Religijos, metafizikos ir poetų Dievas

Norint kalbėti apie Dievą Vakarų pasaulyje, reikia skirti religijos, metafizikos ir poetų Dievą. Toje pačioje kultūroje, suformuotoje krikščionybės, esama kelių prieigų prie Dievo. Religijos Dievas paremtas apreiškimu, metafizikos Dievas grindžiamas mėginimu teoriškai apmąstyti Dievą kuriant įvairias jo schemas ir įrodymus. Gal geriausias to pavyzdys būtų Spinozos, mėginusio geometriniu metodu apmąstyti Dievą, pastangos. Poetų Dievas paremtas pasaulio žavesio ir šventumo išgyvenimu teogoninėje vietovėje, anapus metafizinių teorijų ir religinių dogmų. Šis Dievas yra dieviškumas anapus Dievo duoties, kai, pavyzdžiui, irstydamasis valtimi ežere poetas pamato žydinčias vandens lelijas – šios jį įkvepia ir jis parašo eilėraštį apie jas kaip Kūrėjo pėdsaką kūrinijoje. Šioje esė mėginsime išpinti religijos, filosofijos ir poezijos ginčą Vakarų kultūroje. Jis prasidėjo senajame pasaulyje ir yra siejamas su Platono ir apaštalo Pauliaus vardais. Pirmasis pasmerkė poeziją iškeldamas filosofiją, o antrasis pasmerkė filosofiją iškeldamas religiją. Bet pirma aptarsime Dievo situaciją šiandienos pasaulyje.

Tradicinio religijos Dievo galimybės Vakaruose senka. Net Lietuvoje, o ką jau kalbėti apie Olandiją ar Angliją, krikščionybė išgyvena krizę ir tradicinis religijos Dievas praranda savo gyvumą ir tam tikra prasme tampa mirštančiu Dievu. Čia galima prisiminti Friedricho Nietzschės šūkį „Dievas mirė“, paskelbtą „Linksmajame moksle“. Ten jis pateikė dar kitą formuluotę, sakydamas: „Mes jį nužudėme.“ Tradicinį Dievą žudo sąmoningumo pokyčiai, prasidėję nuo švietėjų ir Prancūzijos revoliucijos, kai buvo pereita iš monarchijos, kaip visuomenę valdančio vienio, kur vienam karaliui subordinuojamas valstybės gyventojų daugis, į parlamentinę demokratiją, kuri įteisina socialinį daugį. Tradicinis religijos Dievas buvo gyvas tol, kol Vakaruose gyvavo monarchijos kaip pamatinė visuomenės valdymo forma, nes pats tradicinis Dievas yra žmonijos ir visatos monarchas. Tad, Vakarų visuomenėse vyraujant monarchijoms, buvo logiška įsivaizduoti Dievą kaip žmonijos ir visatos karalių, monarchą ar imperatorių. Bet po Prancūzijos revoliucijos, kai buvo nukirsdintas karalius, prasidėjo Dievo kaip monarcho pabaigos pradžia. Nukirsdinus Prancūzijos karalių ir karališkąją šeimą, Dievas kaip monarchas praranda galią, nes keičiasi visuomenės santvarka ir sąmoningumas. Pereinama prie parlamentinės demokratijos ir socialinio daugio. Tad gyvas Dievas mūsų epochoje bus tas, kuris nebebus monarchas ir į savo sampratą įtrauks daugį.

