Rusija – neoliberalizmo veidrodis

Daugiau kaip metus besitęsiant konfliktui Ukrainoje, spaudoje nesiliauja spekuliacijos apie jo priežastis, idealiu atveju paprastai apsiribojant esminėmis rusų (kaip valstybės? kaip tautos? kaip koncepcijos?) problemomis vietoj sudėtingesnės ir daugiau darbo reikalaujančios analizės. Šių problemų apibūdinimai varijuoja nuo atvirai rasistinių pasisakymų apie rusų fizinius ir intelektinius trūkumus, nelabai nutolusių nuo „Mein Kampf“ stiliaus (tiesa, šie trūkumai kartais pateikiami kaip nebūdingi Lietuvos rusams ir niekada negalioja ukrainiečiams), iki tam tikrų labiau kultūrinių skirtumų paieškų.

Galima kaltinti Rusiją nepagarba žmogaus teisėms. Tiesa, kartais neaišku – tie kaltinimai skamba iš nuoširdaus susirūpinimo ar iš pavydo, turint omenyje, kad Rusijoje dominuojantis požiūris į tautinių ir seksualinių mažumų teises, valstybinę religiją ar, pagaliau, demokratiją (Putinas, šiaip ar taip, ją vaidina gerokai įtikinamiau negu Smetona) neretam dešiniųjų pažiūrų Lietuvos gyventojui ar net politikui paskatina seilių išsiskyrimą. Išties daug tokios kritikos išsakoma su nelabai slepiamu kartėliu – ech, jeigu tai būtų kas nors kitas, kas nors priimtinas! Kodėl Rusija? Būtų ne egzistencinis priešas, derėtų ant rankų nešioti kaip pavyzdį, civilizacijos bastioną ištvirkusiame, išlepusiame pasaulyje.

Tačiau užvis keisčiausia skaityti argumentus, kad Rusijai yra nesuprantami Davoso neoliberalizmo principai, ir tai yra būtent ta kultūrinė ir socioekonominė praraja tarp Rytų ir Vakarų.

Tikrai? Oho. Galima pasijusti kaip kokioje prieblandos zonos alternatyvioje realybėje. Rusija – priminsiu – nuo 1991-ųjų buvo istorijoje paties didžiausio, staigiausio ir plačiausio masto neoliberalizmo eksperimento bandomasis triušis. Kainos, iki tol reguliuotos ir susietos su dirbtiniu rublio ir dolerio kursu, buvo paliktos rinkai nustatyti (tai yra padidėti daugelį kartų), valstybės turtas buvo privatizuotas. Visiems prieinamas vienodomis sąlygomis.

Baigėsi jai… kaip ir daugeliui triušių. Žemai kabančius privatizacijos vaisius raškė nomenklatūra ir organizuotas nusikalstamumas (palaipsniui skirtumas tarp jų darėsi labiau akademinis negu praktinis), o milijonai žmonių liko be darbo, santaupų, pensijos, sveikatos apsaugos ir ateities. Kitos posovietinės šalys – Lenkija ir Čekija – galėjo remtis Vakarų finansine pagalba kaip perspektyvios sąjungininkės, tačiau Rusijai turėjo užtekti gerų patarimų (gana ironiška anekdotų apie „sovietus“ kontekste) ir tikėjimo, kad nematoma rinkos ranka viską sutvarkys. Tačiau nematoma ranka buvo užsiėmusi – kasė duobes ir skaptavo kryžius. 2001-ųjų UNICEF Innocenti Research Centre tyrimas tiesioginę reformų kainą įvertino apie 3,2 milijono gyvybių, vyrų vidutinei gyvenimo trukmei per keletą metų smukus nuo 67 iki mažiau kaip 60-ies.

Ai, mes irgi atsimename „meškutes“ ir rublinius indėlius, nenustebinsite čia mūsų, pasakys dažnas skaitytojas – tačiau neįvertins realaus situacijos skirtumo. Nors Lietuva neišvengė kluptelėjimų vykstant privatizacijai ir perėjimui prie rinkos ekonomikos, bendras grobstymo ir skurdo mastas nė iš tolo nepriminė Rusijos katastrofos (kartais ironiškai vadinamos „katastroika“). Tai yra esminis Rusijos istorijos momentas, kurio reikšmės neįvertinus dabartinis priešiškumas Vakarams ir sovietmečio nostalgija negali būti iki galo suprasti. Sovietmečio ilgimasi ne todėl, kad ten būtų buvę objektyviai gerai, bet todėl, kad daugumai žmonių tai išties buvo objektyviai geriau negu gyvenimas šoko terapijos sukeltame skurde dešimtajame dešimtmetyje. Nemažai daliai gal ir iki dabar.

Tai vis dėlto nesėkmė? Anaiptol. Neoliberalizmas rūpinasi nugalėtojais, ne pralaimėjusiaisiais. Nugalėtojų Rusijoje buvo, ir jie pasiėmė viską – žaliavų gavybą, pramonę, bankus, vietinės valdžios postus – viskas buvo perkama ir parduodama, taigi viskas ir buvo supirkta. Apie tokį visuomenės turto perskirstymą saujelei išrinktųjų nesvajojo nei Margaret Thatcher, nei Ronaldas Reaganas. Vienintelis nukrypimas nuo scenarijaus buvo tai, kad viską susigrobė vietiniai oligarchai ir nepaliko erdvės užsienio investicijoms. Pasitaiko.

Autoritarizmas? O taip, dabar autoritarizmas Rusijoje yra problema. Bet nebuvo problema 1993 metais, kai Borisas Jelcinas pasiuntė tankus šaudyti į parlamentą, išsakiusį nukamuotos visuomenės požiūrį į reformų sukeltą suirutę ir skurdą. Vakarai tada sugebėjo gan lanksčiai pažiūrėti į savo vertybes ir uždegti Jelcinui žalią šviesą – tegul daro ką nori, tik tęsia reformas. Jelcino aplinka signalą suprato teisingai, o štai paprastiems piliečiams turėjo būti aišku – šuns balsas į dangų neina. Todėl ir nebešaukia – o kas atsilieps?

Paskutinis privatizacijos raundas tvarkingai baigėsi 1995-aisiais, vyriausybei išnuomojus komerciniams bankams likusį didįjį valstybinį turtą, taip pat naftos gavybos ir perdirbimo industriją mainais už juokingai nedideles paskolas. Negrąžinus laiku paskolų, turtas pasiliko bankininkams. Vertintojų nuomone, buvo gyvybiškai svarbu tęsti stringantį privatizacijos procesą, tegu ir už neadekvačius pinigus, nes alternatyva, suprantama, būtų buvęs grįžimas į komunizmą.

Kartais taip būna – pasibaigia net argumentai apie didesnį privatininkų efektyvumą, ir privatizavimą pusvelčiui reikia tęsti bent jau tam, kad būtų privatizuojama.

Rusijos problema yra ne ta, kad neoliberalios vertybės liko nesuprastos, o ta, kad jos buvo įsisąmonintos pernelyg gerai. Kapitalas svarbiau už demokratiją, plačių visuomenės sluoksnių gyvenimas ir likimas yra niekai prieš saujelę elito, priimančio sau naudingus sprendimus, o įstatymai vienodai galioja visiems, turintiems vienodai pinigų. Vakarai, žvelgdami į Rusiją, mato ne savo priešingybę, o, kaip stebuklingame tiesą rodančiame veidrodyje, perkreiptą neoliberalizmo veidą be įprastų pagražinimų ir pateisinimų. Būtent jis mus ir šokiruoja.