Skundas

Močiutei šiandien vėl pavogė kelnes. Taip ji vadina apatines kelnaites, kurias prieš kažkiek metų pasisiuvo iš seno kombinuko. Ir pavogė kažkoks vyras, kuris aštuntą ryto, pasirodo, buvo mūsų namuose ir atėjo iš mano kambario. Nežinau, ar reikėtų dar kartą numoti ranka, ar padaryti turnė po butą, kartu su ja ieškant nusikaltėlio ir liūdno laivo bures primenančių trauzelių.

Autorės piešinys

Šiandien daviau vaistų, trys lašai tris kartus per dieną. Dar vaistų dėžutėj turime ksanakso, klonazepamo ir kitų, kurie turėtų padėti kovoti su jos beprotystėmis. Bet ilgainiui tai darosi per daug sunku, ir pati norėčiau kada ten kyštelėti liežuvį ir prisiryti šitų dalykėlių. Kol kas dar didvyriškai laikausi ir kitam kambary stengiuosi išversti porą tekstų. Bet tam tikra pagieža pradeda smelktis į vieną medicininį išrašą, kurį verčiu, ir suprantu, kad darausi nekompetentinga. Bet tyliu, nieko nesakau, tik kiti man tūkstančius kartų patvirtina, kad viskas blogai, jei netyčia suabejočiau.

Vakar skambino vienintelis draugas, kurį turiu, ir išpylė kibirą savo nesėkmių, nesklandumų ir blogų nuojautų apie dalykus, kurie galbūt nė neįvyks ir galbūt net neturi jokios reikšmės ar reperkusijų ateity. Sakė, kad dega, jaučia, kad dega ir tuoj iš jo liks tik anglies gabaliukas. Palinkėjau visko, kas tik pakliuvo mintin tą minutę, ir širdingai atsisveikinusi padėjau ragelį. Dar vienas jaunas ambicingas žmogus, dar viena blykstė, pasirodžiusi nakty ir išnyksianti greičiau, nei išnyksta penktas šaukštelis cukraus močiutės arbatoj.

Nevalia galvoti apie save, nes prieš akis ūžia kompiuteris ir ragina grįžti prie verčiamų „anamnèse“ ir „les maladies concomitantes“. Reikia irtis į priekį, gal už visų šitų vargų netyčia slypi šviesi ateitis. Dar vienas kavos puodelis, išgertas čia, kitam kambary garsiai skambant sveikinimų koncertui, nes močiutė neprigirdi. Todėl prilipusi prie televizoriaus, plačiai pražergusi kojas ir palinkusi į priekį, patenkinta ir išsižiojusi klausosi Ingos Valinskienės. Mieliau šitą kavą išgerčiau kur nors Kroicberge, aštuntą valandos ryto išlindusi tiesiai iš klubo, stovėdama prie kiosko su popieriniu puodeliu rankoje, grožėdamasi rytinio Berlyno šiukšlėmis ir laisve. Bet atgal prie gydytojo išrašo.

Sesė turi draugą, ir atrodo, kad po daugelio metų ji, vyresnėlė, vėl tapo paaugle, o aš – kaip ir ta labiau patyrusia, apsikeitėm vietomis. Vėl tie patys klausimai, neaiškumai, kaip ten bus, ar jau metamės, ar dar ne, kiek mėnesių yra rimta. Didžiuojuosi, kad turiu tą išmintingą, atlaidžią šypseną patyrusio žmogaus, kuris perėjo jau daug etapų ir kuriam nereikia visą laiką būti kvailio vietoje ir jaudintis dėl to, kas ką pasakė, o kas matėsi iš akių ar iš nosies pakrapštymo, ar iš marškinių į kelnes susikišimo, like lovers always do.