Metafizikos Dievas yra mąstomasis Dievas. Jis gyvas Dievo išgyvenimo vitališkumu, kurį vėliau metafiziko protas suteorina ir schematizuoja. Šį Dievo išgyvenimo gyvybingumą Vakarų tradicijoje teikė religijos Dievas. Tad metafizikos Dievas siurbė religijos Dievo gyvybinę energiją. Tačiau, apmirštant religijos Dievui, metafizikos Dievas ėmė netekti gyvybinės energijos ir klasikiniu bei tradiciniu pavidalu irgi tapo atgyvenęs ir jau neatlieka to vaidmens, kurį vaidino viduramžiais. Immanuelis Kantas „Grynojo proto kritikoje“ išdėstytame ontologinio Dievo buvimo atmetime siekė parodyti, kad mintimis mąstyti Dievą kaip tikrovišką esatį galima tik prieštaringai. O po XX a. įvykusios metafizikos dekonstrukcijos buvo galutinai atmestas mintinis absoliutas ir atsigręžta į išvaduotas iš metafizikos reprezentacijų nevaržomas ženklų žaismes. Nors nemažai Naujųjų amžių mąstytojų, tokių kaip René Descartes’as, Baruchas Spinoza ar Gottfriedas Leibnizas, buvo teologai ir sprendė teologines problemas, XX a. filosofija iš esmės siekė išsivaduoti iš griežtų metafizikos struktūrų ir metafizikos Dievas tapo atgyvenęs.

Taigi, lieka poetų Dievas. Mūsų tezė būtų tokia: poetų Dievas mūsų epochoje yra didžiausia galimybė patirti nedogmatinį ir nekonvencinį dieviškumą. Šis Dievas gyvas tiek, kiek žmogaus širdyje gyvas noras atsiverti aplinkinio pasaulio grožiui teogoninėse vietovėse. Grožyje yra daugiau būties negu grožio stokoje, taigi grožis yra Dievo pėdsakas kūrinijoje, nurodantis į pasaulio Kūrėją. Poetų Dievas sutinkamas teogoninėse vietovėse, švytinčiose grožiu, ir tas grožis yra dieviškumas ir šventumas. Grožis nėra gamtos estetika, tai daugiau nei estetika ir yra ontologija bei teologija; grožis nurodo į Dievą.

Blaise’as Pascalis Naujaisiais amžiais pasakė, kad jo Dievas yra ne filosofų Dievas, bet Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Pascalis įžvelgė, kad metafizikos Dievo energiją maitina religijos Dievo išgyvenimas, kurį vėliau metafizikai suteorina, todėl radikaliai atsigręžė į religijos Dievą. Bet mūsų epochoje, jeigu norime kalbėti apie gyvą Dievą, jau negalime taip radikaliai gręžtis į religijos Dievą, nes jis irgi tapo apmiręs. Mūsų epochoje vienintelis gyvas Dievas yra poetų Dievas, taigi, norėdami patirti gyvą Dievą, turime gręžtis į poetų Dievą, kuris atsiveria ne per apreiškimą ir dogmas, tai būtų religija, ne per teologines schemas ir Dievo buvimo įrodymus, tai būtų metafizikų Dievas, bet per teogoninių vietovių grožį, iš kurių kyla dieviškumas.

