Laudatio prof. Alvydui Jokubaičiui
Laudacija skaityta teikiant Vilniaus universiteto Filosofijos studentų mokslinės draugijos įsteigtą „Filosofinės bulvės“ apdovanojimą už indėlį į Lietuvos filosofiją. Ankstesniais metais „Filosofinė bulvė“ įteikta Audronei Žukauskaitei, Kristupui Saboliui ir Ritai Šerpytytei.
Filosofė Hannah Arendt yra sakiusi, kad „rasti tinkamus žodžius tinkamu momentu […] reiškia veikti“. Veiksmą Arendt suprato kaip centrinę politikos kategoriją. Jis yra valios pastanga siekti gero ir prasmingo bendruomenės gyvenimo nesitenkinant vien išgyvenimu. Gali kilti klausimas, kodėl „Filosofinės bulvės“ apdovanojimo kalbą pradedu nuo politikos, o ne filosofijos. Kalbant apie profesoriaus Alvydo Jokubaičio indėlį į Lietuvos filosofiją, mažų mažiausiai reikėtų kalbėti apie politikos filosofiją. Profesoriaus vykdomi tyrinėjimai leidžia pamatyti politikos fenomeno sudėtingumą. Jo filosofinė mintis priešinasi bet kokiai racionalistinei, mokslinei ar ideologinei politikos redukcijai. Keldamas politikos ir filosofijos, politikos ir moralės, politikos ir religijos bei mokslo santykio klausimus, Alvydas Jokubaitis leidžia suprasti, kad nėra paprasta apibrėžti politiką ir politiškumą. O kartu primena, kad būtina šių apibrėžčių ieškoti, jei norime suvokti pasaulį ir savo padėtį jame.
Nepaisant to, šią kalbą vis tiek pradedu nuo politikos. Tokiu būdu noriu atkreipti dėmesį į daug rečiau pastebimą ir įvertinamą profesoriaus Jokubaičio nuopelną Lietuvos filosofijai. Politika jam nėra vien teorinio apmąstymo objektas. Dėkodami Alvydui Jokubaičiui, turime dėkoti ne tik už jo plėtojamą politinę filosofiją, bet ir už filosofijos politiką. Žinoma, žodžių junginys „filosofijos politika“ gali skambėti kontroversiškai ar net oksimoroniškai. Konfliktas tarp polio ir filosofijos mena dar Sokrato laikus. Kita vertus, Leo Straussas mums primena, kad vienas pagrindinių politikos filosofo uždavinių yra, be jokių abejonių, politinis – ginti ir saugoti filosofinį mąstymo ir gyvenimo būdą.
Būtų klaida manyti, kad šiandieninės demokratijos laikais filosofijos priešai išnyko. Atvirkščiai – ir dabar madinga kritikuoti filosofiją dėl jos nepagrįstų ir pavojingų pretenzijų į objektyvumą, patikimų įrodymų stokos, neįgalumo kurti apčiuopiamą pridėtinę vertę. Neretai tokia kritika virsta radikalia abejone dėl niekais užsiimančios filosofijos teisės apskritai vis dar egzistuoti greta visų didingų mokslų. Tokiam spaudimui pasiduodanti filosofija priešu gali tapti net pati sau – ji linksta išsigimti į pretenzingą akademizmą, formalų mokslingumą ar pigią, greitam masiniam vartojimui pritaikytą retoriką. Perfrazuojant minėtus Arendt žodžius, galima sakyti, kad profesorius Jokubaitis tinkamu metu randa tinkamus žodžius šiems filosofų bendruomenės skauduliams įvardyti. Jo nepailstama polemika su socialiniais mokslais, prieštaringų liberalizmo prielaidų eksplikavimas, vertybinių klausimų svarbos akcentavimas gina filosofinį mąstymo būdą nuo bet kokios tironijos jo atžvilgiu. Tai sunki ir sudėtinga užduotis. O vis dėlto prasminga ir būtina. Viena yra tyliai filosofuoti dramblio kaulo bokšte; visai kas kita – atvirai kalbėti apie visuomenės problemas ir ginti filosofinio mąstymo laisvę mokslininkų karalystėje. Profesorius mus savo pavyzdžiu moko, kad greta tiesos meilės ir mąstymo laisvės filosofui ne ką mažiau svarbi narsos dorybė.
