Akimirkų mailius

Kai kranto nesimato, sunku pasakyti, kas kur vyksta: ar danguje, ar upėje debesys plaukia. Ar akmenys prieš srovę, ar srovė prieš akmenis, o gal prieš debesis iriasi, ar žuvys tarp debesų trinasi su kregždėmis, ar debesys gremžia kregždžių nudergtus akmenis, ar klykiančias kregždes nuo dangaus šveičia?

 

Daugėliuose yra laiptai, kuriais saugiai galima užlipti į dangų ir įsitikinti, koks jis šaltas. Jei debesuota, reikia patikrinti, ar ant jo neužslinkusi ledo lytis. Vasarą nuo tų laiptų vaikai žemyn galva šokinėja į debesis, o jei jų nėra, tai į vandenį. Pasitaiko, kad krante pasigauna erkę, vandenyje slogą, bronchitą, danguje – buožgalvių, vėžių ir žuvų.

 

Lieptas, vanduo, šešėliai ir smėlis. 1–7 liepto lentelės laiko mėlyną medžio šešėlį, 8–16 apšviestos saulės ir šiltos, 17–19 slegia stulpo šešėlis, o visos likusios lentos – paprastos, net nedažytos. Ant vandens ir ant smėlio guli paslikas liepto šešėlis. Kai saulė užsimaukšlina debesį, šešėlis pašoka, plačiai išsižergia, prigesina šviesą. Tada smėlis atvėsta, išnyksta medžio ir stulpo šešėliai, lieka tik visai paprastos lentos ir smėlis krante, smėlis po vandeniu, kurio net nesimato. Tokie mat burtai – paprastos lentos ir paprastas smėlis, tiesiog paplūdimio fragmentas, o pilstydamas vandenį ir tampydamas šešėlius gali teksto gumą nutempti ligi tamsos. Tamsoje geriau ant liepto nelipti, nes gali įkristi į vandenį ir paskęsti, užkliūti už liepto koja, nosimi išarti smėlį, iškruvinti liepto lentas, veidą, rankas, rūbus, norėdamas nusiplauti ir susitvarkyti, ieškosi vandens, girdėsi tik zvimbiančią įtempto teksto gumą, užkliudęs ją pliaukšt gausi per ausį, tada delnu pridengsi, skaudės labai, labai, kol ausyje nustos zvimbti ir išgirdęs vandens teliūškavimą galėsi nusiplauti žaizdas. Nors geriau ryto lauk ir pabudęs viską nuplauk šaltu vandeniu.

 

Ilgai zirzė, kaukė, aimanavo benzininis pjūklas, ilgai gremžė medį, gąsdino kirvarpas, drebino pagirioto pjovėjo rankas, lankstė liemenį, vertė trepsėti ratu apie kelmą, kol medis atsiplėšė nuo žemės, pašoko į dangų, šakų šluota nubrėžė ketvirtį rato, garsiai pasveikino žemę, ištiesė ant jos šimtą metų negulėjusį liemenį, ašarota akimi pasižiūrėjo į skylę tarp medžių viršūnių ir prapuolė kažkur.

 

Pagyvenusi sveikuolė suko stadiono bėgimo ratus. Įpusėjusi sukti trečiąjį, atsisuko pažiūrėti, ar toli nuėjo, ir jai pradėjo suktis galva, žvilgsnis įsipainiojo į sumazgytą futbolo vartų tinklą, akyse pažaliavo, o kai užmynė centrinę ašį juodais batais, tokios pat spalvos kelnėmis, pirštinėmis, pakelta koja, nusukta galva, sustingo nuotraukoje, kur labai sveikai leidžia laiką jau treti metai.

 

Venta po ledu. Ledas po Stasio Raštikio tiltu. Jo atspindį ledukais apmėtė vaikas, kurio tėvas už turėklų sėdi nematomos mašinos kabinoje, rankomis laiko vairą, rankoms vadovauja galvoje išsprogusios akys, akyse raitosi gerai žinomas kelias, suka į kairę, į dešinę, kur tvarte ausimis karpo jautis, laižo druską ir bet kurią akimirką yra pasiruošęs apvaisinti karvę, besispardančią mašinos kėbule ir vairuotojo ausyse.

 

Trisdešimt vienus metus Jakovlevas tampė savo šešėlį ant žemės ir 1925 m. rugpjūčio 11 d. numiręs paklojo jį po akmeniniu kryžiumi. Paliko žmoną, vaikus, šie irgi numirė, palaidoti nežinia kur ir tai niekam neįdomu. Akmeninis paminklas liudija, kad toks Jakovlevas tikrai Kuršėnų apylinkėse gyveno, nors ir nepaliko jokių pėdsakų, išskyrus akmenyje iškaltą pavardę, gyvenimo metus ir šešėlį.