Įvairios religijos skelbia ištikimybę skirtingiems Dievo veidams, bet pats Dievas yra vienas. Krikščionių Dievo veidas yra meilė, Judėjos Jahvė – pavydus ir kerštingas Dievo veidas, baudžiantis už atsimetimą, Krišna – šokantis ir žaidžiantis Dievo veidas, Alachas – besąlygiško atsidavimo reikalaujantis Dievo veidas. Mūsų laikais ima populiarėti moteriškas Dievo veidas… Dievo veidų yra daug, bet jie visi nurodo į tą patį Dievą. Tačiau kur glūdi poetų Dievo savitumas tokioje Dievo veidų įvairovėje? Poetų Dievas yra dieviškumas iki Dievo veido, arba, kitais žodžiais, poetų Dievas yra Dievas anapus Dievo duoties. Kai poetas išeina į teogoninę vietovę, ji nurodo į Dievo patyrimą iki jo tapimo Dievo veidu. Teogoninėje vietovėje patiriame pirmapradį šventumą, kurį paskui galima jau pridengti Dievo veidu ir kalbėti apie tam tikrą religiją. Bet jeigu pasitelksime spynos ir raktų metaforą, tai įvairūs Kūrėjo veidai yra raktai, kurie atrakina tą pačią spyną. Esama Dievo duoties ir esama dieviškumo. Spyna yra dieviškumas, o Dievo duotis, arba Dievo veidas, yra raktas. Ir poetų Dievas, kuris atsiveria teogoninės vietovės grožyje, yra būtent spyna, kurią paskui jau atrakina įvairios Dievo duotys. Religijos kūrėjai iš esmės tą pirmapradį pasaulio šventumą mėgina pridengti Dievo veidu ir taip tas Dievo veidas tampa tam tikra religija. Tarkim, Mozei Jahvė pasirodė degančio krūmo pavidalu. Mes nežinome, ar krūmas grožiu liepsnojo, ar tikrai degė, bet Dievas pasirodo per kokį nors teogoninės vietovės daiktą (krūmą ar vandens leliją) ir tada jau abstrahuojantis nuo teogoninės vietovės pereinama prie paties Dievo: to, kuris yra. Pasikartodami pasakysime, kad vienintelė išeitis mums, šiandienos žmonėms, norintiems patirti dieviškumą, yra patirti poetų Dievą – dieviškumą, nepridengtą konkrečios religijos išpažįstamu Dievo veidu.

André Kertészo nuotrauka

Žvelgdami į religijos ir filosofijos istoriją, matome, kad iš tiesų Vakaruose religijos, metafizikos ir poetų Dievas niekada nesugyveno draugiškai, jie konkuravo tarpusavyje. Čia turime du klausimus: kokį pavojų filosofijai kelia poezija ir kokį pavojų religijai kelia filosofija? Yra garsusis įvykis, kai Platonas veikale „Valstybė“ simboliškai išvarė poetus iš savo valstybės. Nors jis pats kūrė mitus ir šiuo požiūriu tikrai turėjo poetinį talentą, atsiribojo nuo poetų. Jie turi būti išvaryti iš idealios valstybės todėl, kad yra antro laipsnio mėgdžiotojai, nes kuria idėjos atspindžio atspindį. Pasak Platono, pirmiausia uždangėje yra stalo idėja, paskui pirmas tos idėjos atspindys – tai amatininko pagamintas stalas, dar vėliau eina atspindžio atspindys, kai poetai ir tapytojai vaizduoja stalą tik mėgdžiodami staliaus išmanymą, nes jie tik žino, kaip nupiešti ir aprašyti stalą, bet nežino, kaip jį pagaminti. Poeto ar tapytojo mimezė, pasak Platono, yra apgaulė, kuri iškelia ir vaizduoja dalyko atrodymą ir net nesusimąsto apie jo buvimo dėsnius: tapo ar aprašo natiurmortą, bet nežino, nei kaip užauginti tas daržoves, nei kaip sumeistrauti stalą. Antras kaltinimas, kurį Platonas meta poetams, yra pripažinimas, kad poetai vaizduoja savo apdainuojamų herojų jausmų kaitą, o tai rodo blogą pavyzdį auklėjant jaunimą. Paradoksas tas, kad Platonas pavojumi filosofijai laikė poetų veiklą, o ne religiją (ji buvo didžiausias laisvos visuomenės priešas prancūzų švietėjams).

Štai tokius kaltinimus Platonas metė klasikinei poezijai, kurios chrestomatinis pavyzdys yra Homeras. Bet kai kalbama apie moderniąją poeziją, tai šis klasikinis kaltinimas neveikia, nes modernusis poetas labiau įsismelkia į buvimo slėpinius ir pasaulio prigimtį. O šiuolaikiniam poetui nebūtina mėgdžioti pasaulį, jis daugiau yra poetinio įvykio liudytojas. Homeras, tipiškas mimetinis poetas, apdainavo ir įamžino Achilo ir Odisėjo šlovę, žygdarbius bei gudrybes. Tad mimetinis poetas priklausomas nuo herojaus, kurio žygdarbius apdainuoja. Tačiau modernusis poetas, kurio chrestomatinis pavyzdys – Charles’is Baudelaire’as, yra pats sau herojus. Jis tiria ir apdainuoja save. Tad modernusis poetas jau yra ne mimetinis, bet egzistuojantis poetas. Jo egzistencija yra jo poetinio aprašymo dalykas.

