Krituliai
Perdien raudonavę stogai jau lyg tortas, nusėtas cukraus pudra. Imk ir atsikąsk. Visą žiemą kas nors leidžiasi iš dangaus. Neatlaiko Žemės traukos ir krenta. Ant mano biednos galvos, kaip sakydavo senelė. Iš žieminio dangaus krenta viengimis Dievo Sūnus, rodos, irgi ko nors neatlaikęs ar pats neatlaikytas debesų. Mes paskui girsimės, kad išprašėm, išsapnavom, viliote prisiviliojom. Bet negi turėtų klausyti? Turbūt nutrūko, atsirišo kažin kas ten, aukštai, todėl ir krito. Ant tų pačių biednų galvų. Tikrai neatsiklausęs.
Mūsų vienuolyne ištisą sausį lašėjo ir lašėjo nuo lubų antrame aukšte. Ne taip, kad būtų grėsęs tvanas, bet įkyriai, nuolat, nežinia iš kur ir kodėl. Lauke jokio lietaus ar sniego. Ant grindų buvo sustatyti indai. Cakt, cakt, cakt dieną ir naktį. Patikrinti visi kambariai. Kol viršuje gyveno jaunas postulantas, atrodė, kad visa tai dėl jo maudynių. Bet išvažiavo bernelis, ir vis tiek ta pati melodija. Pašoki nakčia, lyg sėlintų nelabasis. Gal šauktis egzorcisto? Pagalvojau ir apie dangaus ženklus. Nenorime būti atgailaujantys asketai kaip mūsų tėvas Pranciškus Asyžietis. Rasi, dėl mūsų ydų ir žemiškos tuštybės liejasi dabar šventos ašaros. Bet ne, lyžtelėjus nukritusį lašą, burnoje nebuvo nei sūrumo, nei kokio kito prieskonio. Kad ne kraujas, buvo ir taip matyt. Nebijok, mažoji kaimene, – yra paliepęs Viešpats, ir dar ne tokių išbandymų metu. Nebijosiu. Verčiau deklamuoti Henriką Radauską, apie lašus ir Odisėją. Cakt, cakt, cakt. Tu girdėsi: krenta lašai… Kažin grįžo ar negrįžo Odisėjas? Paskui ima vaidentis „Veidrodžio“ kadrai ir gūdi sovietinė praeitis, kurią nugali atgimimo stebuklas.
Iš dangaus gali kristi kas tik nori. Nelygu situacija. Antai popiežius Pranciškus dėl tropinių audrų ir liūčių turėjo sutrumpinti savo vizitą Šri Lankoje. Biblija mėgsta pasakoti apie kritulius. Angelai, kursuojantys tarp dangaus ir žemės, – įprastas reiškinys. Per tvaną lijo keturiasdešimt dienų. Kitąsyk dykumoje išalkusiems izraelitams iš dangaus pažyra mana, toks paslaptingas patiekalas. Dažnai krenta žiauri, visa ryjanti ugnis. Pasipila skėriai. Kad palenktų faraono širdį, Dievas ant Egipto užleidžia ledų krušą, vieną iš dešimties savo baisių rykščių. Prieš tai šalyje lijo uodais ir varlėmis. Bet ir Šventoji Dvasia balandžio sparnais leidžiasi iš ten pat. Malonė, meilė, teisybė. Grynu ir negrynu pavidalu. Teresėlės rožių lietus, mums siunčiamas, sako, vienur kitur užuostas (gal Maironio Šveicarijos kalnuose?). Į šventųjų širdis susmigusios strėlės, paleistos iš aukštybių įgudusia ranka. Kartais būna labai dideli dalykai. Mergelės Marijos namelis, atlėkęs į Loretą padangių keliais. Net visas miestas, naujoji Jeruzalė, kaip pažadėta Apreiškimo knygoje, kada nors nužengs iš dangaus, pasipuošusi lyg nuotaka savo sužadėtiniui. Yra ko laukti.
Todėl ir patinka tas žodis krituliai. Kad nori, juo gali nusakyti Kristaus atėjimą ir apskritai visa, kas vyksta pakėlus akis į dangų ir ištiesus aukštyn maldaujančias rankas. Paralelė tarp Dievo ir žilabarzdžio senelio debesyse – nuostabi ir nemirtinga. Taip ir matau jo kilometrinius podėlius, užkištus mums skirta korespondencija. Centrinis visatos paštas. Religija remiasi siuntiniais iš ten. Galima iki valiai kratytis naudos, malonumo, dovanų troškimo užuominų tikėjimo dalykuose, bet vis tiek mus išduoda tos rankos ir akys. Kažkada mažame kaimelyje kitąsyk po du kartus eidavau į paštą pasitikrinti, ar kas neparašė laiško, o gal siuntinys, banderolė, gal piniginė perlaida. Su dangaus karalyste taip pat. Garbingi mainai, – formuluoja mišių liturgijos tekstas mūsų santykį su anapusybe. Mintis, kad kažin kuo mainomės su Dievu, kad gauname duodami, – tik šiaip sau, padrąsinti mus, paskatinti gerą elgesį. Arba tie mainai labai jau nelygūs, visada nuostolingi kitai pusei. Purplelis ir du balandžiukai mainais į pasaulio gelbėtoją.
Lašant ir lašant nuo vienuolyno lubų, buvo sukviestas stogdengių ir santechnikų konsiliumas, atlikta nuodugni viso pastato apžiūra. Baimintasi, kad reikės plėšti grindis, keisti vandentiekio vamzdžius, o juk žiema, ne juokai. Laimei, viskas baigėsi vienu mįslingu lotynišku žodžiu, kaip ir dera Bažnyčioje, – kondensatas. Todėl, pasirodo, nesijautė tąsyk nei kraujo, nei ašarų skonio. Klausėmės tos išvados lyg išteisinamojo teismo nuosprendžio, su aplodismentais. Koridoriuje vėl sausa ir tylu. O man beveik jau gaila ir ilgu to nenumaldomo kasdieninio cakt, cakt, cakt, dėl kurio vienuoliškai medituota apie dangaus ir žemės paslaptis. Bet negi dabar pats imsi lieti ašaras. Popiežius kartoja, kad kur vienuoliai, ten turi būti džiaugsmas.
Su krituliais, žinoma, dar nebaigta. Ir ne tik su tais ant stogų ir gatvių ar kokiais nors ypatingais, dvasiniais. Krentame ir mes patys. Kas ištiktas širdies smūgio, pakirstas kulkos, kas iš didžios meilės. O kai žiema, tai ir visai be nieko, slystelėjęs ant šaligatvio, apledėjusio lyg po anos Egipto krušos. Nesu faraonas, kad nepaisyčiau dangaus ženklų, todėl šaukiu kuprinę užsimetusiam postulantui pavymui, kad mieste ledas, kad Viešpačiui reikia ne mūsų sulūžusių kaulų ir kad verčiau kristi dėl kitų dalykų.