 

Priėjusi prie pilko betoninio stulpo, skruzdėlė apuostė gilę, lapą, pažiūrėjo į ąžuolo viršūnę ir pradėjo lipti aukštyn. Pasiekusi dangų, palietė jį ūseliais, apuostė, pakalbino, pasukinėjo galvą, nusispjovė, nulipo žemyn, įlipo į savo spjaudalus, dar kartą nusispjovė į viską ir nuskubėjo pilku asfaltu namo.

 

Aprūdijęs kamino vamzdis namo stogą dalija pusiau. Įsmigęs į dangų dūmų neleidžia – dar ne šalčiai, taikosi kopėčiomis užlipti ant vandentiekio bokšto. Aštriais nagais sugriebusi, obels šaka jį sulaiko. Vėjas šiltai kvėpuoja vandentiekio bokšto viršūnėje privirintos vėjo rodyklės nurodyta kryptimi, šildo vandenį bokšte, prisiminimus apie saldžius obuolius, stogą, kaminą ir ant stogo paklotą jo vėsų šešėlį.

 

Bėgo kirstukas keliu Kuršėnai–Gilvyčiai nuo mėlyno savo šešėlio, niekaip negalėjo nuo jo atsiplėšti, pervargo, krito ant persekiotojo ir užvertė kojas. Saulė ligi vakaro bandė išpūsti šį reikalą. Kai šešėlis praaugo kirstuko kūną, nusileido iš dangaus šarka, čiupo snapu graužiką, sukapojo, prarijo, o išlaisvintas šešėlis nuplasnojo į dangų.

 

Kalėdų rytą plikas klevas pasipuošė vandens lašų karoliais, kuriuos išbarstė naktį šėlęs lietus. Pilki žvirblių kamuoliukai supasi ant šakų, apšneka po medžiu suslėptas Kalėdų Senio dovanas. Mersedesas čiaudi, šalia kosi veidas su nuorūka lūpose, leidžia melsvus dūmus, garsiai spjaudosi, žvirbliai sparnais vėdina orą, sveikinasi su moteriške, kurios šuo tuština Kūčių vakarą išsipūtusį pilvą.

 

Futbolo rungtynės eina į pabaigą. Ąžuolo vanta vėjas maišo purvinus debesis, girdisi, kaip stadione klykia sirgaliai drauge su prakaituotais futbolininkais. Apipiltas patyčiomis ir keiksmažodžiais, saugas žiūri per petį į vartų kampe išdygusią juodos ir baltos spalvų musmirę. Lygiosios. Už mokyklos lango pirmokas rašo į sąsiuvinį 2 : 2 = 0. Skambutis, švilpukas, baigėsi laikas. Tiek nervintasi, šaukta, bėgiota, prakaituota, gal ir nebus lietaus.

 

Dobiliukuose besiganančios bitės klausosi, kaip zyzia stiklinėje alaus prisisiurbusi širšė, plaka sparnais gelsvą skystį, šaukiasi artimųjų pagalbos ir Dievo, kuris nusišvilpti nuėjęs už kampo lietų paleido ir sirgalius drauge su žaidėjais išvaikė iš stadiono su žaibais ir baisingu perkūno dundėjimu.

 

Mašinos lango kampe, neužsisegęs saugos diržo, sėdi didžiuliais lietaus lašais daužomas vyras, žiūri į lietaus miglą, klausosi šnarėjimo, gurgiančio pilvo ir nesiruošia niekur eiti, nes yra bedarbis, dabar šeštadienio popietė, Joninės, vardadienis, ilgiausia diena, už keliolikos žingsnių nieko nesimato, o parduotuvė už nugaros ir joje visko pilna.

Šešėlio trikampį „galva–pilvas–uodega“ kaire koja laiko balandis, iš šiukšlių konteinerio atspindžio ištraukta dešine koja grūmoja nesugyvenamam sugyventinės meilužiui, įspėdamas, kad nervų stygos jau pertemptos ir visa tai gali baigtis blogai.

 

Vanduo iš aukštutinės karalystės laiptais straksi į žemutinę pas aukšles, pas akmenis ir plukdo tolyn debesis, zulina jais ir žolėmis upės vagą, pakrantes. Vieni vandenys upės pylimu čiuožia į dangų, kiti krypsta į kairę, suka turbiną, gamina elektrą, kuri naktį kaitina elektros lemputes, verda mėsą, šaldo grybus ir žuvį, kalba per televiziją, šoka, dainuoja, o jei bando kas nors prie jos prisiliesti, kerta per nagus taip, kad tas kojas užverčia. Šlapias reikalas su tuo vandeniu iš aukščiau.