Kita vertus, religijos žmogus apaštalas Paulius pavojumi religijai laikė filosofiją, o ne poeziją. Jis šiek tiek lavino poetinę plunksną rašydamas meilės himną – jį randame Pirmojo laiško korintiečiams tryliktame skyriuje. Apaštalas Paulius nevartoja žodžių filosofas ar filosofija, tačiau jo laiškai yra aptakios grumtynės su filosofija, kurią jis vadina „pasaulio išmintimi“, „graikų išmintimi“ arba „žodžių išmintimi“. Jis sako, kad graikai ieško išminties, ir taip įvardija filosofinį gyvenimo būdą, neminėdamas žodžio filosofija, nes konkretus ginčas gali pakenkti jo laiškų universalumo siekiui. Filosofiją sieti su senovės graikais logiška, nes graikai yra filosofijos išradėjai. Apaštalo Pauliaus laiškuose graikas yra filosofo sinonimas. Taigi, viena vertus, filosofai varo poetus lauk, kita vertus, religijos žmonės supranta, kad reikia varyti filosofus lauk, ir šitai matome iš Pauliaus laiškų. Jis, neminėdamas filosofijos vardo, aptakiai pasakys, kad filosofija yra pasaulio išmintis. Filosofai patys prieina iki Dievo supratimo tirdami save ir pasaulį savo natūralia proto šviesa, jiems nereikia apreiškimo, kuris pasakytų, kas yra Dievas, jie patys prieina prie Dievo supratimo. Kadangi filosofams nereikia apreiškimo, tai jie yra pasaulio išminčiai.

Apaštalas Paulius filosofiją laikė pavojumi religijai. Jis pasakė, kad tas, kas nori būti išmintingas, tegul pasidaro kvailas, nes pasaulio išmintis, t. y. filosofija, Dievo akyse yra kvailystė. Taigi Paulius steigia dviejų tiesų, dviejų santykių su Dievu modelį. Vienas santykis yra filosofinis – tai pasaulio išmintis, kitas santykis religinis – tai apreiškimo išmintis. Religinis santykis su Dievu, anot Pauliaus, yra aukštesnis už filosofinį. Pastarąjį reikia išstumti, nes jis kelia grėsmę religijai. Suprantama, filosofai gyveno ir gyvena autonomišką gyvenimą, jiems nereikia kunigo ar šventiko, kad gyventų Dievui paskirtą gyvenimą, jie gyvena savarankiškai, patys apsivalo nuo aistrų ir patys pasirengia mirčiai. Tai liudija, pavyzdžiui, Platono dialogas „Faidonas“, kur vaizduojamas Sokratas paskutinę gyvenimo dieną kalėjime. Išgėręs nuodų taurę mirštantis Sokratas sako: „Esame skolingi Asklepijui gaidį, nepamirškite atiduoti!“ Gaidys yra Asklepijo paukštis, o pats Asklepijas yra dievas gydytojas. Tad mirštantis Sokratas nori pasakyti: „Aš, gyvendamas filosofinį gyvenimą, išsigydžiau nuo sielos suteptumo juslėmis ir man mirtis nebaisi.“ Filosofui nereikia religijos instruktoriaus, kuris nurodytų, kaip gydytis rengiantis mirčiai. Filosofas pats išsigydo nuo geismų, tad jam nereikia kunigo. Tokia filosofų laikysena – iššūkis religijai, kuri, pradedant apaštalu Pauliumi, Vakaruose siekė universalumo ir nenorėjo pripažinti filosofinio gyvenimo išimties.

