais.

Oficialus patriarcho titulas šiandien yra „švenčiausiasis Konstantinopolio arkivyskupas, Naujosios Romos ir visuotinis patriarchas“. Net Visuotinio patriarchato puslapyje galima rasti straipsnių, kur jis pristatomas kaip „300 mln. pasaulio ortodoksų dvasinis lyderis“. Oficialiai Konstantinopolis moko, kad egzistuoja trijų lygių jurisdikcija – vietinė, krašto ir visuotinė. Tai reiškia, kad vyskupas savo vyskupijoje yra primus inter pares, jis yra garbingiausias (pirmas lygmuo). Vyskupas taip pat gali būti garbingiausias tam tikrame krašte, Autokefalinėje Bažnyčioje, pvz., primus inter pares Maskvos patriarchate (antras lygis). Trečias lygis – buvimas primus inter pares Visuotinėje Bažnyčioje.

Maskvos patriarchatas neigia trečio lygio jurisdikcijos egzistavimą. Pasak metropolito Hilarijono Alfejevo, kuris yra antrasis įtakingiausias asmuo Bažnyčioje po Maskvos patriarcho, Ortodoksų Bažnyčia – tai visiškai nepriklausomų Bažnyčių konfederacija, o Konstantinopolio patriarcho buvimas primus inter pares reiškia tik garbės pirmumą diptiche, pirmumą bendro liturgijos šventimo metu, pirmininkavimą bet kokiems panortodoksiniams susitikimams ir visuotiniams susirinkimams. Kiekviena Ortodoksų Bažnyčia turi savo lyderį, o Visuotinės Bažnyčios lyderis – pats Kristus.

Savo ruožtu Konstantinopolio patriarchatas nepripažįsta Maskvos patriarcho titulo „švenčiausiasis“ ir teigia, kad šis titulas priklauso tik visuotiniam patriarchui, o Maskvos patriarchą vadina „Jo Palaimintybe“. Abu patriarchatai vienas kitą kaltina neopapistinėmis tendencijomis. Juk viena pagrindinių katalikų ir ortodoksų schizmos priežasčių buvo Romos popiežiaus pretenzija į universalią jurisdikciją Bažnyčioje (šiuo atveju teisė kištis į visus Bažnyčios reikalus) ir siekis ją centralizuoti. Maskva Konstantinopolio patriarcho pretenzijoje į visuotinę jurisdikciją įžvelgia norą kontroliuoti visą Bažnyčią, o Konstantinopolis Maskvos norą centralizuoti ir išlaikyti didžiulę Rusijos Ortodoksų Bažnyčią laiko bandymu sukurti naują Bažnyčią Ortodoksų Bažnyčios viduje, analogišką Romai.

 

Kalendorius ir pasninkai

Su Visuotinio patriarchato statusu glaudžiai yra susijęs kalendoriaus naudojimo klausimas. Tiesą pasakius, vargu ar šis klausimas bus keliamas 2016 m. susirinkime, tačiau apie jį gali rašyti spauda. Šis klausimas sukėlė per daug schizmų Bažnyčioje, kad būtų įtrauktas į darbotvarkę.

Šiuo metu 5 Ortodoksų Bažnyčios (Jeruzalės, Rusijos, Serbijos, Gruzijos, neseniai į šią grupę sugrįžo Lenkijos Bažnyčia) liturginėms reikmėms naudoja senąjį Julijaus kalendorių, kuris nuo mums įprasto Grigaliaus kalendoriaus atsilieka 13 dienų. Likusios 10 Ortodoksų Bažnyčių, pradedant Konstantinopoliu 1923 m., perėjo prie pakeisto Julijaus kalendoriaus, kurio datos (išskyrus Velykas) šiuo metu vėl sutampa su astronominiu kalendoriumi. Dalis tikinčiųjų, nepripažinę šio pokyčio, paskelbė naują kalendorių eretišku ir pasitraukė į schizmą.

Gerokai aktualesnis su kalendoriumi glaudžiai susijęs pasninkų klausimas. Šiuo metu pasauliečiai yra perėmę vienuoliškąją pasninkavimo regulą. Yra keturi didieji pasninkai: prieš Velykas ir Kalėdas pasninkaujama po 40 dienų, prieš Dievo Motinos Užmigimo šventę – dvi savaites, prieš Šv. Petro ir Povilo šventę – apie kelias savaites (laikas skiriasi), taip pat yra mažieji pasninkai. Pasninkai gali būti skirtingo griežtumo, dažniausiai susilaikoma nuo mėsos, pieno produktų ir kiaušinių, taip pat gali būti susilaikoma ir nuo žuvies, griežčiausiais atvejais statutas numato susilaikymą nuo bet kokio maisto. Pasninko griežtumą ir išimtis kiekvienu atveju nustato dvasios tėvai.

Kadangi pasninkų režimas susiformavo pietų kraštuose (Atone, Egipte ir kt.), dažnai jo nurodymai priveda prie absurdo. Pavyzdžiui, pasak statuto, jūrų gėrybės (kalmarai, aštuonkojai, austrės) nėra laikomos žuvimi, todėl jas galima valgyti gavėnios (griežčiausio laikotarpio) metu. Tam tikromis gavėnios dienomis taip pat leidžiama vartoti vyną ir ikrus. Viduržemio jūros regione, kur vynas yra kasdienis gėrimas, o jūrų gėrybės senovėje nebuvo prabanga, tai gali atrodyti normalu, tačiau šiandien pasninko sekmadienį atsiveria galimybės labai perversyviai praleisti laiką su vynu ir ikrais. Ir apskritai, kai mūsų kraštuose žuvis yra brangesnė už mėsą, žuvimi grįstas pasninkas praranda prasmę.

