Eilėraščiai

(išsi)mąstymai

 

Kad sugebėčiau iškvėpti

visą sutrupėjusią laiko liniją,

pradedant tėvų namais,

kryžiais pakelėse, moterim ir

vyrais, sutiktais – nepasilikusiais,

kartais skęstančiais atminties

angose – nesigailiu, nes visiems

daviau po lygiai savęs, ne kaip

aukos, ne kaip užuojautos ar

pertekliaus, o kaip vieno vienintelio

paprasto – pagavau ir turiu –

tikėjimo žmogaus žmogumi.

 

 

 

(išsi)sakymai

 

Susidėlioju veidus prieš save,

susivedu sąskaitas, sąmatas,

išmokstu skaityti inventorizacijos

knygas, bet nuo savęs pabėgti

vis dar nesugebu:

atsisėdu,

susidedu rankas ant krūtinės

ir niekaip negaliu suprasti,

kodėl dar nuo mokyklos laikų

vis dedu kablelį vietoj taško.

 

 

 

Mylimam draugui Rė

 

Kažkada turėjau labai

daug pavidalų ir

sugebėdavau sugulti

į dienas skirtingai –

skirtingais skyrybos

ženklais, o dažniausiai

šauktukais: nubrėždavau

linijas, tada galvodavau,

kaip čia išsivertus –

išvertus mylimo draugo

vardą: draugai jį

kviesdavo ree, o

mano pasauly jis

vadinos karalium.

Versdavau iš pabaigos

į priekį, iš priekio

į pabaigą, kaskart

išeidavo vis kitaip –

su brūkšniu, šauktuku,

daugtaškiu, kol

galiausiai supratau,

kad karalius ir

skyrybos ženklas

iš principo nedera.

Nuo to laiko

esu taškas virš

mylimo draugo

Rė gyvenimo.