JŪRATĖ BARANOVA

Apmąstymai apie „Meninas“ Mozės kalno papėdėje

kazlauskaite_meninosGiedrė Kazlauskaitė. Meninos. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 104 p.

Sinajus. Raudonosios jūros pakrantė. Skaitau Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“. Palaipsniui aiškėja, kad skaitau neatsitiktinai. Kažkur netoliese dykumoje liko smėliu užpustyti Mozės pėdų įspaudai. „Argi lietus turi tėvą“ – pavadina eilėraštį poetė vienu iš Viešpaties klausimų Jobui (Job 38, 28 – pavadinime mįslingai pranyksta klaustukas ir nuorodoje kažkur tarsi nereikšminga nubyra raidė „o“). Viešpats adresuoja Jobui daugybę klausimų, kurių atsakyti neužtektų vieno žmogaus, gal net žmonijos gyvenimo. Klausimai glumina. „Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus?“ (Job 38, 4) Kas gi pajėgtų atsakyti į tokį klausimą. Arba, pavyzdžiui: „Argi esi įėjęs į jūros šaltinius, vaikščiojęs po bedugnės gelmes? (Job 38, 16) Viešpaties klausimų akivaizdoje išnyksta visas žmogaus susireikšminimas. Ne menkiau gluminantį dzeno koaną primena ir poetės pasirinktas Viešpaties Jobui adresuotas klausimas: „Argi lietus turi tėvą? Argi rasos lašai buvo pradėti kaip vaikai?“ (Job 38, 28) Klausimas skamba kaip priekaištas – tarsi Jobas sakytų, kad lietus visgi turi tėvą. Bet ar jis sako? Argi beįmanoma ką nors pasakyti Viešpaties rūstybės akivaizdoje. Jo tonas nepermaldaujamas: „Susijuosk diržu strėnas kaip vyras, aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk!“ (Job 38, 3) Paskui dar pakartoja: „Jobai, jau metas, kad tu man atsakytum“ (Job 40). Čia ir iškalbusis prarastų žadą. Tik ne poetė. Ji jaukiai išsisuka nuo Dievo rūstybės lengvai atpažįstamais kasdienybės ženklais: „Namai paruošti, tu tik ateik: / palangės užtiestos švariais skudurėliais / dilgėlėms, ramunėlėms, liepžiedžiams.“ Tarsi pratęsdama Dievo prigalvotų neįmanomybių žaidimą, prideda: „Druskinė krito nuo vėjo gūsio: ne tik nesudužo, / neišbyrėjo nė grūdelis [...]“ (p. 74). Gal Viešpats su moterimis nėra toks rūstus? Poetės sukurta lyrinė herojė yra suradusi savo strategiją, savo netikėtą ėjimą kaip apvertimą: „Ne veltui lyg magnetas traukė šventyklos; / sekti Dievu tarsi šunimi, labai aiškiai atsiskiriant / nuo visų šunidžių taisyklių“ (p. 74). Neatrodytų, kad prasivers dangus ir pasigirs nekantrus Dievo balsas: „Kaip galėjai pamanyti, kad esu tavo šuo?“ Juo labiau kad Dievas čia matomas tarsi šuo, o juk paprastai su šuns įvaizdžiu siejamas velnias. Carlas Gustavas Jungas atsiminimuose rašo: „Velnias ilgą laiką nevaidino jokio vaidmens mano mąstyme. Laikiau jį viso labo piktu šunimi, saugančiu galingo žmogaus kiemą.“ Pasirodo, net rūstųjį Senojo Testamento Viešpatį galima prijaukinti, jei laiku jam adresuoji tinkamą klausimą, tiksliau, apsuki jam atgal jo paties: „Argi lietus turi tėvą?“ Tada, kai jauti savo vertę: „Nenorėjau būti šunim, kuris kaulija / trupinių nuo Viešpaties stalo“ (p. 95). Tada, kai iš tiesų nelabai jo bijai, bet ir nelabai tiki jo neegzistavimu: „Ji paklausė, ar aš tikinti Dievą. Atsakiau, kad vos vos. Gyvūnai, pridūriau, yra vienas smarkiausių Dievo buvimo įrodymų“ (p. 83). Tada sugalvoji ir pridedi dar ir savąjį, tą, kurio Viešpats nesumojo paklausti, pakreipiantį visą šį klausinėjimą netikėta egzistencinės atverties gelme: „Ar jis, toksai migdantis, nėra vienišesnis / už krapylo lašus?“ (p. 75)