Apaštalas Paulius yra pirmasis Vakarų universalistas. O graikai nebuvo universalistai. Jie kitataučius vadino barbarais, buvo etnocentriški ar graikocentriški, išdidūs, jie viską, ką perėmė iš kitų tautų, patobulino ir viską pritaikė savo gerovei. Su apaštalu Pauliumi ir su krikščionybe atsiranda kitas dalykas, kurį galima pavadinti universalizmu. Apaštalas Paulius, vadinamas tautų apaštalu, nešė krikščionybę įvairioms tautoms ir valstybėms keliaudamas į apaštalines keliones po Viduržemio jūros pakrantės miestus. Tad jam jau nebėra vienos tautos, yra daug tautų ir visos turi būti pajungtos vienam krikščioniškam standartui. Tačiau, taip pajungdamas įvairias tautas krikščioniškam standartui, Paulius susidūrė su filosofinio gyvenimo būdo išimtimi. Jis nė karto nesako žodžio filosofija, bet kai jis kalba apie graikus, kalba apie filosofus ir nenori, kad šie gyventų savo išimtinį autonomišką gyvenimą šalia religijos ir šalia valdžios. Paulius nori, kad ir graikai apsikrikštytų ir atsisakytų savo filosofinio gyvenimo būdo. Ir iš esmės taip ir atsitiko: graikai apsikrikštijo ir žlugo garsioji graikų filosofinė kultūra. Jie pateko po universaliu, krikščionišku standartu, kurį teigė apaštalas Paulius.

Kalbant apie poeziją, ypač moderniąją ir šiuolaikinę, labiausiai krinta į akis jos ženklų arbitralumas, t. y. sutartinumas. Poetas siekia atsistoti prieš tikrovės duotį, kur dar nėra nusistovėjusių įvardijimo taisyklių, ir taip laužo klišes, stengiasi pavartoti ženklus neįprastai, kad išgautų grožio efektą. Kai kalbėjome apie moderniuosius poetus, kurie prasidėjo nuo Baudelaire’o, tai jie jau nėra mėgdžiotojai, kokie buvo Platonui. Modernieji poetai patys sukuria kritinę distanciją ir laužo konvencinį gražumą. Moderniosios poezijos didžiausias priešas yra įprastybė. Kalbos viduje poetui nėra nieko neįmanoma, jis gali laisvai pasakyti neįprastų dalykų ir tai gali būti poezija. Tai geriausiai liudija moderniosios prancūzų poezijos rastis. Iki Baudelaire’o prancūzų poezija laikėsi griežtų poetikos taisyklių. Ne paslaptis, kad tuo metu prancūzai neturėjo geros poezijos, ji buvo provinciali. Baudelaire’as ir po jo simbolistai pradėjo laužyti konvencinio gražumo taisykles ir sukūrė geros poezijos. Poetas, kuris laužo konvencinio gražumo taisykles, nori išeiti anapus poetinės reprezentacijos į tiesiogiai išgyvenamą tikrovę, į poetinio įvykio išgyvenimą ir jau nėra mėgdžiotojas, bet poetinių įvykių liudytojas. Taigi Platono kaltinimas poezijai gyvavo tiktai antikoje, o jau su Friedrichu Hölderlinu ir einant per Baudelaire’ą iki Arthuro Rimbaud, Paulio Verlaine’o, toliau per Stéphane’ą Mallarmé ir Rainerį Mariją Rilkę, Fernando Pessoa, Osipą Mandelštamą iki Paulio Celano atsiranda tai, ką Alainas Badiou pavadino poetų šimtmečiu, kai poezija tapo minties darbu ir tikrovės pažinimo būdu. Tad modernieji poetai, arba poetų šimtmečio atstovai, kaip juos vadina Badiou, jau nėra tikrovės mėgdžiotojai, bet jos pažinėjai ir jie atlieka tam tikrą minties darbą. Ne veltui po Nietzschės filosofai ėmė pavydėti poetams ir pradėjo norėti būti poetais. Vėlyvasis Martinas Heideggeris, pasisukęs poetų link, sakė, kad poetinė ištarmė pašaukia į artumą esinio būtį. Tad įvyko tam tikras persivertimas: tuo, kuo Platonas kaltino poetus, mes jau negalime kaltinti pradedant Hölderlinu ir baigiant Celanu. Nors, Badiou manymu, poetų šimtmetis šiuo metu baigėsi, mes manome, kad poetai parengė dirvą poetų Dievui įsigalėti, kai kiti tradiciniai Dievo veidai, tiek religijos, tiek metafizikos, yra apmirę.

