Poezija

Igoris Belovas gimė 1975 m. tuometiniame Leningrade. 1988 m. persikėlė gyventi į Kaliningradą, 1996 m. baigė Kaliningrado valstybinį universitetą. Poetas, vertėjas, Rusijos PEN centro, Rusijos rašytojų sąjungos narys, literatūrinės premijos „Eureka!“ laureatas (2006). Yra išleidęs eilėraščių knygas „Visa tai džiazas“ (Весь зтот джаз, 2004) ir „Muzika ne storiems“ (Музыка не для толстых, 2008).

Belovo eilės publikuojamos beveik visuose didžiausiuose Rusijos literatūriniuose žurnaluose, yra verstos į vokiečių, švedų, estų, baltarusių ir ukrainiečių kalbas. Kritikų vertinamas kaip rusų poezijos naujosios krypties atstovas, jo kūryboje esama sąsajų su Boriso Pasternako, Osipo Mandelštamo, Josifo Brodskio poezija. Šiuo metu Belovas gyvena Lenkijoje. Jo kūryba į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą.

 

 

Traukinių elegija

 

Urtė Bimbaitė. Kamufliažinė žuvis. 2011

Beveik pabudo, liemeniu praslinko

kiaurai per sapną jūrų gilumos,

ir traukinys peroną pasitinka

Petrograde mėnulio vienumos.

 

Sapne keliauji tu į šitą stotį,

nuo ašarų nedžiūstančią seniai,

nežinant tau, kad įvykius kartoti

kelintąkart pamiršo traukiniai.

 

Kol nuorūkas vagonuos užgesino,

vilties ženklus nusinešė lietus,

ir trūkstant mums šio krašto pažinimo

man jausmas žmogiškasis atokus.

 

Ir ekrane, šviesų srovėms tamsėjant,

užgeso žodžiai DUOKITE UGNIES.

Restorane čia, paliktam pavėjui,

dangus ir žemė glaudžias prie peties.

 

Dėkoju vėl liepsnelei cigaretės,

peronui, pasitinkančiam mane;

šalčiu padvelkia vasara iš lėto,

artėjanti ramiai tolumoje.

 

Tenai smagu, bet man tenai nereikia;

te žodžiai šie gyvenančiam trumpam

lyg šūkis lapkričiui išlikt suteikia,

toksai ruduo ir sieloj būna man.

 

Tą pačią dieną stabdžiai susilieja –

pajausi vėl sezonines liūtis,

vėl tuščios kasos, muzika silpnėja

ir menkniekiais nutylanti būtis,

 

tai tarsi būtų klausimo didybė,

kas nebelydi mūsų likime,

ir traukinio kely aidai nutyla,

ligi mirties liūdėję be tavęs.

 

 

–

 

Jis tavęs dabar beveik negirdi,

siela įelektrinta tavim;

jis į laivą žengia vakarykštį,

teatrališkai pamos „Pirmyn!“

 

Ryt jis pažada atgal sugrįžti;

denis vėl pulsuojantis po juo,

laukia ten suoliukai sukabinti,

didžio miesto šviesos tolumoj.

 

Atmosferos baltiniai boluoja,

rūdimis pasidengia laivai,

lenkiškas alus sutyvuliuoja,

lyg iš žemių veržiasi gyvai.

 

Visą miestą vienas apkeliauja,

į miliciją papūs vynu,

klupdamas, tarsi kablelis jaunas;

liejasi degtinė vėl, paskum

 

prospektu, kur netvarka visokia,

žengdamas sudužusiu stiklu,

susilaužo ranką, nesuvokia,

kaip nukrito, geriant, po stalu.

 

Ir laive, nubudęs, vėlei geria,

susvyravęs štai per bortą kris,

ir laivynas, sau vien garbę daręs,

nuo to veiksmo blogin nusiris.

 

Ištisas pasaulis dingsta jūroj,

lėk ieškoti – veltui pastanga,

jo namuos nėra, nėra dirbtuvėj,

nei bare alaus, kaip visada.

 

Kam gi ta slėpynė; lieka veltui

lyrika, beveidžiai reikalai,

tavyje laikai pranyksta, gelsta;

tarsi nuolat dūžtantys stiklai,

 

už kurių jis lig ausų grožybėj

tarsi gyvas – netiki? žiūrėk! –

tas herojus prašo parūkyti,

bjauriai keikias, tik pro šalį bėk!

 

 

Romansas apie jos atėjimą

 

lietus nesugrįžo iš pliažo

ko daugiau šiandien tau

keturių valandų maža

įdegį stiprų matau

 

aitrus kaip dūmų kvapas

veidas šaukias akim

šalimais traukinys lekia

nebegrąžint

 

savo man adresą duoki

tavo bagažas jisai –

tarsi laivas vaiduoklis

dienai mūsų vienai

 

kuo gyveni – nesvarbu jau

ir į plentą staiga

gilzės popierių krenta

mums čia mirti vieta

 

kuris mūsų nekils atakon

jei pavasaris grįš

jauti širdis kaip plaka

spurda tarsi žuvis

 

neatsiskirti šiandien

mudviem vieniem

civilizacija genda

nuode išvien

 

ateity netolimojoj

durys vėl atsivers

vietų nėra mieloji

tyliai tau vienai tars

 

e-continent.de, www.netslova.ru

Vertė Alfonsas Jonas Navickas