Akistata su šiukšlių baime
Pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelniusio Aido Bareikio kūrybą Kaune pirmą kartą pamatyti galima tik dabar (tiesa, tai galioja tik tiems, kurie retai pakelia sparnus į sostinę, nes joje menininko darbus buvo galima išvysti Nacionalinėje dailės galerijoje, „ArtVilniuje ’14“ ir keliose kitose galerijose). Personalinę menininko parodą ironišku pavadinimu „Atkakliai įsiėdęs“ galima aplankyti galerijoje POST.
Aidas Bareikis. Saulė man už peties, kai aš įžengiu į mišką. 2014. Andriaus Pukio nuotrauka
Niujorke gyvenantis A. Bareikis kuria meną iš šiukšlių, radinių, pigių žvilgančių daikčiukų. Niekam nereikalingi objektai menininką inspiruoja kurti. „Kiekvienas daiktas potencialiai yra šiukšlė, tačiau kaip greitai daiktas virs šiukšle, priklauso ne nuo materialių dalykų“, – teigia autorius. Jo darbuose bereikšmiai daiktai skleidžia netikrą, groteskišką žvilgesį, kuris, megzdamas nematomą voratinklį parodos erdvėje, įpainioja žiūrovą į apgaulingas pinkles. Kasdienybės procesuose besikuičiantis menininkas formuoja savo estetiką jungdamas, dėliodamas, nežymiai transformuodamas išmestus daiktus. Taip šiukšlės, įgijusios naują pavidalą kaip visuma, įgyja simbolinę vertę. Įspūdingos instaliacijos – unikali, tarptautiniame meno lauke seniai atpažįstama A. Bareikio meninė kalba. Kritikuojama vartotojiška visuomenė, paskendusi makabriškose civilizacijos liekanose, klimpstanti vertybių atrofijos pelkėse. Nuspėjamas postapokaliptinis chaosas kelia nerimą ir pasibaisėjimą, kuriuos čia pat gali pakeisti ekstazė ir pasigrožėjimas. A. Bareikio mene nėra užuominų į komercialumą. Tai meno suvokėjui skirti kūriniai. Instaliacijoje susiklosčiusi situacija yra medžiaga, kurią stebėtojas turi apdoroti. Nors menininkas naudoja daiktus, kurie tarsi nebeturi prasmės, bereikšmių daikčiukų visuma skatina žvelgti į materialaus pasaulio liekanas metafizinėje plotmėje. Vaikščiodami Vilniaus skersgatviais, apleistų Kauno gamyklų kiemais ar plačiomis Niujorko gatvėmis pro panašias neaiškių objektų sankaupas žmonės praeina neatkreipdami dėmesio, o tas pačias stilingai sujungtas šiukšles, eksponuojamas šviesiose galerijos erdvėse, apžiūrinėja iš visų pusių susidomėję, nustebinti, tarsi netikėdami. Prisipažinsiu, kartais atkreipiu dėmesį, kaip dinamiškai susikomponuoja išmestos pakuotės, šiugždantys popierėliai, plastikiniai buteliai šiukšlių kibire, kaip siurrealistiškai juos apdengia tamsios, gličios arbatžolių „kirmėlaitės“, tačiau nekilo mintis bandyti atkartoti automatiškai susiformavusią kompoziciją.
Postapokaliptinė nuojauta, besismelkianti vos įžengus į galeriją, baugina. Norisi susigūžti ir laukti, kol įvyks dar kas nors kraupaus. Vienatvės neprasklaido net kūriniuose dominuojančios ryškios spalvos ar pro langus iš gatvės sklindantis triukšmas. Susidūrimas su A. Bareikio darbais ne visai malonus. Galbūt dėl to, kad daiktai, kuriuos kažkas jau naudojo, mane gąsdina. Tikiu, kad juose susikaupusi energija perduodama tam, į kurio rankas daiktas pakliūva. Žmonės dažnai kupini negatyvios, griaunančios energijos, kuri gali stipriai paveikti, o atsikračius daikto niekur nedingsta. Suprantu, kad šiame besočiame pasaulyje reikia kontroliuoti savo „apetitą“, tačiau vertinti daikto, kuris jau turėjo savo šeimininką, „nugyveno“ jam skirtą laiką, užantyje nešiodamasis savo istoriją, negaliu. Stengiuosi žiūrėti lanksčiau, galvodama, kad iš esmės tai genialios pasaulio, kuriame gyvename, scenografijos, kurias kiekvienas iš mūsų konstruojame nesusimąstydami. Bet mintys vis tiek trūkinėja, godžiai sugerdamos energiją ir vibruodamos nuo būtų ar nebūtų istorijų, kurias atsinešė kiekvienas instaliacijų elementas. Prieinu arčiau, apžiūriu kūrinius iš visų pusių, tačiau bloškiuosi atgal, jaučiuosi priremta prie sienos, nes šiukšlės yra nereikalingos, bereikšmės, neišvaizdžios ir jos verčia galvoti, kad aš, kaip ir kiekvienas Žemės gyventojas, esu atsakinga už pasaulio naikinimą. Kiekvieną dieną, sulig kiekviena išmesta šiukšle prisidedu prie visa griaunančio proceso. Instaliacijos, koliažai, kaukės mirga akyse, keisdami savo formas, priklausomai nuo rakurso, iš kurio žvelgiu. Ryškios, grynos, fluorescencinės spalvos, „pagardintos“ aukso žvilgesiu, klampina. Beveik juntu, kaip gličios gijos, raizgančios instaliacijas, tįsta liesdamos mano veidą, rankas, kojas…
„Grynas oras“, – šmėsteli mintyse ir lipu žemyn, sprukdama iš galerijos. Įkvepiu vieną, du, tris kartus, apsidairau, pakeliu akis į dangų ir nuleidžiu žemyn. Prie mano kojų mėtosi skardinė. Sulamdyta, apibraižyta, nešvari, nereikalinga; tarsi ne šio pasaulio dalis. Elementas, kuris turi būti pašalintas. Tačiau man – ne. Man tai – radinys, istorija, faktas. Galiu palikti jį gulėti arba pasiimti su savimi. Ne menams kurti, o perdirbti ar bent iki šiukšliadėžės nunešti, kad akių nebebadytų.
Paroda galerijoje POST (Laisvės al. 51A, Kaunas) veiks iki balandžio 5 d.