Filosofo gyvenimiškos laikysenos autonomija ir laisvė, kylanti iš kritinio mąstymo, kelia pavojų religijai, kuri reikalauja paklusti Įstatymui. Filosofas visada garsėjo kritiniu mąstymu, jis kritiškai žvelgia į visus ženklų režimus, pasakymus, svarsto, kiek tie pasakymai yra prasmingi. Šiuo atžvilgiu graikams, anot apaštalo Pauliaus, Jėzus su savo mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu trečią dieną po mirties buvo kvailystė, o žydams – papiktinimas. Tiek Pauliaus laikų, tiek Apšvietos laikų filosofai daug ką, kas būdinga religijai, išjuokia kaip kvailystę, kad neverta apie tai nei galvoti, nei kalbėti, ir taip jie skelbia tam tikrą egzistencinę laisvę, kuri kertasi su religijos Įstatymu ir paklusimu jam. Religijos žmogus sako: „Paklusk!“, o filosofas griebiasi skepsio ir ištaria: „Aš pirmiau apsvarstysiu, ką reiškia tavo „paklusk“, ir tik tada pažiūrėsiu, paklusti ar nepaklusti.“ Taigi jau kartojame, kad filosofijos autonomija ir laisvė kelia pavojų religijai, kuri reikalauja paklusti Įstatymui.

Lygindami poeziją, religiją ir metafiziką, matome, kad poetų kalbinė raiška turi daugiausia laisvės. Daugiau negu filosofų kalbinė raiška, nes filosofai ją pajungia tiesos režimui, o poetai – tiktai vaizduotės režimui, nes vaizduotėje viskas galima. Jeigu kalbame apie filosofo žmogiškąją laikyseną pasaulyje, tai čia daugiausia laisvės turi filosofas, kuris atsiriboja nuo nuomonių ir nori gyventi laikydamasis tiesos režimo. Tuo tikslu jis kritikuoja nuomones ir tuos žmones, kurie gyvena pagal nuomonės režimą, vadina juos, anot Herakleito, miegančiaisiais, sapnuojančiais atviromis akimis, o pats save laiko nubudusia ir radikaliai mąstančia būtybe. Metafizikos ženklų raiška turi mažiau laisvės už poetų ženklų raišką, nes metafizikos kalbėjimas paklūsta tikrovės tiesai, tačiau filosofas dėl savo kritinės mąstysenos yra laisvas pasaulyje. Šios filosofų kritinės mąstysenos ir gyvenimiškos laisvės apaštalas Paulius labiausiai nekentė.

Taigi, kad nesusipainiotume, turime graduoti dvi skirtingas laikysenas: tai kalbinė raiška bei laisvė kalboje iš vienos pusės ir laikysena pasaulyje bei laisvė pasaulyje iš kitos pusės. Kalbinė raiška laisviausia yra poetų, po jų eina filosofai, kurie kalbinę raišką pajungia logui, ir jau tada – religijos žmogus, neturintis laisvės, nes neabejoja apreiškimu ir priima jį kaip galutinę tiesą. O jeigu kalbame apie laikyseną pasaulyje, tai poetai neturi tiek kritinio mąstymo kiek filosofai, todėl nėra tiek išsilaisvinę kiek filosofai ir žmogiškosios laikysenos požiūriu laisviausi yra filosofai, po jų eina poetai ir tik tada religijos žmonės, kurie paklūsta Įstatymui. Taigi religijos žmonių žodinė raiška ir gyvenimo laikysena turi mažiausiai laisvės. Prisiminę Verlaine’o ir Rimbaud kūrybinę draugystę, kurioje įgyvendinta visiška laisvė, matome, kad poetų laisvė buvo per daug destruktyvi, Verlaine’as šovė į Rimbaud ir dėl to pateko į kalėjimą.

