Rankų darbas, arba Svetimam krašte rašytoju būsi

Aistė Papartytė. Plakatas. 2009

Romas Smilius – pirmasis neginčytinas lietuvis, gavęs Nobelio literatūros premiją. Visgi jei ne istorinis laimėjimas, dauguma Romo tautiečių gal niekada ir nebūtų įsiminę šios šiaip jau ne visai dažnos pavardės. Štai netgi Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai kaunietis nominuotas tik dabar. Tiesa, anksčiau laureatui nedaug trūko, kad būtų patekęs į žurnalą „Žmonės“, bet tą savaitę jo vietą užėmė interviu su pirmuoju lietuviu, XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje susikūrusiu „Facebook“ anketą.

Rašytojo Smiliaus klystkelis nuo Šilainių iki Stokholmo buvo toks duobėtas (tai – ne tradicinė biografinė metafora, Vilijampolės asfaltas tais laikais iš tiesų buvo suniokotas)… Žodžiu, toks duobėtas, kad net vertas įamžinimo kino juostoje. Ypač kokiame nors slogiame lietuvių filme, kurio scenarijaus autorius pats neparašys įsimintino pasakojimo. Šiaip ar taip, vis dar ištiktas šoko dėl Nobelio, Romas neapdairiai sutiko perduoti savo biografijos naudojimo teises man – jaunuoliui iš gimtojo mikrorajono. Pasirodo, mokyklos laikais mano brolis netgi yra ne kartą prisikabinęs prie Smilių sūnaus. Beje, mes – iš kvartalo, ant kurio pilkųjų daugiabučių šiandien galite rasti memorialines lenteles ir kitiems kūrybinio pasaulio sunkiasvoriams, tokiems kaip Mantvydas Leknickas ar Rytis Cicinas. Taip pat rekonstruotą ne disko metiko Aleknos balkoną-muziejų.

Katalikiškoje „Ąžuolo“ mokykloje (dabar – privati mergaičių gimnazija) Romas nesunkiai išmoko rašyti, tačiau jo raštas buvo beveik neįskaitomas. Berniuko delnui niekaip nepavykdavo pratęsti savęs popieriuje nei milžinišku rašikliu (vėliau tokius pardavinėdavo „Tiger“ parduotuvėse), nei į rašalą pamirkytu pirštu. Rašymas dešine, kaire, abiem rankomis ar spausdintinėmis raidėmis taip pat nepadėjo. Su mažojo Smiliaus neiššifruojamu braižu nesusitvarkė net panašių sutrikimų gydymo srityje pagarsėję medikai (dažnai ir patys nepretenduojantys į dailyraščio varžybas). Pedagogai berniuko darbus perskaitydavo ne ką sėkmingiau nei kiniškus hieroglifus (kaip pranašiškai tai skamba iš šiandienos perspektyvų!). Buvo nuspręsta, kad Smilių atžala klasės ir namų užduotis atlikinės rašomąja mašinėle, o laikui bėgant ir kompiuteriu. Taip kreivarankis jau nuo trečios klasės darbavosi su kompiuterine technika (iki šlovės pragyveno iš jos taisymo) ir netgi dalyvaudavo greitojo spausdinimo čempionatuose. Vos per porą metų dvi nerangios galūnės tapo negailestingu geluonimi ir tiksliu priešnuodžiu spausdinimo klavišams – argi ne medžiaga Holivudui ar bent jau „TEDx“ pokalbiams? Panašiai priimti greitus sprendimus aikštelėje, imliai sekti žaidimo eigą sugebėdavo iš pirmo žvilgsnio „lėtoki“ broliai Lavrinovičiai (jauniausieji skaitytojai, nepainiokite dvynių su duetu iš prieš keletą metų sugrįžusio 10 litų banknoto). Galbūt dar prisimenate ir kaip į greitakalbį scenos vijurką virsdavo „išplaukęs“ Egidijus Dragūnas (žinoma, prieš persikėlimą tęsti karjeros į Jungtines Amerikos Valstijas ir bankrotą).

