Drakonas

Rusų rašytojo Jevgenijaus Švarco (1896–1958) pjesė „Drakonas“ rašyta 1942–1944 metais. Pradinis autoriaus tikslas buvo demaskuoti nacistinį Hitlerio režimą, bet kadangi viskas puikiai tiko ir sovietinei realybei, pirmas pastatymas 1944 m. buvo uždraustas iškart po premjeros, o cenzūra pjesę persekiojo net ir Atlydžio laikais.

Kūriniui pasitelktas pasakos siužetas: klajojantis riteris Lancelotas užklysta į miestą, valdomą tironiško drakono ir jo pagalbininkų – psichikos ligoniu apsimetančio burmistro ir šio sūnaus Henriko, einančio „drakono sekretoriaus“ pareigas. Lancelotas įsimyli drakonui ketinamą aukoti archyvaro Šarlemano dukterį ir, tikėdamasis pažadinti iš apatijos su tironija susitaikiusius miesto gyventojus, meta drakonui iššūkį… Čia publikuojamose II ir III veiksmo ištraukose pateikiamas miestiečių portretas ir vaizduojama, kaip naujuoju tironu tampa burmistras, savotiška nužudyto drakono parodija.

Nors nacistiniai ir sovietiniai laikai formaliai tarsi ir pasibaigę, „Drakono“ siužetas stebina savo aktualumu ir nūdieną.

 

Aikštė prisipildo žmonių. Jie nepaprastai tylūs. Žiūrėdami į dangų vis šnibždasi.

 

1-asis miestelėnas. Kaip kankinančiai užsitęsė mūšis.

2-asis miestelėnas. Taip! Jau dvi minutės – ir jokių rezultatų.

1-asis miestelėnas. Tikiuosi, iškart viskas bus baigta.

2-asis miestelėnas. Ak, mes taip ramiai gyvenome… O dabar metas pusryčiauti – ir nesinori. Siaubas! Laba diena, pone sodininke. Kodėl jūs toks liūdnas?

Sodininkas. Šiandien prasiskleidė arbatinės, duoninės ir vyninės rožės. Pažiūri į jas – ir jau sotus ir girtas. Ponas drakonas žadėjo užsukti pažiūrėti ir duoti pinigų tolesniems bandymams. O dabar jis kariauja. Dėl šio klaikaus karo gali pražūti ilgamečio triūso vaisiai.

Gatvės prekeivis (guviai šnabžda). Kam aprūkusio stiklo? Pažiūrėsi – ir pamatysi poną drakoną rūkytą.

 Visi tyliai juokiasi.

1-asis miestelėnas. Kaip bjauru. Cha cha cha!

2-asis miestelėnas. Pamatysi jį rūkytą, kurgi ne!

 Perka stiklus.

Berniukas. Mama, nuo ko drakonas sprunka per visą dangų?

Visi. Tsss!

1-asis miestelėnas. Jis ne sprunka, berniuk, o manevruoja.

Berniukas. O kodėl jis pabruko uodegą?

Visi. Tsss!

1-asis miestelėnas. Uodegą pabruko pagal iš anksto apgalvotą planą, berniuk.

1-oji miestelėnė. Tik pagalvokit! Karas trunka jau ištisas šešias minutes, o galo jo nematyti. Visi tokie susijaudinę, net paprastos prekeivės trigubai pabrangino pieną.

2-oji miestelėnė. Ak, ką ten prekeivės. Pakeliui matėme širdį stingdantį vaizdelį. Cukrus ir sviestas, išbalę kaip mirtis, dūmė iš parduotuvių į sandėlius. Siaubingai nervingi produktai. Vos išgirsta mūšio garsus – tuoj ir slepiasi.

Pasibaisėjimo riksmai. Minia puola į šalį.

Pasirodo Šarlemanas.

Šarlemanas. Sveiki, ponai.

 Tyla.

Šarlemanas. Neatpažįstate manęs?

1-asis miestelėnas. Žinoma, ne. Nuo vakar vakaro jūs tapote visiškai neatpažįstamas.

Šarlemanas. Kodėl?

Sodininkas. Siaubingi žmonės. Priiminėja svetimus. Gadina drakonui nuotaiką. Tai blogiau nei per veją vaikščioti. Ir dar klausia – kodėl.