Tačiau kodėl religijos žmogus nėra priešiškas poezijai, kaip yra priešiškas filosofijai? Į šį klausimą galime atsakyti taip: poezija išjudina ženklų žaismes, išvaduoja iš logo tironijos ir tampa atvira Kūrėjo pėdsakams pasaulyje kaip kūrinyje. Graikai sakydavo, kad poetai yra dievų numylėtiniai, nes gyvena dievų režimu. Poezija – tinkamiausias būdas išeiti į teogoninę vietovę, kur gamta apsunkusi šventumu, ir matyti Kūrėjo pėdsakų kūrinyje, ir juos aprašyti esant įkvėpimo būsenai. Šiuo požiūriu poezija susidraugauja su religija, nes poezija kalba apie pasaulio šventumą ir taip daug labiau tarnauja religijai negu filosofijai, kuri dėl savo kritinio mąstymo viskuo abejoja. Bet, kita vertus, poezija neturi loginio karkaso, kurį turi metafizika, todėl poetai tik aprašo teogoninės vietovės įvykius, bet nesukuria mokymo apie juos.

Į teogoninę vietovę religijos žmogus, metafizikas ir poetas žvelgia skirtingai. Poetas į ją reaguoja jausmu ir išgyvena pasaulio atskirybių žaismių žavesį. Metafizikas reaguoja protu, kuria tikrovę pagrindžiančią loginę schemą bei Dievo buvimo įrodymus ir, jais naudodamasis, apmąsto teogoninę vietovę. Religijos žmogus reaguoja valia – teogoninę vietovę susieja su apreiškimo dogma ir išpažįstamu Dievo veidu. Šis susiejimas ir yra valios aktas, kuriuo religiniai vaizdiniai projektuojami į teogoninę vietovę, kupiną šventumo. Čia galime prisiminti šv. Pranciškų, kuris irgi balansavo ties religijos ir poezijos riba, sakė pamokslus seseriai Saulei, broliui Vėjui ir paukščiams. Jis gal buvo mažiausiai dogmatiškas šventasis, kuris dalyvavo teogoninėje vietovėje. Natūraliausiu būdu teogoninėje vietovėje būna poetas, nes turi mažiausiai išankstinių nuostatų, užmetamų ant teogoninės vietovės. Kaip metafizikas užmeta savo schemas, taip religijos žmogus – savo dogmą, apreiškimą ir Dievo veidą. Religijos žmogus nėra priešiškas poezijai dėl to, kad poezija yra natūraliausias būdas būti teogoninėje vietovėje atsiveriant jos žaismėms, grožiui ir kontempliuojant jį kaip Dievo pėdsakus kūrinyje. Ir pats apaštalas Paulius buvo Kristaus įvykio poetas, aprašė Kristaus prisikėlimo įvykį.

Poetiniam režimui būdinga tam tikra anarchija, o filosofijoje jos nėra, nes filosofija savo ženklus nori pajungti logo tiesai. Platonas iš savo idealios valstybės, kaip minėta, išvarė poetus, nes jie vaizduoja jausmų kaitą. Tačiau jausmas religijai labai svarbus, krikščionybė, galima sakyti, yra jausmo religija – į Dievą įsismelkiama per jausmą. Šiuo požiūriu Paulius poetų nelaiko priešais, nes jie jausmu įsismelkia į Dievą, jausmu reaguoja į teogoninę vietovę. Kurdamas meilės himną apaštalas Paulius reabilituoja poetus, o filosofus pasmerkia ne tik dėl to, kad pasaulio išmintis neprilygsta Dievo išminčiai, bet ir todėl, kad metafizika atsiriboja nuo jausmų ir, remdamasi vien protu, kuria loginį tikrovės karkasą su pirmuoju nejudančiu judintoju.