 

Štai tau mėlyno dangaus juosta, plačiu teptuku užtepta ant medžio drožlių plokštės. Štai ir plieno tiltas, kuriuo skruzdės iš kairės eina į dešinę ir atvirkščiai. Jas gali žvilgsniu pasekti ir pats, o jei atsipalaiduosi ar patrauksi žolės, galėsi saugiai išsikrauti, žvilgsniu šokinėdamas nuo drožlės ant drožlės, kaip Napoleono kareivis, kuris mušė būgną ir, gavęs į kailį, bėgo namo, bet neparbėgo, nes susiliejo su vietiniais, paskendo dangaus atspindžių pelkėse, vyne, gal degtinėje, gal atsiminimuose apie Paryžių, užšalusį ežere be pavadinimo.

 

Penkios vinys, dvi vertikalės, penkios įstrižainės, viskas geltonu nutepta ir remiasi į murziną faneros lakštą, kuriame gali įžiūrėti velniai žino ką. Daug užpakalių matęs suolas, ant kurio sėdėjo, gulėjo, švilpė, šaukė ir nepagydomai prasigėrė visa futbolo sirgalių karta.

 

Gerosios skylių savybės – jose visuomet kas nors yra: krūmas, bėgimo takelis, šiukšlių dėžė, sportininkas, sirgalius, blogiausiu atveju – oras. Skylė visuomet sujungia du pasaulius. Jie vienu metu žiūri vienas į kitą, nors kiekvienas yra įsitikinęs, kad žiūri ir mato tik jis. Jei skylė užlopyta, plokščios sienos nuobodybę ir skylę padariusią jėgą liudija lopas.

 

Laiptais gali užlipti, nulipti, suskaičiuoti pakopas, surikiuoti jas į vertikales ir horizontales, gali paliesti juos, pašokinėti, gali griūti ant jų, gulėti, stovėti, riedėti, gali ant jų spjaudyti, šlapintis, stebėti šešėlius arba džiaugtis, kad aukštai pakilai, arba liūdėti, kad nusileidai, puolei žemai. Laiptai gundo ką nors nuveikti, nes visos pakopos skirtingos, o ant lygios žemės – tas pats per tą patį: tik tavo koja, ranka, užpakalis arba tik jų šešėlis.

 

Begale rankų, gausybe pirštų vijoklis lipa penkiaaukščio siena, ropščiasi ant palangių, langų, piešia vorą su daugeliu kojų, paukštį, gėlę, veidus, kurie langų akimis spokso į tave, virpa, dreba ir šiaušiasi paliesti vėjo, bėga nuo vakaro ligi ryto, tempdami šešėlių paklodę, ir, nakties tamsą pasiekę, susilieja su paslaptimi.

 

Tarp šio ir ano kranto teka dangus. Jame pilkos antys permatomais siūlais raišioja Venta plaukiantį debesų ižą. Prieš srovę baltą valtį vietoje irkluoja varlė. Užkliuvusi už žolyno, valtis apvirsta, iš jos iškritęs avinas plaukia į krantą, tursena virš autobusų stoties, virš penkiaaukščių, už bažnyčios kryžiaus užkliuvęs, prasiplėšia kailinius, iš jų iškritę balti angelai plasnoja į vakarus, dainuodami liūdnas gulbių dainas.

 

Pėsčiųjų tiltas brenda per upę aukštai pasiraitęs pavasario potvynių nurudintas kelnes. Brenda ne vienas. Brenda su savo atspindžiu ir sulipęs su juo primena gulintį bokštą, kurio smaili viršūnė remiasi į horizontą, primena durtuvo ašmenis, atskiriančius vandenį nuo dangaus, betoninę žaizdą, vienu jos kraštu eina žmogus aukštyn galva, ardamas debesis, kitu – žemyn galva, plukdydamas vandeniu juos.

 

Medžių šakų atspindžių hamakuose guli lydekos, aukšlės, apžiojamos raudės ir ešeriukai trinasi tarp debesų, kuriuos uodegomis plekšnoja drūti šapalai. Jų sukeltuose vandens ratiluose kvarksi prapuolančios varnos ir antys. Betoninė tilto pakrantė vos nulaiko išprotėjusio namo atspindį, aukštyn pamatais parištą prie šio kranto kamino dūmų siūlu. Tame name Aivaras prie monitoriaus vilioja Birutę, įstrigusią planetoje Facebook. Ji spaudžia „patinka“, tai patinka ir jam.