2-asis miestelėnas. Asmeniškai aš jūsų visiškai nebeatpažįstu nuo tada, kai jūsų namą apsupo sargybiniai.

Šarlemanas. Taip, tai šiurpu. Ar ne tiesa? Tie kvaili sargybiniai neprileidžia manęs prie dukters. Sako, kad drakonas neliepė ką nors įleisti pas Elzę.

1-asis miestelėnas. Ką gi. Žvelgiant jų akimis, jie visiškai teisūs.

Šarlemanas. Elzė ten viena. Tiesa, ji labai linksmai linksėjo man pro langą, bet turbūt tik tam, kad mane nuramintų. Ak, aš nerandu sau vietos!

2-asis miestelėnas. Kaip nerandate vietos? Vadinasi, jus atleido iš archyvaro pareigų?

Šarlemanas. Ne.

2-asis miestelėnas. Tuomet apie kokią vietą kalbate?

Šarlemanas. Nejaugi nesuprantate manęs?

1-asis miestelėnas. Ne. Po to, kai susidraugavote su tuo svetimšaliu, mes su jumis kalbame skirtingomis kalbomis.

Mūšio gausmas, kardo smūgiai.

Berniukas (rodydamas į dangų). Mama, mama! Jis apsivertė aukštyn kojom. Kažkas jį taip muša, kad net žiežirbos lekia!

Visi. Tsss!

Griaudžia trimitai. Įeina Henrikas ir burmistras.

Burmistras. Klausykite įsakymo. Siekiant išvengti akių ligų epidemijos, – ir tik dėl šito, – nuo šiol draudžiama žiūrėti į dangų. Kas vyksta danguje, sužinosite iš komunikato, kurį esant reikalui paskelbs asmeninis pono drakono sekretorius.

1-asis miestelėnas. Teisingai.

2-asis miestelėnas. Seniai reikėjo.

Berniukas. Mama, o kodėl kenksminga žiūrėti, kaip jį muša?

Visi. Tsss!

Pasirodo Elzės draugės.

1-oji draugė. Karas vyksta jau devynias minutes! Kodėl tas Lancelotas nepasiduoda?

2-oji draugė. Juk žino, kad drakono įveikti negalima.

3-ioji draugė. Jis tyčia mus kankina.

1-oji draugė. Pamiršau pas Elzę savo pirštines. Bet dabar man vis vien. Taip pavargau nuo šito karo, kad man jau nieko negaila.

2-oji draugė. Aš irgi tapau visiškai bejausmė. Elzė norėjo man atminimui padovanoti savo naujus batukus, bet aš apie juos net neprisimenu.

3-ioji draugė. Tik pagalvokit! Jeigu ne tas atvykėlis, drakonas jau seniai būtų išsivedęs Elzę. Ir mes kuo ramiausiai sėdėtume namuose ir verktume.

Gatvės prekeivis (guviai šnabžda). Kas norėtų įdomaus mokslinio instrumento, vadinamojo veidrodžio, – žiūri į apačią, o matai dangų? Už nedidelę kainą kiekvienas gali pamatyti drakoną sau prie kojų.

Visi tyliai juokiasi.

1-asis miestelėnas. Kaip bjauru. Cha cha cha!

2-asis miestelėnas. Pamatysi jį sau prie kojų! Lauk!

Išperka veidrodžius. Visi pasiskirstę grupelėmis į juos žiūri. Mūšio gaudesys vis stiprėja.

1-oji miestelėnė. Bet juk tai siaubinga!

2-oji miestelėnė. Vargšas drakonas!

1-oji miestelėnė. Jis liovėsi leisti ugnį.

2-oji miestelėnė. Jis tik dūmuoja.

1-asis miestelėnas. Kokie sudėtingi manevrai.

2-asis miestelėnas. Mano manymu… Ne, nieko nesakysiu!

1-asis miestelėnas. Nieko nesuprantu.

