Memento

Profesoriaus Juozo Girdzijausko atminimui

 

Štai ir baigėsi, saulė sugrįžo, o vakaras liko

už medinių vartelių ir žodžių – lengvų ir stiprių.

Viskas taip paprasta, taip matyta, girdėta,

raktu užrakinta ir palikta iki rytojaus vilties,

kad kažkur kitame matmeny susitiksim

ir gersime gryną poeziją, tikrąją esamo meilę.

 

 

Bet niekaip neaidi nei kalbos prakilnios,

nei puošiasi prabanga orūs lydėtojai, o kukli

bažnytėlė ir kunigas toks kaip visur su stula

ir krapylu dangus monotoniškai purškiantis,

vejantis vienplaukius žmones vidun, kur jauku

ir graudu, ir viltinga – kad ne viskas dar.

 

 

Nors taip šviesu atminty, bet nėra stebulės,

kuri suktų atgal ir pro medį aušra prasimuštų,

išskyrus aną prieš daugiau kaip du šviesmečius –

ir po aistrų dėl nuritinto akmenio, ir dėl vinių

bei apsiausto iš vientiso audinio, ir dėl vilties

tebelaukiant kavos, kurią jis mums atneš.

 

 

Kaip ir alsa pro skliautuotus stiklus

monotoniškas balsas profesoriaus migdo

ar kelia aukštyn, kaip nelygu rikiuoji mintis –

tarsi daiktus dievų ar sapnų debesylus, –

kur stovi taip laikas suklusęs ramios intonacijos,

ir rodo kartu, kad išlieka tik tai, kas anapus.

 

 

Jau ten toli auditorijoj šviečia kakta

ir akiniai, už kurių ne iškart pamatysi didybę

su paprastais, bet tarytum nuo sosto pasakomais

žodžiais ir su palydinčiu mostu, lyg laimintų, –

ir švelnumu, tarsi tėvo ranka apkabinančiu,

ir dar ilgai tarpdury besišypsančiu.

 

 

Taip nelyg kaltę kilnoji lapus pradėtų apmatų,

o šviesuma vis toli ir ne ką priartėja kasmet,

kol iš paskos su palyda einąs neatsiduria prieky

ir kol vartelių šešėlis nepaliečia tavo kaktos.

Bet ir prie jų tebeblyksi dangaus atspindys –

šukė vilties, kad diena ir tenai neišnyks.