Ir iš chaoso gimsta tiesa?..

Gintaras Patackas. Mažoji dieviškoji Co – 2. Metai. Poema. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 119 p.

Jei ieškotume atitikmens, kuriam galėtume prilyginti kūrybą, tai lengviausia atrasti panašių savybių turint vandenį. Jis yra kaip veidrodis. Tačiau jis ne vien statiškai atspindi aplinką, o teka, srūva – jis yra dinamiškas. Ir priartina dangų, kai tas atsispindi ežere, o puolus į vandenį lengviau į dausas nukristi, negu ten link pakilti.

Gastonas Bachelard’as lygino kūrybą su keturiais gamtos elementais. Tik kas juos sieja, jei ne poetinio žodžio jungtis? Ar ne poetinis pasaulio supratimas skatino ieškoti paslaptingojo penktojo elemento, vadinamo tai eteriu (senovės graikų), tai akaša (senovės indų) arba tiesiog erdvės elementu, kuris G. Bachelard’o „Erdvės poetikoje“ įgauna tiek uždarų erdvių, tiek plačios vidinės, dvasinės erdvės dimensijas. Dėl tokios metodikos prancūzų mokslininkas ir literatūros tyrinėtojas pavadintas netgi poetinio žodžio alchemiku. Alchemija ir magija, ieškančios transcendentinių pasaulio visumos sąsajų, yra artimiausios poezijai, tik šios tikslai nenukreipti į materialųjį pasaulį. Poezijos magija ir alchemija visados išlieka dvasios pasaulio stichijoje, čia magiška formulė kuria kitą magišką formulę, ir tam naudojama tik žodžio galia.

Mūsų poetinio žodžio alchemiko Gintaro Patacko 2014 metų gale pasirodžiusi „Mažoji dieviškoji Co – 2. Metai“ yra tarytum pirmosios dalies, išleistos ankstesniais metais, tęsinys, bet tai formalus apibūdinimas. Pirmąją dalį postmodernios sąsajos jungia su Dantės „Dieviškąja komedija“, o antroji susisieja su Kristijono Donelaičio „Metais“.

Dar 1976 metais pirmąja poezijos knyga pasireiškęs kaip modernus ir provokuojantis poetas, G. Patackas sugebėjo toks išlikti per visus jį nuo debiuto skiriančius dešimtmečius. Ir jo naujieji kūriniai užmena ne tiek jau mažai mįslių, nes tai ne tiesioginės sąsajos su didžiaisiais klasikais, ne „senienų“ interpretacija ir / ar „perrašymas“ naujai, o kitas požiūris.

Ir turėtume juos ne gretinti tarpusavyje, o palyginti su klasikiniais analogais, nors iš pirmo žvilgsnio jie atrodo gerokai nuo jų nutolę. Dantės „Dieviškoji komedija“ – tai pasakojimas apie pasaulio, visatos sanklodą, o toks modelis, kuriame rojus, skaistykla ir pragaras buvo išdėstyti hierarchine erdvine tvarka ir galiausiai vadovavo „žemiškajai plokštumai“, anuomet buvo oficialus ir neginčytinas. Suprantama, kad poemos struktūra atspindi tą pasaulio modelį. O apie G. Patacko „pasaulio versiją“ galima pasakyti, kad tai dar ne pasaulis pagal Koperniką, o tik jo atsiradimas, griuvus ar išsisklaidžius Ptolemajo visatai, apie kurią poetine kalba pasakojo Dante. Tačiau šis chaosas nėra beformė maišatis, čia jau yra viskas: teka žmonių gyvenimai ir sprendžiami jų likimai, susipina kultūros istorija ir kasdienė buitis, tik nėra įprastų nusistovėjusios tvarkos ryšių, toje chaoso erdvėje blaškosi kas tik nori, o judėjimas yra be aiškios krypties. Atskirus objektus į visumą čia sieja poetinės magijos kalba, tik ne pagal esamas, įprastas savybes, o naujai ir netikėtai surandamas, diktuojamas ir atskleidžiamas poeto vaizduotės. Taip chaose atsiranda ir išsiskleidžia visiškai kita tų dalykų esmė. Jis tarytum prasiskleidžia, atverdamas visai kitą erdvę.