Politinė filosofija, švelniai tariant, nėra populiariausia filosofijos kryptis Lietuvoje. Greičiau atvirkščiai – tarp filosofų ji retai sulaukia gero žodžio ar juolab sekėjų. Reikia didelio tikėjimo tuo, ką darai, norint daugybę metų su užsidegimu imtis klausimų, kurie inertiškoje mūsų akademijos aplinkoje lieka nematomi ir negirdimi. Vis dėlto ši pastanga nenueina veltui. Profesoriaus Jokubaičio pavyzdys rodo, kad filosofai gali ne mažiau atsakingai ir rimtai apmąstyti politikos fenomeną nei mokslininkai ar politologai. Jo iškelti klausimai ir idėjos, įvardytos problemos tampa diskusijų objektu ir atspirtimi politologams bei politikos komentatoriams viešojoje erdvėje. Profesorius Jokubaitis rodo, kad filosofija ne tik neturėtų būti, bet ir faktiškai nėra nereikšmingas ar vien penkiems cecho mokslininkams rūpintis dalykas.
Alvydo Jokubaičio pozicija filosofijos atžvilgiu yra politiška par excellence dar vienu aspektu. Jo darbas su filosofiją pasirinkusiais studentais yra kuriantis ir formuojantis veiksmas. Nenoriu tuščiažodžiauti: profesoriaus vedami Kanto ir Naujųjų amžių seminarai jau tapę gyva Filosofijos fakulteto klasika. Apie juos net už fakulteto sienų sklinda legendos. Prisipažinsiu, kad ir pati pirmą kartą juose apsilankiau būdama ne filosofijos, o politikos mokslų studentė. Tai, ką pamačiau, buvo pakankama, kad galutinai nuspręsčiau Vokiečių gatvę iškeisti į Bursų kiemą. Ir aš nesu vienintelis toks precedentas. Noriu pabrėžti: profesoriaus Jokubaičio seminarai nėra tiesiog geri seminarai. Tai yra erdvė, kurioje gimsta gyva filosofija.
Sąvoka „gyva filosofija“ šiandieninio universiteto kontekste gali skambėti kaip pasakos apie vienaragius. Ko gero, taip ir yra. Studijuodami akademinę filosofiją, su pačia filosofija, ko gero, susiduriame mažiausiai. Vis dėlto būna išimčių. Profesorius Jokubaitis geba Leibnizą, Spinozą, Kantą, Hume’ą ir kitus filosofus iš tyrimo objektų paversti autentiško pokalbio dalyviais. Dievo, monados ar laisvės idėjos iš teorinių konstruktų virsta tikrovės, kurioje gyvename ir veikiame, dalimi. Tokių diskusijų metu kaip niekad ryškiai pamatome savo svarstymų prasmę ir atsakomybę. Filosofija nėra vien nuo tikrovės atitrūkusios abstrakcijos ar žaidimas žodžiais. Tai sunki, bet reikšminga pastanga suvokti mus supančius reiškinius. Mes pamilstame tą intelektualinę įtampą, išmokstame suprasti klausimo reikšmę ir vertę, išgirsti argumentą, pajusti minties judesį ir lūžį. Tokiu būdu profesorius įduoda įrankius, be kurių savarankiškas buvimas filosofijoje būtų negalimas. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma sukurti tokią gyvos filosofijos erdvę, tačiau šiandienės akademijos kontekste tai prilygsta mažiems stebuklams.
Čia privalau paminėti dar vieną dalyką. Wittgensteinas yra sakęs, kad filosofuojama asmenybe. Manau, profesorius Jokubaitis ne tik pats vadovaujasi šia mintimi, bet ir siekia ją perteikti studentams. Studijose vyraujant techniniams akademizmams, profesoriaus Jokubaičio prašymas visuomet būna vienas: mažiau formalizmų ir atsibodusių tezių kartojimo, daugiau savarankiškos minties. Jo kuriamoje gyvos filosofijos erdvėje studentas turi galimybę prisiminti esąs ne statistinis vienetas, bet savitą mąstymo būdą turinti asmenybė.
Pabaigti norėčiau paties profesoriaus žodžiais, kuriuos išgirdau vienoje pirmųjų jo paskaitų. „Universitete jūs įpratę rimtai nežiūrėti į patį dalyką – lyg būtų netikra tai, ką darote. Leibnizas, Berkeley, Hume’as buvo jūsų amžiaus, kai rašė didžiausius savo veikalus. O jūs žaidžiate, rašote darbus kaip baudžiauninkai ir negalvojate, kad tai, ką jūs galite padaryti, ypač Lietuvoje, gali tapti reikšminga.“ Kažin ar galima taikliau nusakyti šiandieninę, profesoriaus žodžiais tariant, pavargusią aukštojo mokslo padėtį. Bet kartu – kažin ar galima labiau paskatinti jauną, į universitetą ką tik atėjusį žmogų. Žinoma, filosofijos studijos puikiai gydo jaunatvišką naivumą: šiandien esu tikra, kad netapsime nei hiumais, nei kantais. Vis dėlto, manau, didžioji dalis profesoriaus studentų yra dėkingi už suvokimą, kad tapti Aiste, Laurynu, Simu, Kristina ar Artūru – tapti asmenybe – yra nepalyginti svarbesnė užduotis.