Henrikas. Klausykite miesto savivaldybės komunikato. Mūšis artėja prie pabaigos. Priešas prarado kardą. Jo ietis sulaužyta. Ant skraidančio kilimo pasirodė kandys, kurios neregėtu greičiu naikina priešo oro pajėgas. Nutolęs nuo savo bazių priešas negali gauti naftalino, tad kovoja su kandimis plodamas delnais ir dėl to netenka būtino manevringumo. Ponas drakonas nesunaikina priešo tik iš meilės karui. Jis dar nepasisotino žygdarbiais ir neatsigrožėjo savo narsos stebuklais.

1-asis miestelėnas. Štai dabar viską suprantu.

Berniukas. Na, mamyte, na žiūrėk, na garbės žodis, jį kažkas lupa per sprandą.

1-asis miestelėnas. Jis turi tris sprandus, berniuk.

Berniukas. Na štai, matote, o dabar tvatina per visus tris.

1-asis miestelėnas. Tai regėjimo apgaulė, berniuk!

Berniukas. Tai aš ir sakau, kad apgaulė. Pats dažnai pešuosi ir suprantu, ką muša. Oi! Kas čia!

1-asis miestelėnas. Išveskite vaiką.

2-asis miestelėnas. Netikiu, netikiu savo akimis! Daktarą, pakvieskite man akių daktarą!

1-asis miestelėnas. Ji krenta čia. Aš šito neištversiu! Neužstokit! Leiskite žvilgtelėti!..

Drakono galva su trenksmu nukrenta į aikštę.

Burmistras. Komunikatą! Pusę gyvenimo už komunikatą!

Henrikas. Klausykite miesto savivaldybės komunikato. Netekęs jėgų Lancelotas viską prarado ir yra dalinai paimtas į nelaisvę.

Berniukas. Kaip dalinai?

Henrikas. O taip. Tai – karinė paslaptis. Kitos jo dalys chaotiškai priešinasi. Beje, ponas drakonas dėl ligos atleido iš karo tarnybos vieną savo galvą, įrašydamas ją į pirminį rezervą.

Berniukas. O aš vis dėlto nesuprantu…

1-asis miestelėnas. Na ką čia suprasti? Tau krito dantys?

Berniukas. Krito.

1-asis miestelėnas. Na štai. O tu gyveni sau.

Berniukas. Bet galva man niekad nekrito.

1-asis miestelėnas. Maža kas!

Henrikas. Klausykite naujausių įvykių apžvalgos. Tema: kodėl du iš esmės daugiau nei trys? Dvi galvos laikosi ant dviejų kaklų. Išeina keturi. Taip. Be to, laikosi jos nepajudinamai.

Į aikštę su trenksmu nukrenta antra drakono galva.

Henrikas. Apžvalga atidedama dėl techninių kliūčių. Klausykite komunikato. Kovos veiksmai rutuliojasi pagal pono drakono planą.

Berniukas. Ir viskas?

Henrikas. Kol kas viskas.

1-asis miestelėnas. Dviem trečdaliais praradau savo pagarbą drakonui. Pone Šarlemanai! Mielas drauge! Kodėl jūs ten stovite vienišas?

2-asis miestelėnas. Ateikite pas mus, pas mus.

1-asis miestelėnas. Nejaugi sargybiniai neleidžia jūsų pas vienintelę dukrą? Kaip bjauru!

2-asis miestelėnas. Kodėl jūs tylite?

1-asis miestelėnas. Nejaugi supykote ant mūsų?

Šarlemanas. Ne, bet esu suglumęs. Iš pradžių nepažinote manęs be jokio apsimetinėjimo. Pažįstu jus. O dabar lygiai taip pat neapsimetinėdami manimi džiaugiatės.

Sodininkas. Ak, pone Šarlemanai. Nereikia galvoti. Tai per daug baisu. Baisu pagalvoti, kiek laiko praradau, bėgiodamas laižyti tos viengalvės pabaisos letenos. Kiek būčiau galėjęs užauginti gėlių!

Henrikas. Klausykite įvykių apžvalgos!

Sodininkas. Atstokit! Įkyrėjote!

Henrikas. Maža kas! Juk karo metas. Reikia pakentėti. Taigi pradedu. Vienas Dievas, viena saulė, vienas mėnulis, viena galva ant mūsų valdovo pečių. Turėti viso labo vieną galvą – tai žmogiška, tai humaniška pačia kilniausia šio žodžio prasme. Be to, tai itin patogu ir grynai kariniu požiūriu. Tai gerokai susiaurina frontą. Ginti vieną galvą lengviau nei tris.