Pasakytum, kad tai tik žodžių sąskambis, bet ar ne žodžiuose glūdi visa prasmė? Juk jie – tai mūsų santykis su pasauliu. Argi poetinė kalba šitaip netampa alchemija? Poetas nuo šio nesvetingo pasaulio, vis pereinančio į chaosą ir kartu su savimi viską į chaosą nusinešančio, ginasi kandžia ironija. Šitaip tai, kas mūsų ideologizuotoje iki pompastiško mito kasdienybėje yra didinga, pavirsta tuo, kas kvaila ir niekinga, tai, kas paprasta ir žmogiška, įgyja aukso vertę. Tai tarytum svaidymasis filosofiniais akmenimis. Tokia tad G. Patacko poezija, o įžūlus jos žavesys slepia gilų šio pasaulio liūdesį.

Ir tas nukritęs alchemiko filosofinis akmuo nepataiko į konkrečią vietą, be to, ir pats nėra konkretus objektas nei griežtas ar besąlygiškas teiginys, tai tik galimybė pasižiūrėti į pasaulį ir mūsų gyvenimą giliau ir skvarbiau, gal visai iš kitos pusės.

„Mažoji dieviškoji Co – 2. Metai“, kaip ir pirma dalis, taip pat nėra tiesioginė sąsaja su senųjų laikų klasiku. Atrodytų, kad G. Patacko ir K. Donelaičio kūrinius sieja vien dalių pavadinimai. Bet kurgi metų laikų kaita, klimato aprašymai? Tik čia ryšiai yra esminiai, o ne gamtiški, išoriniai. G. Patacko lyrinis herojus, jo poetinis „aš“ labai artimas K. Donelaičio Selmui, tik tokioje situacijoje, kai, anot poeto, „iš biblijos liko vien skutai“. Selmas gi pirma pasitaikiusia proga cituoja Šventąjį Raštą ir Martiną Lutherį. Čia tenka „cituoti“ save patį. Pagaliau ir gamtos dinamika, tokia vaizdi K. Donelaičio kūrinyje, šičia yra gyvenimo dinamika, ir tai ne „liberali“ ar „komunistinė“ pažanga, o ciklas, kaip metų laikai. Ciklas, kuriame apstu gėrio ir blogio, didybės ir niekingumo, išminties ir kvailumo, ir tame sraute visą laiką tenka irtis prieš srovę. Elgtis priešingai, pasiduoti nešamam srovės reikštų tiesiog tylėti. Naujasis Selmas šiame pasaulyje nesijaučia bejėgis ir apleistas, nors iš biblijos likę tik skutai, jis tais skutais ginasi, rankioja juos, nors atrodo, kad bando susirankioti save patį. Iš tiesų jis ne komentatorius ar moralistas, o neatsiejama to pasaulio dalis. Ir tik retkarčiais pasitraukia į „viensėdį prie Dikankos“, ir pasaulio kultūrinėje erdvėje tai rami vietelė, kur pasakojamos įdomios istorijos ir kurią tie Gogolio pasakojimai padaro pasaulio centru.

Iš tiesų tai magiškas pasakojimas apie kasdienį, buitišką pasaulį:

Už kampo lyg ir kitas pasaulis, toks netikėtas, magiškas, iškylantis ištisais vaizdais. Magiškas, nes tie vaizdai iškyla tarytum nežinia iš kur, ir čia žodžio alchemija yra ne vien mintis, ji magiškai kuria ir vaizdą. Ir šis vaizdas gali keistis bet kada, nes eilučių rimai sumaišyti, o vienos eilutės pabaiga gali tapti kitos pradžia. Tai lyg kita galimybė perskaityti tą patį eilėraštį? Autorius teigia, kad „Co – 2“ galima suprasti kaip kodą, taigi ši poezija yra užkoduota, o skaitytojas turi pats ieškoti kodo.