Dabar apsvarstykime ženklų režimus: kaip funkcionuoja poezijos, religijos ir metafizikos ženklai. Poetas įvardija tikrovę stovėdamas prieš tikrovę, religijos žmogus priima apreiškimo duotį laiko atžvilgiu stovėdamas už jos, o metafizikas tikrovės duotį grindžia pasikasdamas po duotimi ir po ja padėdamas jos pagrindą. Poetas stovi prieš tikrovę ir įsismelkia į jos žavesį, grožį ir tai išgyvena. Tad poetas į gamtą žvelgia kaip į neprirašytą popieriaus lapą, išsivadavęs iš banalybių ir klišių. Poeto kalbos vartojimas priartėja prie pasaulio kūrybos akto, poeto eilių gimimas analogiškas Dievo pasaulio kūrimo aktui. Religija remiasi tuo, kad apreiškimas jau įvykęs, jis yra už mūsų, praeityje, todėl reikia laikytis jo ir nuo jo nenukrypti, nes nukrypus bus erezija. Religijos pradžia, kaip sakyta, yra apreiškimas. Religijos žmogui svarbu, kad jis įvyko, kad jis laike yra už jo ir jis grindžia jo egzistenciją. O metafizika visada siekė pagrįsti tikrovę, padėdama po tikrovės duotimi jos pagrindą. Metafizikas pasikasa po tikrovės duotimi, mąsto dirvą, iš kurios išauga esinijos medis, pasikasdamas po esinijos šaknimis. Baigdami pasakysime, kad kalbėjome apie religiją, metafiziką, poeziją kaip Vakarų kultūroje esančias tris prieigas prie Dievo.

Tačiau nepaminėjome dar vieno santykio su Dievu – tai mistikos ir mistinis santykis su pasauliu bei teogonine vietove. Mistika labiau atitinka poetinį santykį su teogonine vietove tuo, kad ji irgi išsivaduoja iš dogmų ir jai rūpi grynas Dievo išgyvenimas, ir daug mistikų, tokių kaip Angelas Silezietis, šv. Kryžiaus Jonas, eilėmis rašė savo mistiką. Mistika – tai universali religijų kalba, visų religijų mistikai, nesvarbu, iš Indijos, Japonijos, Tibeto, Vidurio Rytų ar iš Ispanijos, susikalba tarpusavyje. Jeigu visi religijų atstovai būtų mistikai, tai jie mažiausiai pyktųsi ir mažiausiai žudytų vienas kitą, nes žudymas kyla iš įstatymų vykdymo. Mistikai suvokia Dievą kaip plazdantį šventumą ir jame gyvena. Jų Dievas yra tas vienas Dievas, kurį įvairios religijos mąsto mąstydamos skirtingus jo veidus. Religijos žmonės žiūri į Dievo vaizdinį, žiūri į įstatymus, kurių laikosi, ir mato, kaip vieni laikosi vienokių, kiti – kitokių, ir tuos, kurie laikosi kitokių įstatymų, smerkia ir žudo. Štai dėl ko poetai religijos yra reabilituoti, nes į apreiškimą religijos žmogus atsako ne protu (tai būtų metafizikos kelias) ir širdimi, kuri neleidžia žudyti; žudo protas ir valia.

Nesvarbu, kokiam Dievo veidui atiduosime pirmenybę, – religijos, metafizikos ar poetų, šiandieninio sekuliaraus pasaulio žmogaus uždavinys yra susigrąžinti transcendencijos pajautą; po nihilizmo ir ateizmo dešimtmečių vėl patirti dieviškumą.