Trečia drakono galva su trenksmu krenta į aikštę. Riksmų protrūkis. Dabar visi kalba labai garsiai.

1-asis miestelėnas. Šalin drakoną!

2-asis miestelėnas. Mus apgaudinėjo nuo pat vaikystės!

1-oji miestelėnė. Kaip gera! Nieko nereikia klausyti!

2-oji miestelėnė. Aš lyg girta! Garbės žodis.

Berniukas. Mama, dabar turbūt nebus pamokų mokykloje! Valio!

Gatvės prekeivis. Kam žaisliuko? Drakoniukas-bulviukas! Tik viens – ir nebėr galvos!

Visi kvatojasi iš visos gerklės.

Sodininkas. Labai sąmojinga. Kaip? Drakonas – šakniavaisis? Sėdėti parke! Visą gyvenimą! Neišeinant! Valio!

Visi. Valio! Šalin jį! Drakoniukas-bulviukas! Vanok kuo pakliuvo!

Henrikas. Klausykite komunikato!

Visi. Neklausysim! Kaip norim, taip ir rėkiam! Kaip norim, taip ir lojam! Kokia laimė! Vanok!

Burmistras. Ei, sargyba!

Į aikštę išbėga sargybiniai.

Burmistras (Henrikui). Kalbėk. Pradėk švelniai, paskui trinktelėk. Ramiai!

Visi nutyla.

Henrikas (labai švelniai). Prašyčiau išklausyti komunikatą. Fronte, na, tiesiog nieko, visiškai nieko įdomaus nenutiko. Viskas klostosi kuo sėkmingiausiai. Skelbiama apgultis. Už gandelių skleidimą (grėsmingai) kirsime galvas be galimybės pakeisti šią bausmę į baudą. Supratote? Visi namo! Sargyba, išvaikyti visus iš aikštės!

 Aikštė tuštėja.

Henrikas. Na? Kaip tau patiko šis reginys?

Burmistras. Patylėk, sūneli.

Henrikas. Kodėl tu šypsaisi?

Burmistras. Patylėk, sūneli.

Duslus sunkus smūgis, nuo kurio sudreba žemė, – tai už malūno ant žemės nudrimba drakono kūnas.

1-oji drakono galva. Berniuk!

Henrikas. Kodėl tu trini rankas, tėti?

Burmistras. Ak, sūneli! Valdžia pati nukrito man į rankas.

2-oji drakono galva. Burmistre, prieik prie manęs! Duok vandens! Burmistre!

Burmistras. Viskas klostosi kuo puikiausiai, Henrikai. Velionis juos išauklėjo taip, kad jie trauks bet ką, kas tik paims vadeles.

Henrikas. Bet dabar aikštėje…

Burmistras. Ak, tai niekniekis. Kiekvienas šuva strakalioja kaip išprotėjęs, kai paleidi jį nuo grandinės, o paskui pats bėga į būdą.

3-ioji drakono galva. Berniuk! Prieik! Aš mirštu!

Henrikas. O Lanceloto tu nebijai, tėti?

Burmistras. Ne, sūneli. Negi manai, kad nudėti drakoną buvo taip lengva? Greičiausiai ponas Lancelotas guli be jėgų ant skraidančio kilimo, ir vėjas neša jį tolyn nuo mūsų miesto.

Henrikas. O jeigu jis staiga nusileis…

Burmistras. Tuomet mes su juo lengvai susitvarkysime. Jis be jėgų, užtikrinu. Mūsų mielas velionis visgi mokėjo kautis. Eime. Parašysime pirmus įsakymus. Svarbiausia – laikytis lyg nieko nebuvę.

1-oji drakono galva. Berniuk! Burmistre!

Burmistras. Eime, eime, nėra laiko!

Išeina.

[...]

Prabangiai apstatyta salė burmistro rūmuose. Gilumoje, abipus durų, vakarienei padengti pusapskričiai stalai. Prieš juos, viduryje, stovi nedidelis stalas, ant jo guli stora knyga auksiniu aptaisu. Kylant uždangai užgriaudžia orkestras. Miestelėnų būrys žiūri į duris ir šaukia.