Kita vertus, kur visų kodų pabaiga, jei jau vienas yra? Tai galima suprasti ir kaip CO2, visiems puikiai žinomą anglies dvideginį, ir gal tik viensėdyje prie Dikankos oras yra gaivesnis? Čia ir kultūriniai simboliai yra lygiaverčiai „realiems objektams“, tai yra socialinėms aktualijoms, autoriaus ar net nežinia kieno prisiminimams. Žodžio pasaulis čia realesnis už iliuzinį „pasaulio kūną“.

Kieno gi istoriją pasakoja tas poetinis „aš“? „Parūkymai kely“, atrodytų, beprasmiška istorija, pasakojama atvirai vulgariai, tačiau pabaiga:

Finalas vertas Oliverio Stone’o filmo „Gimę žudyti“. Kažkas vaiduokliško ir kraupaus, daugiaprasmė metafora ir niūri pranašystė. Lengvai ir atsainiai yra naikinama, ir šis eilėraštis pavirsta galinga elementaraus blogio metafora, pretenduojančia į pasaulinės kultūros kontekstą. Tik, kitaip nei garsiajame amerikiečių filme, kuriame politikuojama nepaprastai daug, šiame eilėraštyje apie politiką neužsimenama apskritai.

Taigi „Mažosios dieviškosios“ poetinis personažas nėra morališkai nepriekaištingas pamokslautojas, nėra jis ir blogio įsikūnijimas su sieros ir dervos kvapeliu. Jis tiesiog įsikūnija į bet ką, nelygu situacija, jis kaip indiškas dievas, turintis daugybę pavidalų, o kas gi jis iš tiesų, taip ir liks mįslė. Akivaizdu, kad ne autobiografinis. Autorių, kuris kalba savo vardu, iškart atskirsi, o štai poetiniai G. Patacko įsikūnijimai sudaro įdomią ir spalvingą personažų galeriją, jei tik sugebame pastebėti, kokia vis dėlto skirtinga psichologija tų, kurie „Mažojoje dieviškojoje“ prabyla į skaitytoją pirmuoju asmeniu.

Ar tai nepaverčia fikcija autoriaus šiai knygai duoto žanrinio pavadinimo „poema“? Vis dėlto tai ne atskiri eilėraščiai, o poema, tik sunku jai rasti kokį nors atitikmenį. Pritaikykime kiekvienam skyriui iš K. Donelaičio „Metų“ „pasiskolintus“ dalių pavadinimus, jų keliamas nuotaikas bei asociacijas, ir mums atsiskleis visai kita eilėraščių ir praplaukiančių siurrealistinių vaizdinių prasmė. Tai dar vienas skaitymo būdas, dar vienas kodas. Vis dėlto poema, jei skaitysime „donelaitiškai“. Tad ir G. Patackas ne taip jau smarkiai nutolo nuo mūsų senųjų laikų klasiko, nors jo nekartojo ir „neinterpretavo“, postmoderniam kūriniui čia pernelyg mažai pažodinių pirmtako citatų. Šių laikų, XXI amžiaus, poetas rašė savo „Metus“, atsižvelgdamas į elementarų faktą, kad tokie jau buvo. Ir kūrinį rašė skaitytojui, sugebančiam suprasti ir įvertinti K. Donelaitį, taip pat pakankamai išmanančiam šiuolaikinę pasaulio literatūrą.

G. Patacko poezija mums visada atveria netikėtumų kupiną erdvę, dažniausiai tiesiog už kampo. Tačiau pradeda atrodyti, kad toje erdvėje esame ir gimę. Gal antrą, gal trečią kartą. Tai jau nesvarbu. Pasaulis visada buvo chaosas, kuriame kartais blyksteli tiesa. Kokia gi ta tiesa? Mums kyla įtarimas, kad visa policinė pasaulio tvarka tai tik tarpinė procedūra iš vienos chaoso būsenos į kitą.