Poezija
Igoris Belovas gimė 1975 m. tuometiniame Leningrade. 1988 m. persikėlė gyventi į Kaliningradą, 1996 m. baigė Kaliningrado valstybinį universitetą. Poetas, vertėjas, Rusijos PEN centro, Rusijos rašytojų sąjungos narys, literatūrinės premijos „Eureka!“ laureatas (2006). Yra išleidęs eilėraščių knygas „Visa tai džiazas“ (Весь зтот джаз, 2004) ir „Muzika ne storiems“ (Музыка не для толстых, 2008).
Belovo eilės publikuojamos beveik visuose didžiausiuose Rusijos literatūriniuose žurnaluose, yra verstos į vokiečių, švedų, estų, baltarusių ir ukrainiečių kalbas. Kritikų vertinamas kaip rusų poezijos naujosios krypties atstovas, jo kūryboje esama sąsajų su Boriso Pasternako, Osipo Mandelštamo, Josifo Brodskio poezija. Šiuo metu Belovas gyvena Lenkijoje. Jo kūryba į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą.
Traukinių elegijaBeveik pabudo, liemeniu praslinko
kiaurai per sapną jūrų gilumos, ir traukinys peroną pasitinka Petrograde mėnulio vienumos. Sapne keliauji tu į šitą stotį, nuo ašarų nedžiūstančią seniai, nežinant tau, kad įvykius kartoti kelintąkart pamiršo traukiniai. Kol nuorūkas vagonuos užgesino, vilties ženklus nusinešė lietus, ir trūkstant mums šio krašto pažinimo man jausmas žmogiškasis atokus. Ir ekrane, šviesų srovėms tamsėjant, užgeso žodžiai DUOKITE UGNIES. Restorane čia, paliktam pavėjui, dangus ir žemė glaudžias prie peties. Dėkoju vėl liepsnelei cigaretės, peronui, pasitinkančiam mane; šalčiu padvelkia vasara iš lėto, artėjanti ramiai tolumoje. Tenai smagu, bet man tenai nereikia; te žodžiai šie gyvenančiam trumpam lyg šūkis lapkričiui išlikt suteikia, toksai ruduo ir sieloj būna man. Tą pačią dieną stabdžiai susilieja – pajausi vėl sezonines liūtis, vėl tuščios kasos, muzika silpnėja ir menkniekiais nutylanti būtis, tai tarsi būtų klausimo didybė, kas nebelydi mūsų likime, ir traukinio kely aidai nutyla, ligi mirties liūdėję be tavęs. – Jis tavęs dabar beveik negirdi, siela įelektrinta tavim; jis į laivą žengia vakarykštį, teatrališkai pamos „Pirmyn!“ Ryt jis pažada atgal sugrįžti; denis vėl pulsuojantis po juo, laukia ten suoliukai sukabinti, didžio miesto šviesos tolumoj. Atmosferos baltiniai boluoja, rūdimis pasidengia laivai, lenkiškas alus sutyvuliuoja, lyg iš žemių veržiasi gyvai. Visą miestą vienas apkeliauja, į miliciją papūs vynu, klupdamas, tarsi kablelis jaunas; liejasi degtinė vėl, paskum prospektu, kur netvarka visokia, žengdamas sudužusiu stiklu, susilaužo ranką, nesuvokia, kaip nukrito, geriant, po stalu. Ir laive, nubudęs, vėlei geria, susvyravęs štai per bortą kris, ir laivynas, sau vien garbę daręs, nuo to veiksmo blogin nusiris. Ištisas pasaulis dingsta jūroj, lėk ieškoti – veltui pastanga, jo namuos nėra, nėra dirbtuvėj, nei bare alaus, kaip visada. Kam gi ta slėpynė; lieka veltui lyrika, beveidžiai reikalai, tavyje laikai pranyksta, gelsta; tarsi nuolat dūžtantys stiklai, už kurių jis lig ausų grožybėj tarsi gyvas – netiki? žiūrėk! – tas herojus prašo parūkyti, bjauriai keikias, tik pro šalį bėk! Romansas apie jos atėjimą lietus nesugrįžo iš pliažo ko daugiau šiandien tau keturių valandų maža įdegį stiprų matau aitrus kaip dūmų kvapas veidas šaukias akim šalimais traukinys lekia nebegrąžint savo man adresą duoki tavo bagažas jisai – tarsi laivas vaiduoklis dienai mūsų vienai kuo gyveni – nesvarbu jau ir į plentą staiga gilzės popierių krenta mums čia mirti vieta kuris mūsų nekils atakon jei pavasaris grįš jauti širdis kaip plaka spurda tarsi žuvis neatsiskirti šiandien mudviem vieniem civilizacija genda nuode išvien ateity netolimojoj durys vėl atsivers vietų nėra mieloji tyliai tau vienai tarse-continent.de, www.netslova.ru
Vertė Alfonsas Jonas Navickas