Miestelėnai (tyliai). Viens, du, trys. (Garsiai) Tegyvuoja drakono nugalėtojas! (Tyliai) Viens, du, trys. (Garsiai) Tegyvuoja mūsų valdovas! (Tyliai) Viens, du, trys. (Garsiai) Kokie mes laimingi – protu nesuvokiama! (Tyliai) Viens, du, trys. (Garsiai) Mes girdime jo žingsnius!

Įeina Henrikas.

Miestelėnai (garsiai, bet darniai). Valio! Valio! Valio!

1-asis miestelėnas. O šaunusis mūsų išvaduotojau! Lygiai prieš metus jūs sunaikinote prakeiktą, antipatišką, beširdį, bjaurų kalės vaiką drakoną.

Miestelėnai. Valio! Valio! Valio!

1-asis miestelėnas. Nuo to laiko gyvename labai gerai. Mes…

Henrikas. Palaukit, palaukit, meldžiamieji. Dėkite kirtį ant „labai“.

1-asis miestelėnas. Klausau. Nuo to laiko gyvename laabai gerai.

Henrikas. Ne, ne, meldžiamasis. Ne taip. Nereikia pabrėžti „a“. Išeina kažkoks dviprasmiškas stūgavimas: „Laubai.“ Pabrėžkite „b“.

1-asis miestelėnas. Nuo to laiko gyvename labbbai gerai.

Henrikas. Va va! Tvirtinu šitą variantą. Jūs juk pažįstate drakono nugalėtoją. Šis žmogus paprastas iki naivumo. Jis myli atvirumą, nuoširdumą. Toliau.

1-asis miestelėnas. Mes tiesiog nežinom, kur dėtis iš laimės.

Henrikas. Puiku! Palaukit. Čia įterpsim ką nors tokio… humaniško, dorovingo… Drakono nugalėtojas tai mėgsta. (Spragsi pirštais) Palaukit, palaukit, palaukit! Tuoj, tuoj, tuoj! Štai! Sugalvojau! Netgi paukščiukai linksmai čirškia. Blogis išėjo – gėris atėjo! Čik čirik! Čirik valio! Pakartosim.

1-asis miestelėnas. Netgi paukščiukai linksmai čirškia. Blogis išėjo – gėris atėjo, čik čirik, čirik valio!

Henrikas. Liūdnai čirškiate, meldžiamasis! Žiūrėkit, kad pats negautumėte už tą čik čirik.

1-asis miestelėnas (linksmai). Čik čirik! Čirik valio!

Henrikas. Jau geriau. Tvarka. Kitus gabaliukus jau repetavome?

Miestelėnai. Taip, pone burmistre.

Henrikas. Gerai. Tuojau pasirodys drakono nugalėtojas, laisvojo miesto prezidentas. Prisiminkite – kalbėti reikia sutartinai ir drauge širdingai, humaniškai, demokratiškai. Tai drakonas įvedinėjo ceremonijas, o mes…

Sargybinis (nuo vidurinių durų). Ra-amiai! Lygiuotis į duris! Jo prakilnybė ponas laisvojo miesto prezidentas eina koridoriumi. (Bejausmiu balsu, bosu) Ak tu širdele! Ak tu geradary! Drakoną užmušė! Tik pagalvokit!

Griaudžia muzika. Įeina burmistras.

Henrikas. Jūsų prakilnybe laisvojo miesto prezidente! Mano budėjimo metu jokių įvykių nebuvo! Atvyko dešimt žmonių. Iš jų beprotiškai laimingų – visi… Nuovadoje…

Burmistras. Laisvai, laisvai, ponai. Sveiki, burmistre. (Spaudžia Henrikui ranką) O! Kas čia? A, burmistre?

Henrikas. Mūsų bendrapiliečiai prisimena, kad lygiai prieš metus jūs nužudėte drakoną. Atbėgo pasveikinti.

Burmistras. Ką tu sakai? Kokia netikėta staigmena! Na na, drožkit.

Miestelėnai (tyliai). Viens, du, trys. (Garsiai) Tegyvuoja drakono nugalėtojas! (Tyliai) Viens, du, trys. (Garsiai) Tegyvuoja mūsų valdovas…

Įeina kalėjimo prižiūrėtojas.

