Delvaux ir moterys

Meno pasauliui paminėjus 20-ąsias tapytojo Paulio Delvaux mirties metines, dailininko indėliu siurrealizmo srityje neabejojama. Tačiau mažai kas žino, kad šio menininko kūryba žymi išskirtinai moterų kuriamo pasaulio realybę, kuri, atrodo, menkai tesiskiria nuo šiandieninės pasaulio tvarkos.

Paul Delvaux. Apleidimas.1964

Belgų siurrealisto P. Delvaux kūriniuose moterys – apnuogintos arba visai nuogos, žiūrinčios viena į kitą arba į veidrodį, nešančios šviečiančias lempas arba laukiančios traukinio – steigia savo pasaulį. Pasaulį, kuriame vyras yra tarsi nereikalingas ir nuogų moterų kūnų fone savo juodu kostiumu styro lyg svetimkūnis, liudydamas moterų savipakankamumą ir sugebėjimą savarankiškai kurti savo būtį.

Tas pasaulis egzistavo, nepaisydamas ir karo negandų. Antrojo pasaulinio karo metu bombarduojamame Briuselyje P. Delvaux tapė paveikslą „Mieganti Venera“. Jo centre, apsupta graikiškų motyvų, guli moteris – nuoga ir visiškai rami. Karo dramos ir skausmo akivaizdoje ji spinduliuoja ramybę.

Kovojančios moters pasaulis

Sulig politinėmis ar ekonominėmis katastrofomis moterų neištinka pasaulio pabaiga. Kasmet prestižinio JAV verslo žurnalo „Forbes“ skelbiamame įtakingiausių pasaulio moterų reitinge atsispindi jų globalinis matomumas. Ir moterų lyderių – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff ar mūsų šalies vadovės – darbo kabinetai tą patvirtina. Kovos laukas atsiveria ir kasdienėse situacijose, kai moterys ir vyrai, turėdami lygias teises, laisves ir pareigas, konkuruoja tarpusavyje ir bando vienas kitam įrodyti savo pranašumą. Kadangi vyras, istoriniu požiūriu, yra pratęs dominuoti, o moteris buvo įpratinta laikytis „deramos savo vietos“.

Viduramžių moteris turėjo iškęsti principą „žąsims, moterims ir ožkoms įeiti draudžiama“. Apšvietos moteris tvirtino pozicijas salonų kultūroje, leidusioje ne tik reikšti savo nuomonę saloninių pokalbių metu ir užsiimti savišvieta, bet ir pamažu įsitraukti į modernėjantį viešąjį gyvenimą. XVIII amžiaus moters savivokos formavimasis virto XIX amžiaus sufražizmo judėjimu, siekusiu balsavimo teisės „silpnajai“ lyčiai. Dviejų pasaulinių karų kontekste moteris įrodė, kad fabrike, namuose ar net mūšio lauke ji be didelių komplikacijų gali pakeisti „stipriąją“ lytį. Ir galiausiai išsikovojo lygias socialines, politines ir ekonomines teises.

Moteris kovoja, nes gali statyti pasaulį pati iš savęs. Lygiai taip pat ji gali gyventi tame pasaulyje sau ir dėl savęs. O vyras ieško, kaip primesti pasauliui savo taisykles, nes žino, kad tik per moterį vyriško pasaulio konstruktai gali įgyti prasmę. Paradoksalu – netikėtą ir net neįsivaizduotą.

Skirtingi lyčių pasirinkimai

P. Delvaux kūrinys įgyja prasmę per moterį ne tik todėl, kad veiksmas čia sukasi apie „silpnąją“ lytį ir yra išreiškiamas nuogu moters kūnu. Visą gyvenimą P. Delvaux mylėjo tik vieną moterį, kurią sutiko jaunystėje, tačiau buvo vedęs kitą. Su vienintele savo meile susituokęs tik penkiasdešimties, dailininkas tapė ne realias, o fantazijoje tūnančias moteris, vizualizuojamas dėl tikro moters ir vyro susidūrimo.

Gal todėl, kad vyro gyvenime dažniau egzistuoja daugmaž staigūs, konkretūs, ryžtingi pasirinkimai be subtilesnių tarpinių variantų, moteris, įkūnydama savipakankamumą, tampa prasmės kaip daugiaprasmiškumo kūrėja. Kaip P. Delvaux paveiksluose. Moteris subalansuoja tamsos, techniškumo, neretai siaubo ir negandų sukaustytą pasaulį; steigia šilumos, gyvybės ir amžinumo pojūtį. Vyras tokiame peizaže tesugeba būti statiškas – stovėti nugara, išeiti, susilieti su tamsiu paveikslo fonu ir išnykti. Vyras renkasi vieną iš dviejų kelių: būti arba nebūti – savikūros jis paprasčiausiai nepažįsta.

Tikriausiai todėl esminiais, bauginančiais momentais vyrai neretai sutrinka, ima barstytis, nyksta, nuleidžia rankas. Jų pasaulio taisyklės žlugo pasaulinių karų akivaizdoje, moteriai susikūrus savo autonomijos galimybę. Brutalia jėga valdomas pasaulis kone kiekvieną akimirką balansuoja ant išnykimo ribos. Ir tai turbūt yra priežastis, kodėl vis daugiau moterų savipakankamumą realizuoja apsispręsdamos ginti jį nuo kraštutinumų kamuojamos lyties.

„Aš visada norėjau, kad mano spalvos dainuotų“, – sakė P. Delvaux. Belgų siurrealisto spalvos aidi radikaliai, politiškai.