Vieno konkurso metu Romas susimušė pirštą į nuslydusio rašomosios mašinėlės velenėlio svirtį. Komisijos narė, rodos, buvusi kažkokio Komunistų partijos sekretoriaus sekretorė, keturiasdešimt septynerių Goda, užuot palydėjusi susižeidusį dalyvį iki seselės ar uždėjusi ant sumuštos vietos ledo, nusivedė berniuką į tualetą ir prispaudė tinstančią jo ataugą prie šilto ir drėgno po sijonu glūdinčio kompreso. Po šio įvykio, išgirdusi apie didelį greitį pasiekiančius Smiliaus pirštus, juos vis panaudodavo kokia moteris. Deja, kitoms panašios formos kūno dalims taip niekada nesisekė. Net ir subrendus. Anot artimesnių jo aplinkos žmonių, Romas netgi rašyti pradėjo tikėdamasis, kad merginos jį pagaliau vertins ne už judrius putnagius, o už jais sukuriamus dalykus. Visgi miklūs pirštai būsimą žvaigždę į literatūrą atvedė visai ne per moteris, o per vyrus. Jaunuolio paslaugomis susidomėjo žinomas poetas Gytis Trauka. Trauka nuolat būdavo apsvaigęs, todėl jo mintys lipdavo viena ant kitos sparčiau, nei impulsais pasiekdavo spausdinančias rankas. Smilius tapo jo sekretoriumi – žaibiškai lape fiksuodavo visus vapėjimus. Vieną trečiadienį poetas Gytis stipriai padaugino, nors ir taip jau porą dienų vėlavo pateikti žadėtus eilėraščius jubiliejinei publikacijai. Todėl trūkstamas eilutes užpildyti teko mūsų herojui. Kitą mėnesį literatūros periodikos apžvalgoje „Skaitome su Jakudza: gruodis“ netgi buvo rašoma: „Metų gale tarsi eurai, išstumiantys litus, naujos stilistinės priemonės pačiu laiku pakeičia pirmajame dešimtmetyje užsistovėjusias Gyčio Traukos kūrybos raiškas ir formas.“ Taip Romas galutinai suprato, kad metas savo miklias galūnes įdarbinti sau, o smegenys jau kaip nors jas pasivys.

Į praeitį nustūmusi puikų poetinį debiutą, dabar jau trumpoji R. S. proza pildė vietos ir respublikinių leidinių puslapius. Kritikai kalba, kad to meto kultūrinės spaudos kokybė buvo kritusi, jautėsi pripažintų autorių tekstų stygius, o Romas dar ir honoraro kilniai atsisakydavo. Medžiagos netrūko, nes dažniausia apsakymų, kuriuos Smilius pateikdavo tariamam redaktorių teismui, tema buvo rašymas. Prisidengdamas trečiuoju asmeniu, Smilius iš tiesų rašydavo apie save, o antraštėse tiesiog perfrazuodavo paplitusius posakius ar kitų sugalvotus pavadinimus. Kaip jau žinote, mūsų rašytojui sekėsi informatikos srityje, todėl mygtuką „patinka“ prie savo publikacijų jis spausdavo iš įvairių „Facebook“ anketų nulaužęs savininkų slaptažodžius. Kartkartėmis įsmukdavo ir į kultūros leidinių serverius – kad sužinotų, kiek portalų lankytojų atsiverčia jo tekstus. Deja, statistika rodė, kad Romas taip trokštamų klikų ir laikų sulaukia nebent iš draugų. Tiesa, per Kalėdas virtualiais nykščiais sūnų dar paremdavo mama su keletu bendradarbių. Vėliau nuorodą į savo rašinius kūrybingasis informatikas įsigudrino paspausti visuose bibliotekų kompiuteriuose ar prisijungęs prie kone kiekvienos miesto viešosios įstaigos wi-fi prieigos – taip patekdavo į lentelę „Savaitės skaitomiausi“ literatūros laikraščių ir žurnalų interneto svetainėse.