Burmistras. Palaukit, palaukit! Sveikas, kalėjimo prižiūrėtojau.

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sveiki, jūsų prakilnybe.

Burmistras (miestelėnams). Ačiū, ponai. Aš ir taip žinau viską, ką norite pasakyti. Velnias, nekviesta ašara. (Nusibraukia ašarą) Bet dabar, suprantate, mūsų namuose vestuvės, o man dar liko šiokių tokių reikaliukų. Žygiuokit, o paskui ateikite į vestuves. Pasilinksminsime. Košmaras baigėsi, ir mes dabar gyvename! Teisybė?

Miestelėnai. Valio! Valio! Valio!

Burmistras. Va va, būtent. Vergovė persikėlė į padavimų sferą, o mes gimėme iš naujo. Prisiminkite, kas aš buvau prie prakeikto drakono? Ligonis, beprotis. O dabar? Sveikas kaip ridikas. Apie jus net nekalbu. Man valdant jūs visada linksmi ir laimingi kaip paukšteliai. Na ir skriskit sau. Gyvai! Henrikai, palydėk!

Miestelėnai išeina.

Burmistras. Na, kaip ten reikalai kalėjime?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sėdi.

Burmistras. Na, o kaip mano buvęs padėjėjas?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Kankinasi.

Burmistras. Cha cha! Turbūt meluoji?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tikrų tikriausiai kankinasi.

Burmistras. Na, o kaip vis dėlto?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sienom lipa.

Burmistras. Cha cha! Taip jam ir reikia! Šlykšti žmogysta. Būdavo, pasakoji anekdotą, visi juokiasi, o jis barzdą rodo. Tai, girdi, senas anekdotas, su barzda. Na štai ir sėdėk dabar. Mano portretą jam rodei?

Kalėjimo prižiūrėtojas. O kaipgi!

Burmistras. Kurį? Tą, kur džiaugsmingai šypsausi?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tą patį.

Burmistras. Ir ką jis?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Verkia.

Burmistras. Turbūt meluoji?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tikrų tikriausiai verkia.

Burmistras. Cha cha! Malonu girdėti. Na, o audėjai, parūpinę tam… skraidantį kilimą?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Atsibodo, prakeiktieji. Sėdi skirtinguose aukštuose, o laikosi kaip vienas. Ką vienas pasakys, tą ir kitas.

Burmistras. Bet jie juk vis dėlto suliesėjo?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Pas mane pabandyk nesuliesėti!

Burmistras. O kalvis?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Vėl grotas prapjovė. Teko į jo kameros langą dėti deimantines.

Burmistras. Gerai, gerai, negailėk išlaidų. Na ir ką jis?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sutrikęs.

Burmistras. Cha cha! Malonu girdėti!

Kalėjimo prižiūrėtojas. Kepurininkas pasiuvo pelėms tokias kepuraites, kad katinai jų nebeliečia.

Burmistras. Tikrai? Kodėl?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Grožisi. O muzikantas dainuoja, liūdesį kelia. Kai užeinu pas jį, vašku ausis užsikemšu.

Burmistras. Gerai. Kaip mieste?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tylu. Tačiau rašo.

Burmistras. Ką?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Raidę „L“ ant sienų. Tai reiškia – Lancelotas.

Burmistras. Niekai. Raidė „L“ reiškia – labai mylime prezidentą.

Kalėjimo prižiūrėtojas. Aha. Vadinasi, tų, kurie rašo, nesodinti?

Burmistras. Ne, kodėl gi. Sodink. Ką dar rašo?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Gėda sakyti. „Prezidentas – galvijas. Jo sūnus – sukčius…“ „Prezidentas…“ (Bosu susikikena) Nedrįstu pakartoti, kaip jie blevyzgoja. Tačiau daugiausia rašo raidę „L“.

Burmistras. Kas per keistuoliai. Įsitvėrė to Lanceloto. O apie jį taip nieko ir negirdėti?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Prapuolė.

Burmistras. Paukščius apklausei?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Aha.

Burmistras. Visus?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Aha. Štai erelis man kokią žymę paliko. Kirto snapu į ausį.