Ir visgi galvoju, kodėl poetė iš visų šių daugybės klausimų pasirinko tą, kuris kalba apie vandenį. Kodėl vanduo, o ne ugnis, ne žemė, ne oras? Dar vienas neatsakomas klausimas, bet atrodytų, kad iš visų keturių pasaulio stichijų jai kaip tik yra artimiausias vanduo. Šalia vandens vyksta reikšmingiausi pasaulio įvykiai: „Tavęs laukdama / perbridau šaltą upę“ (p. 51). Eilėraštyje „Aurora“, kai kyla klausimas, kam poetei parūpo tas iš sovietinių laikų vadovėlių atplaukęs revoliucijos laivas, paaiškėja, kad tikrasis veiksmas ir vyksta „po vandeniu, po vandeniu / kreiserių pilvuose“ (p. 69). Tiksliau, apskritai pilvuose, embrioniniuose vandenyse: „Kol buvau embrionas, / svajodavau apie anapus, / neišsivysčiusiomis akimis / matydavau vaizdinius rojaus“ (p. 68). „Be vandens, maniau aš, – rašė tuose pačiuose prisiminimuose Jungas, – gyvenimas yra neįmanomas.“

Mąstau toliau apie Kazlauskaitės poeziją dėmesingai įsižiūrėdama į skaidrius Raudonosios jūros vandenis, per kuriuos kažkada brido Mozė su savąja tauta. Mozės pėdsakų nebematyti. Bet šalia legendinės jūros vaikštinėja Aidas Marčėnas. Kartais ir jis būna rūstus kaip Senojo Testamento pranašas. Vertindamas poeziją nerodo gailestingumo. „Jaunųjų poezijoje, – sako jis, – nebeliko kalbos muzikinio skambesio. Žodžiai nebesiplaka vienas į kitą, sukurdami netikėtus naujus sąskambius. Jie rašo poeziją tarsi prozą. Ne tik Kazlauskaitė.“ Poetė, akivaizdu, ieško savojo santykio su savąja kalba ir karta: jis veikiau sakralus nei muzikinis. Jos lyrinė herojė moko šio sakralumo ir meninas, suprask, jaunas merginas, rašančias dienoraščius atviruose tinklaraščiuose. Ji akina susirūpinti: „Dėl kalbos, su kuria (labiau, negu su meiluže) / ne tik gyvenama, bet ir miegama, sapnuose / nuolat gludinant savo sakinius“ (p. 50).

„Kaip tu vertini Kazlauskaitės knygą?“ – klausiu Marčėno, jeigu jau aplinkui vaidenasi pranašai. Jis prityla, įkvepia oro, prabyla: „Tai yra viena iš stipriausių knygų per pastaruosius penkiolika metų. Tikra, neišgalvota, aukšto lygio mąsli kūryba. Tačiau tam, kad skaitytum, reikia „pasikaustymo“: intelekto ir apsiskaitymo. Reikia žinoti minimus ir nutylėtus kontekstus. Kai kas nesupranta.“ „Nerašyk“, – stabdo mane staiga pastebėjęs, kad užsirašinėju jo ištaras čia pat knygoje, laisvoje vietoje, tarsi Viešpaties žodį. Kodėl nerašyti? Ko būtų verti jo paties „Sakiniai“, jei jis pats būtų neužsirašinėjęs sutiktų žmonių atsitiktinių ir ne visai atsitiktinių minčių, jų nuobirų ir savųjų sapnų? Juo labiau kad jau spaudos link artėja ir antrasis to paties pobūdžio tomas, regis, pavadinimu „Kasdienybė“. Todėl, žinoma, užsirašau. Juk kiekviena karta turi savus tekstinius žaidimus. Kazlauskaitės karta – irgi labai panašius: „Kone visi bičiuliai jau metę gerti / vis dažniau ateinu susitikti su jais bibliotekon / (tiksliau, su jų knygom), nors jie dar gyvi. // Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose citavome vieni kitus“ (p. 34).

Staiga suprantu, kad literatūrinis pasaulis dalinasi ne tiek į kartas, kiek į mentalinius vienetus – ironikus ir ne ironikus. Richardas Rorty pasakytų: ironikus ir metafizikus. Ironikai visada atpažins vieni kitus. Jie, atrodytų, yra labai arti realybės, tiesiog sutapę su ja. O visgi pasaulis, toks, koks yra, jiems niekada neatrodys pats savaime vertas rašytojo plunksnos. Jie ieškos netikėto jo apvertimo, paradokso, savojo žvilgsnio-kertės, iš kurio galėtų nepriklausomai ir išdidžiai jį apsakyti. Tarsi būtų dievai. Kazlauskaitės poezija – ironikės darbas. Kita vertus, joje kartais aptinki ir kitos kartos ironikės Giedros Radvilavičiūtės pėdsakų: netikėtų užkirtimų. O ar ne ironikas Jobas, išdrįsęs burnoti prieš Dievą, užduodamas jam ironiškus klausimus: „Kaip ilgai nenuleisi akių nuo manęs / ir nuo manęs neatstosi? Kol nurysiu savo seiles?“ (Job 7, 19) Ironikas ir Marčėnas, knygoje „Sakiniai“ parašęs: „Giedrė Kazlauskaitė „Metuose“ atsakinėdama į dar vieną anketą išsitaria, kad jaučias stokojanti talento, ir tuo tiesiog provokuoja, kad pasakyčiau: turi tu tą talentą, Giedre Kazlauskaite. Dar daugiau: dabar, kai juo abejoji, matomas jis tik ryškiau.“

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.