Pridėjęs į kontaktus visus buvusius klasės draugus, mokytojus, kaimynus, tolimus giminaičius, priešus, niekada nepalaukiantį 37-ojo autobuso vairuotoją ir net mamą, Romas Smilius toliau įnirtingai siekė peržiūrų ir laiktelėjimų. Kadangi garsus iš Kauno kilęs to meto skiltininkas A. Užkandis (vėliau, užkalkėjus kraujagyslėms, jis mirė nuo infarkto) rašydavo maitinimo vietų apžvalgas, Romas sumanė, kad apsakymai su įmontuotais kavinių ir barų įvertinimais taip pat neliks nepastebėti. Todėl apsakymų veiksmas vis dažniau vykdavo tokiose žinomose Kauno lokacijose kaip „Kultūra“ (šiandien ten įsikūrusi parduotuvė taip pat tauriu pavadinimu – „Humana“), „Suflerio būdelė“ (dabartinė „Stiflerio burnelė“) ar iki mūsų dienų net savo personalo sudėtimi nepakitusi „Spurginė“. Panašiai būsimas laureatas užsitraukė ir teisininkų nemalonę. Ieškodamas intriguojančios medžiagos savo istorijoms, mūsų spausdinimo meistras nemažai dėmesio teikė advokatų ir teisėjų itin pamėgtai kavinei „Alibi“ (simboliškai įsikūrusi Spaustuvininkų gatvėje). Taip Romo kūrybą sekdami šią iki tol ramią vietelę užplūdo serialo „Begėdis“ gerbėjai (televizijos kūrinio veiksmas vyksta bare identišku pavadinimu). Grėsmė kilo ne tik prie staliuko aptariamų pikantiškų bylų slaptumui, bet ir galimybei tiesiog rasti vietą prie to staliuko. Todėl kai netrukus Smiliui prireikė teisininkų pagalbos dėl kaltinimų neteisėtai panaudojus poeto Gyčio Traukos vardą, ilgamečiai „Alibi“ lankytojai pasistengė, kad susirasti padorų advokatą būtų, švelniai tariant, keblu. O ir su teisėjais vienam garsiausių šiandienos lietuvių sekėsi kur kas prasčiau nei su mokyklinio konkurso teisėja Goda.

Šiaip ar taip, begėdiškai lietuvių literatūroje neįsitvirtinęs Romas išsiuntė savo maždaug 500 žodžių tekstuką į trumposios prozos konkursą „Flash Europa 28“, kuriame geriausi penkių lietuvių kūriniai kartu su kitų ES šalių atrinktaisiais penketais turėjo būti verčiami į kinų kalbą ir pristatomi Kinijos rinkai. Lietuvos kandidatas natūraliai įsijautė į Azijos tautos gyvenimo aktualijas, juk Kinijos vyrų intymiosios patirtys – vienapusiškai menkos kaip ir jo paties: populiacijai tiesiogine prasme trūksta kinių, o mūsų pirštuotasis herojus po situacijos su Goda geriausiu atveju kelis kartus sulaukė jos atitikmenų. Be to, toje šalyje ne tik vertinamas greitas rankų darbas, bet ir rašytojo karjerai nieko gero nesuteikęs „Facebook“ ribojamas. Kadangi daugiau niekas nedalyvavo, komisija nusprendė Kinijos skaitytojams pristatyti penkis Smiliaus darbus. Naujos milijoninės auditorijos Romas buvo sutiktas itin šiltai, o 2022-aisiais Nobelio apdovanojimo teikėjams įvedus balsavimą SMS žinutėmis šį rudenį paskelbtas ir patys žinote kuo. Smilius yra tas rodomasis pirštas, nukreipiantis pasaulio akis į Lietuvą – eksportui skirtų Nobelio laureatų kalvę. Pirštas, pakeisiantis anksčiau nacionalinį buvusį vidurinįjį (dar prieš tai eliminavusį špygos kombinaciją).

P. S. Juk dar gūdžiais 2014-aisiais rubrikoje „Autorius klausia“ poetas ir vertėjas Vytas Dekšnys „Šiaurės Atėnus“ (dabar – erotinės literatūros žurnalas „ŠA!“) elektroniniu formatu skaitančių moksleivių teiravosi apie politinį korektiškumą skiriant Nobelio literatūros premiją…