Rytoj vėl į darbą, kai saulė tik tik pakilusi. Dar liko šiek tiek laiko, dar žodelis, dar pastraipa, juk, kaip sako daugelis žmonių, kurie vienu pasturgaliu bando atsisėsti ant trijų kėdžių, reikia tik išsilaikyti. Ir kas galėjo pagalvoti, kad rami vaikystė, kai neviltis apimdavo tik dėl to, kad mama išplėšė iš kiemo kompanijos ir vakare privertė grįžti namo ir suvalgyti tą skrudintą batoną su pernelyg saldžia kakava, skambant radijo taškui, kurie jau seniai išnyko, virs į neviltį, kai viskas slysta iš po kojų ir dar reikia vaidinti, kad viskas gerai. Darbdaviui reikia pasirodyti, kad tavo paakiai visai nepajuodę ir dirbdamas net dūzgi kaip bitė iš darbštumo, universitete reikia persimainyti į smalsią ir viską kvestionuojančią studentę, kuri uoliai triskart patikrino tą patį terminą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapyje, o grįžus namo sugirdyti vaistus močiutei ir pasirūpinti nugeibusiu kūnu, kuriam, deja, reikia šitiek daug priežiūros. Per visą šitą dieną pasmegeniais kažkur sklando mintys apie praeitį, kai turėjau valandų valandas prekybos centre ieškoti pigiausių prekių, užsukti į visus kioskus, kur nupiginti ir nenuvaškuoti obuoliai, į visus skudurynus, kur pirkdavau nutrintus megztinius po tris litus, o grįžusi namo ramiai ir be kitų minčių, tik, žinoma, apie gyvenimo prasmę, virti savo kruopas mažam nuomojamam kažkokios senučiukės butuky. O vakare, paskaičiusi šiek tiek Modiano, kuris tada dar nebuvo joks nobelistas, pagalvoti, kaip jaučiasi žmonės, turintys nors kiek atliekamų pinigų ir rūkantys ne maniškį kontrabandinį „Minską“, o kokias žymiąsias „Marlboro“ raudonas ar net galintys įpirkti šiek tiek žolės.

Nesakau, kad buvo baisiai gerai ir tas nepriteklius kažkuo mielas, kaip kartais nusišneka seni žmonės, sugriuvus sistemai nesugebėję savęs parduoti ir pasistatyti gyvenimo iš naujo, tačiau tas laisvas laikas, jūros laiko mąstyti ir persimąstyti dabar atrodo nerealu.

Greičiausiai mano vertime krūvos klaidų, bet kažkodėl per daug nesijaudinu, nes už nugaros dar daug kitų darbų, kuriuos reikia padaryti iki pirmadienio. Ką jau kalbėti apie šiek tiek laisvo laiko pagalvoti, kad pasiverčiau kažkokiu kupranugariu, kuris, atrodo, ant kupros jau tiek laiko tempia net ne savo daiktus. Bet sustoti nesinori, baisu, kad aplink bus tik dykuma, o krovinio nebeužsikelsiu ant kupros ir liksiu dykvietėj, kur draugijos nepalaiko net koks pavienis kaktusas ar gyvatė.

Kartais, tais retais kartais, kai vėl leidžiuosi į kontaktą su žmonėmis, kurie kažkada buvo arba turėjo potencialo tapti mano draugais, jie man sako, kad reikia gyventi, kaip nori gyventi, jei esi nelaimingas, turi viską mesti ir nesiliauti ieškoti savęs. Šitos klišinės frazės jau ne kartą bandė praskalauti man ausis ir įsibrauti į smegenis, juk vis dėlto esu iš tos kartos žmonių, tų jaunų žmonių, kurie meta universitetus trečio kurso viduryje, kurie išvažiuoja į užsienį laimės ieškoti, štai jie Anglijoje, o štai jau ir kokiam Majamyje, būtinai pereina budizmo ir Indijos periodus, galbūt net nusipaišo kokį tašką ant kaktos, tada meta ir religijas, nes jos neprigyja, meta gyvenimus ir sumezga visai naujus, suriša saviškius su kitų žmonių, o tada paskutinę akimirką nusprendžia, kad jiems jau nusibodo, ir šaltai pasako, kad meilės nėra, ir po dviejų mėnesių štai jau laukiasi vaikelio su dar neseniai visai svetimu žmogum, kurį dabar vadina kačiuku, mažiuku, tigriuku ar dar kokia višta. Bet manęs tokie savęs ieškojimai per daug nežavi, todėl einu toliau, užsispyręs kupranugaris su nežinia kieno kroviniu ant pečių, ir kartais, retsykiais kokioj oazėj gaunu gurkštelėti vandens. Gal netyčia pasirodys, kad tas krovinys mano, ir nuėjus pakankamai toli, taip toli, kad iš ten, kur palikau jus stovėti, neatrodau net kaip taškelis, o jau dingau horizonte, pasirodys, kad buvau teisi ir nuėjau kažkur, kur manęs laukia kas nors tikro.