Dvasininkai mano, kad derėtų ne tik persvarstyti pasninko taisykles, bet ir atskirti pasauliečių ir vienuolių pasninką. Taip sakoma ir apie maldos taisykles, kurios šiandien irgi yra bendros. Atskirų bėdų kelia vienuoliškos sakramentų priėmimo praktikos, paplitusios tarp pasauliečių.

 

Išpažintis ir Komunija

Vienuoliai, ypač atsiskyrėliai, dažnai arba neturėdavo galimybės kas savaitę eiti Komunijos, arba keldavo didelius reikalavimus pasiruošimui šiam sakramentui dėl asketinio žygdarbio. Reta Eucharistijos priėmimo praktika su palyginti sudėtingu pasiruošimo periodu dar cariniais laikais buvo išplitusi Rusijoje. Sovietų Sąjungos sąlygos ją šiek tiek pakoregavo – žmonės pradėjo retai eiti į cerkves, o atėję priimdavo visus sakramentus iš eilės (pirmiausia – išpažintį, tada – Komuniją).

Visiškai kitokia praktika susiklostė Graikijos ir Artimųjų Rytų Bažnyčiose. Ten paplitusi senovinė praktika eiti Komunijos beveik kiekvieną savaitę, o išpažinties – tik esant reikmei, gali būti ir kartą per tris mėnesius. Tokie dideli skirtumai dažnai šokiruoja rusų piligrimus, kurie atvykę į Graikiją neranda einančiųjų išpažinties eilių prie kunigo, bet mato visus einant Komunijos.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja neformalus sąjūdis, vadinamas Eucharistiniu atsinaujinimu, apimantis tiek vyskupus, tiek kitus dvasininkus ir pasauliečius. Šių metų vasario 4 d. išėjo svarbus Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Sinodo dokumentas „Apie ištikimųjų dalyvavimą Eucharistijoje“, ženklinantis tam tikrą šio sąjūdžio veiklą. Tikintieji skatinami kuo dažniau dalyvauti Eucharistijos sakramente, dar kartą pabrėžtas atgailos ir Komunijos sakramentų atskirumas.

 

Socialinis mokymas

Paskutinis svarbus nesutarimų punktas – socialinis mokymas. Šiuo metu visuotiniu lygmeniu Ortodoksų Bažnyčia neturi nei katekizmo, nei socialinės doktrinos dokumentų. Tai Vakarų konfesijų sugalvoti būdai išreikšti mokymą. Jie darosi būtini šiuolaikiniame pasaulyje.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčia yra išleidusi Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindų dokumentą, tačiau jame išreikštos pozicijos skiriasi nuo kitų pasaulyje egzistuojančių Bažnyčių pozicijų. Pavyzdžiui, remiantis šia koncepcija, susituokusioms poroms leidžiama naudoti neabortinio tipo kontraceptines priemones, o graikakalbėse bendruomenėse dažnai laikomasi Romos katalikų ginamos Natūralaus šeimos planavimo koncepcijos. Bendra deklaracija socialiniais klausimais leistų efektyviau vykdyti pastoraciją visame pasaulyje ir sustiprintų ortodoksų vienybę.

 

Apibendrinimas

Iš minėtųjų klausimų, labiausiai tikėtina, daugiausia bus narpliojami teisiniai-jurisdikciniai ginčai. Metropolitas Filipas Saliba buvo atkreipęs dėmesį, kad šiuo metu Paryžiuje yra 6 ortodoksų vyskupai, kurių jurisdikcijos visiškai sutampa. Tai kanoniškai nenormali situacija, kurios išsprendimas būtų naudingas visoms pusėms. Galbūt dar bus sprendžiami skaudieji autokefalijos teikimo ir jurisdikcijos keitimo (pvz., Estijos dalies perėjimo į Konstantinopolio patriarchatą) klausimai, tačiau turbūt būtų per daug optimistiška tikėtis, kad bus išspręsta Konstantinopolio patriarchato statuso problema.

Menkai tikėtina, kad Sinodas svarstys kalendoriaus, pasninkų ir maldos klausimus, nes tai gali sukelti schizmas. Nors apie šias problemas kalbama viešumoje, jos pernelyg skandalingos. Gausybė radikalų jau dabar aiškina, kad artėjantis VIII visuotinis susirinkimas yra „pabaigos ženklas“ (platinamos visokios šventųjų „pranašystės“, kad tai yra apokalipsės pradžia).

Iš tiesų visų 7 visuotinių susirinkimų užduotis buvo skelbti dogmas, smerkti erezijas ir nustatyti Visuotinės Bažnyčios lygiu galiojančius kanonus. Tačiau jau dabar Bažnyčių lyderiai teigia, kad susirinkime dogmos nebus skelbiamos, erezijų klausimai taip pat nebus svarstomi, o bendrų kanonų priėmimas mažai tikėtinas. Todėl nederėtų manyti, kad šis susitikimas virs „visuotiniu“. Bet net jei tai bus tik Panortodoksinis sinodas, tai vis tiek bus istoriškai reikšmingas precedentas Ortodoksų Bažnyčioms toliau bendradarbiauti.