Burmistras. Na ir ką jie sako?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Sako, kad nematė Lanceloto. Tik viena papūga su viskuo sutinka. Tu jai: teko matyti? Ir ji tau: teko. Tu jai: Lancelotą? Ir ji tau: Lancelotą. Na, žinia, kas papūga per paukštis.

Burmistras. O gyvatės?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tos pačios atšliaužtų, jei ką nors sužinotų. Jos – mūsiškės. Be to, velionio giminaitės. Tačiau neatšliaužia.

Burmistras. O žuvys?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Tyli.

Burmistras. Gal ką žino?

Kalėjimo prižiūrėtojas. Ne. Mokslininkai žuvininkai žiūrėjo joms į akis – patvirtina: nieko, girdi, jos nežino. Žodžiu, Lancelotas, jis gi Jurgis, jis gi Persėjas perėjūnas, kiekvienoje šalyje vadinamas savaip, iki šiol nerastas.

Burmistras. Na ir mat jį šimts.

[...]

Henrikas. Ką pranešė kalėjimo prižiūrėtojas?

Burmistras. Danguje nė debesėlio.

Henrikas. O raidė „L“?

Burmistras. Ak, ar maža raidžių jie rašinėjo ant sienų valdant drakonui? Tegul rašo. Tai jiems visgi teikia paguodą, o mums žalos nedaro. Pažiūrėk, ar tas krėslas tuščias.

Henrikas. Ak, tėti! (Apčiupinėja krėslą) Nieko čia nėra. Sėskis.

Burmistras. Nesišypsok. Su savo kepure slėpūne jis gali visur prasigauti.

Henrikas. Tėti, tu juk žinai tą žmogų. Jis iki pat viršugalvio prikimštas prietarų. Prieš įžengdamas į namus jis iš riteriško mandagumo nusivoš kepurę – ir sargyba jį sučiups.

Burmistras. Per metus jo charakteris galėjo pagesti. (Sėdasi) Na, sūneli, na, mano mažutėli, o dabar pakalbėsim apie mūsų reikaliukus. Tu man skolingas, saulele!

Henrikas. Už ką, tėtuk?

Burmistras. Papirkai tris mano liokajus, kad jie mane sektų, skaitytų mano dokumentus ir taip toliau. Teisybė?

Henrikas. Na ką tu, tėveli!

Burmistras. Palauk, sūneli, nepertraukinėk. Pridėjau jiems penkis šimtus talerių iš savo asmeninių lėšų, kad jie perduotų tau tik tai, ką leisiu. Vadinasi, tu man skolingas penkis šimtus talerių, berniukėli.

Henrikas. Ne, tėti. Sužinojęs apie tai, aš pridėjau jiems šešis šimtus.

Burmistras. O aš, tai nujausdamas, tūkstantį, paršeli tu mano! Vadinasi, saldo – mano naudai. Ir daugiau jiems nebepridėk, balandėli. Jie nuo tokių atlyginimų nusipenėjo, ištvirko, sulaukėjo. Tik ir žiūrėk, pradės ant savų pulti. Toliau. Būtina atnarplioti mano asmeninį sekretorių. Vargšelį teko išsiųsti į psichiatrijos ligoninę.

Henrikas. Nejaugi? Kodėl?

Burmistras. Mes jį tiek kartų per dieną papirkome ir perpirkome, kad jis dabar niekaip nebegali suvokti, kam tarnauja. Mane man pačiam skundžia. Pats prieš save intrigas rezga, kad gautų savo paties vietą. Vaikinas sąžiningas, stropus, gaila žiūrėti, kaip kankinasi. Užeisime rytoj pas jį į ligoninę ir galų gale nustatysime, kam jis dirba. Ak, tu mano sūneli! Ak, tu mano šaunusis! Į tėvuko vietą užsimanei!

Henrikas. Na ką tu, tėti!

Burmistras. Nieko, mano mažyli! Nieko. Įprastas reikalas. Žinai, ką noriu tau pasiūlyti? Sekime vienas kitą paprastai, giminiškai, kaip tėvas su sūnum, be visokių ten pašalinių. Kiek pinigų sutaupysim!

Henrikas. Ak, tėti, kas tie pinigai!

Burmistras. Iš tikrųjų. Mirsi – su savim nepasiimsi…

[...]

 

Vertė Aidas Jurašius